Bet vakarienė po medžioklės? Juk ne partiečių vakaruška buvo. Ne ta, kur darbiečiai savus himnus giedojo, ir ne ta, kur socdemai, Barakui Obamai beždžionės kūną prilipdę, išdykavo. Juk vis dar laukia V. Baltraitienė sąskaitos už cepelinus.
„Vakarienėje dalyvavo visi kviestiniai asmenys. O kodėl ten negalėjo ministrė savo sūnaus pakviesti? Tikrai galėjo pakviesti. Atvažiuokit į Europos Parlamentą, dar ne tokių vakarienių parodysiu,“ – taip ir baigėm kalbėtis.
Bet nevertėjo net klausti. Pasirodo, V. Baltraitienės vyras ir sūnus – varguolėliai. Jie cepelinų nevalgė. Todėl V. Baltraitienė ramia sąžine cepelinų sąskaitą, kai tik ši atsiras pagaliau, dengs ne iš savo kišenės. O iš valstybės lėšų, jai skirtų reprezentacijai.
Bet Bronius Bradauskas, socialdemokratas, sako, kad mums visai nereikia į tokius reikalus kištis. Čia, sako, yra tokie neformalūs susitikimai, kur labai daug valstybės naudai yra nuveikiama. Medžioklėse, vakarėliuose be kaklaraiščių, kur alkoholis ir visa kita, susitariama dėl tokių dalykų, kur jau niekur kitur nesusitarsi. Patikėkit, sako B. Bradauskas, net jei koks verslininkas sumoka už tokį pasibuvimą, tai čia nieko bloga.
Kaip tik gal net geriau. Svarbu nekišti rankos į valstybės kišenę. Šitą principą, anot B. Bradausko, išlaikai ir medžioji, baliavoji su kuo nori ir kur nori. Ir sprendi valstybės klausimus.
Ir dar. 300 eurų už komercinę medžioklę. Cepelinai – dar keli šimtai eurų. Baikit juokus. Čia – suma? O tie peiliai ir šakutės. Juk iš tikrųjų tik 4500 eurų jiems buvo išleista. Na jau, na jau ... tikrai valstybėje nėra problemų, jei dėl tokių sumų skandalai kyla.
Tai yra atsakymas, kodėl J. Milius, V. Baltraitienė ir dabar dar Juozas Olekas nemano, kad jie turėtų pasitraukti.
Ir kodėl, klausia žemės ūkio ministrė, aš savo sūnaus negaliu vežtis – pati jam pasiūliau, jis turi šautuvą, sakau, pasiimk, gal priims vyrai, tai pamedžiosi. O kodėl vyrai turėtų nepriimti? Žemės ūkio ministrės sūnaus Latvijos delegacijos vakarienės proga? Ir ką jis bloga, tas sūnus, padarytų? Suvalgytų pora valdiškų cepelinų?
Ir kodėl Juozui Olekui reikia atsistatydinti už auksinėmis tapusias šakutes ir peilius, jei jis prokurorams apskundė savo pavaldinius ir liepė išsiaiškinti, kuris čia kaltas?
Mes, sako B. Bradauskas, turim savo, medžiotojų partiją. Joje yra ir socialdemokratų, ir darbiečių, ir konservatorių, ir liberalų. Visokių iš visų partijų.
Nesupraskite taip siaurai. Ne visiems reikia toje partijoje medžioti. Ir toji partija tik medžiotojais neapsiriboja. Bet jie vienas kitą supranta ir į akį nekerta. Niekada. Nebent reikia paaukoti kurį vardan kilnesnio tikslo. Ir tas paaukotas niekada nelieka be nieko. Tikrai nebūtinai turi šautuvą rankoje mokėti laikyti, kad priklausytumei partijai. Tai yra sistema, ir šioje sistemoje reikalai tvarkomi ir susitariama pagal savas taisykles. Toli nuo visuomenės akių ir ne įstaigų pasitarimų kabinetuose.
Ne kabinetuose Lietuvoje sprendžiami reikalai.
Gali kiek nori juoktis iš B. Bradausko, seno nomenklatūrinio veikėjo, bet jo žodžiuose – tiesa.
Ar ko nors nežinojome? Tai yra sena naujiena. Tik dabar ji, kaip sakoma, aktualizavosi ir pasidemonstravo dalimi savo kūno.
Kad mes, naivuoliai, ją primiršę, pagaliau suprastumėme, kaip galima šitaip į akis meluoti per spaudos konferencijas, per interviu, slėpti informaciją arba ją pateikti dalimis, išsisukinėti. Dieną pasakoma viena, vakare – jau kita.
Bet politikai meluoja, nes jie žino, kad juos palaikys sistema. Jie turi užnugarį. Nuo viršaus iki pat apačios išsirikiavusių žmonių plejadą, kurie mąsto taip pat, daro taip pat ir nesupranta, kodėl prie jų kabinėjamasi.
Štai ši – medžiotojų - partija valdo Lietuvą.
Tik primiršę apie šią partiją ir jos galią nesupranta ir stebisi, kaip įmanomos tokios neišardomos salos kaip „Lietuvos geležinkeliai“, Tautinis olimpinis komitetas ir „Olifėjos“ loterija, kelininkai, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų grietinėlės. Čia tik keli, labiausiai akis badantys, pavyzdžiai. O kur dar dariniai, absorbuojantys Europos Sąjungos paramą.
Jei tavęs nėra sistemoje, tu nieko negali.
Tačiau ir sisteminiai labai griežtai apriboti sistemos.
Štai kodėl premjeras Algirdas Butkevičius negali nei J. Miliaus atleisti. Nei V.Baltraitienės. Nei J. Oleko. Nei vieno. Jis slepiasi už darbo grupių ir komisijų, nes juk reikia už kažko pasislėpti, kai į veidą tėškiami vienas už kitą aštresni klausimai. Bet jis ir nenori. Jis irgi nieko bloga nemato. Ir niekada nematė.
Prezidentė? Na, taip. Ji nėra toje sistemoje. Dėl to ir nieko apčiuopiamo negali padaryti. Tik garsiai ir griežtai kalbėti ir iš pasiutimo, kad nieko negali, dar daryti klaidą po klaidos. Pavyzdžiui, inicijuoti įstatymo pakeitimus tokiems kaip J. Milius atleisti. Bet kas tas J. Milius visoje valdančiojoje partijoje? Tik vienas iš. Ir tikrai ne pats didžiausias.
