Akivaizdu, jog kol kas Lietuvoje galių centrai padalinti labai netolygiai, todėl esant ypatingoms aplinkybėms nėra kam priimti galutinio sprendimo, niekas nesiima atsakomybės. Lyg ir visi atsakingi, bet nei vieno kalto.
Prastai, kai su problema sunkiai dorojasi trys svarbiausi šalies politikai, kaip kad nesenoje istorijoje su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu Jonu Miliumi, kurį po įtarimų prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu tarnyba atsistatydinti ragino ir premjeras, ir prezidentė.
J. Milius turi savo tiesą ir atsistatydinti neketina. Aukščiausioji šalies valdžia tarsi gelbėjimosi šiaudo griebėsi kolektyvinės atsakomybės ir šį pareigūną „pavedė“ atleisti ministrų kabinetui po to, kai šis pateiks veiklos ataskaitą, kurios nei turinio, nei tikslo negali paaiškinti niekas, veikiausiai įskaitant ir patį ataskaitos autorių.
Šaliai visapusiškai svarbios tarnybos vadovo atsakomybės klausimas tarsi kokia karšta „politinė bulvė“ mėtoma nuo vienos žinybinės atsakomybės prie kitos. Visi pamiršo, kad prokurorai esant būtinybei turi kreiptis į teismą, kuris ir priimtų galutinį sprendimą dėl pareigūno nušalinimo nuo pareigų.
Tai tikrai ne vienintelis valdžios bejėgiškumo pavyzdys, beje, artėjant rinkimams „nepatogių“ situacijų neabejotinai daugės.
Situacija, kokia susiklostė su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu, kitoje šalyje būtų išspręsta per kelias dienas, gi Lietuvoje tai jau virto kažkokia komedija, viešųjų ryšių akcija, „priedangos operacija“ svarbesniems skandalams paslėpti.
Dar vienas pavyzdys. Lietuvai Europos Sąjungos (ES) Vadovų taryboje atstovauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors formaliai į Tarybą turėtų vykti šalies premjeras.
Šis precedentas sukurtas Andriaus Kubiliaus premjeravimo laikais - kai jis buvo valdžioje, D. Grybauskaitė gavo ministro pirmininko sutikimą, jog ji vyks į Vadovų tarybos konferencijas, kuriose Prezidentė gauna galimybę pasisakyti įvairiais klausimais ir taip save reklamuoti.
Bet į konferencijas suvažiuoja vykdomosios valdžios galiomis disponuojantys šalių lyderiai, tarkime, Vokietijai atstovauja kanclerė Angela Merkel, o ne tos šalies Prezidentas Joachimas Gauckas.
Kas nors tartų, jog iš Prancūzijos atvyksta prezidentas Francois Hollande'as, tačiau vykdomosios valdžios įgaliojimai yra būtent jo rankose. Beje, mūsų kaimynėje Lenkijoje ši problema irgi aktuali, ten taip pat amžinai ginčijamasi, kas vyks į Vadovų tarybą. Be abejo, atstovavimo visavertiškumo bei solidumo tai neprideda, tokia padėtis tarnauja nebent atskiro politiko savireklamai.
Gal būtent pagrindiniame mūsų įstatyme užprogramuotos nesusipratimų istorijos, todėl dera svarstyti Konstitucijos pakeitimus, kurie aiškiai apibrėžtų kiekvienos pareigybės funkcijas? Bet kuriuo atveju ginčų ir neaiškių, prieštaringų situacijų būtų mažiau, jei įstatymai viską aiškiai reglamentuotų.
Matau dvi didžiausias valstybės valdymo problemas - tai galių paskirstymas ir Seimo narių mažinimas. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1992 metų Lietuva neteko 817 717 gyventojų, Seimo narių skaičius lieka tas pats.
Vienas jo narys atstovauja 20 486 gyventojams, nors pasaulyje įprasta, jog vienas parlamentaras atstovauja bent 25 tūkst. gyventojų (Suomijoje – 27,4 tūkst., Danijoje – 31,8 tūkst., Kroatijoje – 28 tūkst., Slovakijoje – 36,2 tūkst., Čekijoje – 37,2 tūkst.)
