Tad kas yra netiesos politika? Jos esmė – nuolatinis neteisingų ar melagingų faktų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas ir klasta neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžių pradžios. Štai iš istorijos žinome, kad Trojos arklys anaiptol nebuvo tik draugiška graikų dovana trojėnams, o dešimtajame dešimtmetyje JAV prezidento pareigas ėjusio Billo Clintono dievagojimasis neturėjus santykių su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky šiandien atrodo mažų mažiausiai komiškai.
Visgi pastaruoju metu daugėja politikų, kurie nepaiso kritikos iš šono; jie ir toliau tiesmukai kartoja melagingus argumentus tam, kad mobilizuotų tam tikrą elektorato dalį. Dar blogiau – jų įtaka sparčiai auga, nes racionalūs kontraargumentai nebesuveikia.
Panašių atvejų toli dairytis nereikia. Štai Didžiosios Britanijos referendumo metu euroskeptikai nuolatos pabrėždavo, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 mln. svaro sterlingų, nors tikroji suma – kone dvigubai mažesnė. Kad ir kiek kartų buvo apeliuojama į šį tyčinį klaidinantį faktą, „Brexit“ šalininkai sėkmingai jį skelbė iki kampanijos pabaigos. Kitoje Atlanto pusėje tendencijos panašios: Donaldas Trumpas kasdien aiškina, jog nuo pat pradžių prieštaravo amerikiečių invazijai į Iraką. Problema ta, kad jokių duomenų apie tokią Trumpo nuomonę nėra – netgi priešingai, netrūksta interviu, kur jis apie karą Irake atsiliepia palankiai. Vis dėlto tai netampa kliūtimi Trumpui žaisti emocijomis ir kritikuoti konkurentę Hillary Clinton, kuri Senate balsavo už karo veiksmus.
Priežasčių, ko gero, yra daug ir įvairių, tačiau reikėtų aptarti kelias pagrindines. Visų pirma, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Kitaip tariant, auga bendras nusivylimas.
Antra, yra klaidinga visus tuos, kurie balsuoja už atvirai populistinius argumentus pasitelkiančius politikus, vadinti tiesiog kvailiais ar skurdžiais. Tai neatitinka tikrovės – skaičiai rodo, jog, pavyzdžiui, Trumpą palaiko milijonai aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančiųjų amerikiečių. Jiems tai – alternatyva tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės skaudulių, kalba nuobodžiai, abstrakčiai. Be to, dirbtinis visuomenės grupių skirstymas į „protingas“ ir „neprotingas“ yra mažų mažiausiai nedemokratiškas ir didina elito bei ne elito atotrūkį. Jei įprasti centro dešinės ir centro kairės politikai ima atrodyti visiškai vienodi, atitrūkę nuo gyvenimo realijų, nuobodūs, kodėl nebalsuoti už tiesmukai kalbantį žmogų iš šalies, net jei jis ir meluoja?
Ir vargu, ar kone pusė jaunų žmonių galėtų paaiškinti, kodėl nebalsavo tokiame reikšmingame referendume, apie kurį buvo diskutuoja kasdien bent metus. Visgi tai atspindi platesnes tendencijas: jokioje Europos valstybėje jaunų balsuotojų skaičius rinkimų metu nepranoksta vyresniųjų, nors dažniausiai jaunesnės kartos yra geriau išsilavinusios, aktyviai besinaudojančiomis naujausiomis technologijomis, fiziškai mobilios.
Tad panašu, jog tiesos ar faktų politikoje tiesiog nebereikia – nusivylimas institucijomis, augantis apolitiškumas, elito ir ne elito skirtis palieka viską emocijoms, o ne argumentams. Tai ir atveria duris post–tiesos politikos erai. Deja, tai pavojinga tendencija, kuri gali paversti politiką ir juokinga, ir pavojinga. Juk bet kurio asmens balsas rinkimuose, atiduotas patikėjus nepagrįsta emocija, yra bausmė sau pačiam, o ne kitiems.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.