Medžioklė be varovų, su „Biovelos” dešrų direktoriumi. Su varovais iš STT. Dingusiu ministrės pietų čekiu. Išpūtusiu akis Latvijos ministru. Melais. Ir, žinoma, pagrindiniu klounu.
Kuris šiandien vardu Milius. Žurnalistams ir prezidentinei Temidei jis – kaip pokemonas. Gaudo net tie, kurie nežino, kas tie pokemonai, o jis kaip nepagaunamas, taip ne. Milius visa savo esybe dabar cirke. Kuris po pietų stumbrynėje pagaliau iš tiesų tapo tarptautiniu.
Įgudusio žaidimų po kilimu meistro Miliaus tikslas – pasigaminti kuo daugiau pro-milių. Bet dauguma lietuvių – žmonės jautrūs, greitai pažeidžiami.
Pasišaipyk prieš sėdant prie stalo, kad su burokėlių sriuba netyčia išvirei ir varlę, šaukšto su burokėliais gyvenime daugiau – nė į burną. O čia – bakterijos greitmaisčio kleckuose. Be kurių, pasirodo, nė viena lietuvė – nė per slenkstį. Todėl dauguma čia – ne-miliai.
Viešpatie, kuo mus šėrė, šaukia ne-miliai ir kelia užverktas akis į aukštybes. Supratau, ne kvailė, sako Jos Aukštybė.
Prezidentės tikslas – trūks plyš gauti Miliaus skalpą. Kurio šitoj valstybėje – toje pačioje, kurioje tiek daug draudimų, kad po kelių dienų net skardinės pigiausio alaus krautuvėj čia nė karšinčius negaus paso neparodęs, – pasirodo, nėra kaip nudirti.
Prezidentė šaukėsi Perkūno, Slogučio, Mogilos ir kitų Karbauskio tikėjimo keršto dievų. Atsiliepė tik Linkevičius. Tada ji ministrus su Butkevičium paskelbė pro-miliais. O ką tam pro-miliui daryti – liepė laiškus Miliui rašyti. Nes niekas neturi teisės atleisti Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo, jei jis dar nenuteistas.
Štai tada ir Prezidentė – po užtrukusios reaklimatizacijos, matyt, susigaudė: nebeužtenka pro-miliais taškytis. Reikia pačiai laišką Seimui rašyti.
Ta proga Prezidentynėje buvo sukurtas Vieno Miliaus Įstatymas. Paprastas kaip Saviečių kaimo monstro, sumetusio savo vaikus į šulinį, buitis: miliai labai be galo ilgam laikui gali būti nušalinami nuo pareigų, jeigu jiems STT, FNTT ir t.t. pareiškia kokį nors įtarimą.
Geras įstatymas. Tik reikėtų šiek tiek patobulinti pavadinimą, o svarbiausia – išplėsti įstatymo taikymą. Pavadinkime jį Pro-milių įstatymu. Pritaikykim jį ne tik nusižengusiems, bet ir šiaip mums, o svarbiausia Prezidentei neįtikusiems valdininkams, teisėjams, redaktoriams, privačių bendrovių direktoriams, gydytojams, mokytojams, vaikų darželių auklėtojoms ir t.t.
Jei gerai seksis, po metų bandomojo laikotarpio Pro-milių įstatymą galėtume taikyti kiekvienam lietuviui. Kiekvienas iš mūsų, net didžiausias nelaimėlis ar emigrantas turi bent po porą priešų, neskaitant pavyduolių, todėl dauguma mūsų nedvejodami pritartų tokiam įstatymui, kuris leis lengvai, o svarbiausia žaibiškai susidoroti su savo artimu.
Ko, pavyzdžiui, negalima pasakyti apie naująjį Darbo kodeksą, iš kurio, kaip jau įprasta, Seimui ir Prezidentei pavyko padaryti lietuvišką cirką ir kuris jau yra morališkai sužlugdytas. Pro-milių įstatymui, kuris de facto yra stipresnis už naująjį DK, dauguma lietuvių pritartų. Nes jis suformuluotas taip, kad labai jautriai atliepia lietuviškos sielos natoms.
Sugalvojai atleisti nemėgstamą ar tik nesiprausiantį, drabužių neskalbiantį tipą, skambini į STT, ateina agentai su kaukėmis, pasiima jo kompiuterį, pareiškia įtarimus, kad FB pasisakė už Basanavičiaus paminklą tame skvere, kaip norėjo „MG Baltic“. Arba ne vietoje perėjo gatvę ir po to dar nusispjovė. O gal parodė vidurinį pirštą automobiliu lenkdamas kokį lėtapėdį eismo dalyvį. Ir basta.