Negana to, biurokratinis aparatas, Seimo narių išlaidos kasmet didėja – 2016-ųjų Seimo biudžetas siekia apie 30 milijonų eurų, seimūnų padėjėjų skaičius per 20 metų padidėjo nuo apytiksliai 150 iki 500.
Nenuostabu, kad išlaidaujantis ir padrikus sprendimus neretai priimantis LR Seimas – mažiausią piliečių pasitikėjimą turinti valstybės institucija (2016 m. sausio mėn. duomenimis Seimu nepasitikėjo net 63 proc Lietuvos gyventojų).
Manau, problema aiški ir suprantama visiems, todėl partijos tikrai privalo dėl to susitarti. Pirmiausia reikėtų mažinti Seimą iki 101 nario, atitinkamai bus sumažintas ir jo biurokratinis aparatas.
Vien parlamentarų algoms, reprezentacinėms išlaidoms, padėjėjų atlyginimams ir kitoms išlaidoms per Seimo kadenciją būtų sutaupyta 21 mln. eurų. Seimo narių mažinimas būtų svarbus ir ta prasme, jog didėtų konkurencija tarp politikų, o tai garantuotų geresnę Seimo darbo kokybę.
Šiandien ypač aktualu, kad įstatymų leidėjas būtų išsilavinęs, protingas, sąžiningas, rūpintųsi ne tik savo parapija, bet matytų Lietuvą Europos bei pasaulio kontekste.
Kad Seimo darbas taptų atsakingesnis, reikėtų prailginti jo kadenciją iki 5 metų. Dažnai 4 metų Seimo nariams neužtenka, kad sulauktų savo pačių priimtų sprendimų rezultatų ir galėtų prisiimti atsakomybę už juos. Ilgesnės kadencijos mažintų populizmą ir padidintų stabilumą valstybėje, įgalintų vykdyti reformas.
Retesni rinkimai taupytų mokesčių mokėtojų pinigus, po maždaug 5,79 milijono eurų kiekvieniems rinkimams. Europoje parlamentą 5 metų ir ilgesniam laikotarpiui renka 15 šalių (Austrija, Čekija, Kroatija, Prancūzija, Airija, Italija, Portugalija, Jungtinė Karalystė ir t.t.).
Parlamentarai turi koncentruotis tik į darbą Seime - Seimo narys neturėtų tuo pačiu metu būti ir LR Vyriausybės nariu. Be to, tapęs ministru jis jau nebeatstovauja savo rinkėjams.
Rinkimus reikėtų perkelti iš rudens į ankstyvą pavasarį, maždaug vasarį–kovo pradžią, kad politikai spėtų parengti protingą metinį šalies biudžetą. Taip išvengtume 2008 metų „naktinės mokesčių reformos“ atvejų, kai biudžetas buvo priimamas paskubomis, pažeidžiant daugelio socialinių grupių interesus.
Taip pat tikslinga įteisinti, kad Seimo narys galėtų būti tik dvi kadencijas iš eilės.
Sekant gerosiomis užsienio praktikomis (pavyzdžiui - Suomijos), turėtume inicijuoti Valstybės strateginio planavimo instituto steigimą.
Tą be ypatingų organizacinių bei finansinių resursų galima padaryti reformavus vieną iš valstybės išlaikomų mokslinių institutų.
Siekiant strategiškai ambicingos, intelektualios teisės aktų kūrybos, Institutas atliktų valstybės vizijos ir strategijos monitoringą: analizuotų ekonomikos, socialinių procesų raidą, rengtų Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų vertinimą, bendradarbiautų su Lietuvos ir užsienio mokslo centrais.
Žmonės turi atsakingai žiūrėti į rinkimus, juk balsuoja už savo ir savo šeimų ateitį – todėl jie turėtų aktyviau įsitraukti į valstybės valdymą, o valdžia tam turi sudaryti sąlygas. Aktyvus piliečių dalyvavimas – svarbus Lietuvos demokratijos stabilumo ir nacionalinės reikšmės tikslų įgyvendinimo veiksnys.
Valstybė turi užtikrinti patogius ir prieinamus būdus piliečiams gauti informaciją apie priimamus sprendimus, patiems dalyvauti jų priėmime bei registruoti problemas.