Labai ilgam laikui. Galima sakyti, visam. Nes STT pradėti teismai trunka n+k metų. Nei tau ilgų procedūrų, nei išmokų, o svarbiausia greitai – beveik kaip pas Lukašenką ar Putiną. Atleistas iš darbo, ir dar būtų gerai, kad be teisės kur nors įsidarbinti. Tegu emigruoja sau.
Užuot saistę darbdavius ir valstybę sudėtingomis pusiausovietinio DK atleidimo procedūromis su išmokomis, kaip dabar, arba beviltiškai priiminėję naująjį DK, įsteikime STT Darbo departamentą, duokime jiems ten daugiau etatų, ir tegu jie ten laikosi.
Tiesa, kyla keletas klausimų. Bent jau tiems, kurie turi atgyvenusių skrupulų ir vis dar netiki STT visų veiksmų šventumo sakramentu. Dėl to kartais užėjus nemigai šiuos nesusipratėlius apninka egzistencinės dvejonės.
Kas turi teisę nustatyti, kada žmogus yra tikrai ne-milius, o kada jau pro-milius arba visiškas milius, taigi trefnas – ne pilietiškas ir net ne tremtinys, net jei dešimtmetį praleido Sibire? Prezidentės patarėjos, naujieji feisbuko šventieji, atbildanti Karbauskio inkvizicija ar tik STT vyrukai su antsnukiais?
Taip klausti – šventvagystė. Ir vis dėlto? Galų gale ir milių būna visokių. Štai kad ir istorija su Prezidentei pateiktu kandidatu į generalinio prokuroro pavaduotojus Danėliumi. Tuo pačiu, kuris buvo jos patarėjos Ulbinaitės advokatu labai netgi tamsioje istorijoje su valstybės paslapčių nutekinimu iš Prezidentynės. Kuris dar tapo ir Raulynaičio advokatu „MG Baltic“ byloje dėl Basanavičiaus paminklo kaip korupcijos įnagio.
Kas kandidato Danėliaus įstorijoje yra milius, o kas pro-milius ir kas – visiškai ne-milius? Ar gal tiesiog vieni miliai yra savi, geri, o blogi – tik svetimi miliai?
Sako, advokatas Danėlius jau „nebenori“ būti generalinio prokuroro pavaduotoju. Bet sielos karjesas ir po to nedingsta: ar kas nors, be buvusio STT Panevėžio vaduko, tapusio Karbauskio partiniu kumečiu, iš aukštybių išdrįs pasakyti, kas šioje istorijoje buvo milius, kas pro-milius ir kas tikrai ne milius?
Kirba ir dar vienas klausimas, kurį ištaręs rizikuoji automatiškai tapti pro-milium. Kada turėtume didžiuotis savo valstybe – ar iškart po to, kai jos STT būrys efektingai suranda koli bakterijų kleckuose ir po to tęsiasi šiam svarbiam įvykiui skirti cirko vaidinimai su nesibaigiančiomis apklausomis bei atskiru valstybės vadovės ir ministrų šou, ar tik tada, kai mūsų kaltininkai yra greitai ir teisingai nuteisiami?
Galima patikslinti: kiek dar laiko prokurorai ir STT darys cirką iš Basanavičiaus paminklo statybos vietos parinkimo kaip korupcijos fakto? Nebejuokinga. O kada prasidės buvusio liberalų lyderio Masiulio teismas? Nuo efektingų kratų praėjo pusketvirto mėnesio. Ko dar laukti?
O gal lietuviai nėra nusipelnę dar prieš Seimo rinkimus sužinoti, kiek už tai, ką padarė, gaus buvęs vienas perspektyviausių šalies politikų? Jei manoma būtent taip, tai mes gyvename labai didelėje – 65 tūkst. kv. kilometrų – cirko palapinėje. Kurioje valstybės vardu krečiami cirkai. Po kurių lieka nusivylimas ne miliais ar pro-miliais, kurių velniai nematę, bet dažniausiai – valstybe.
O ar galima didžiuotis valstybe, kuri iš visko sugeba padaryti cirką?
Galima pažvengti. Iš pradžių. Paskui kurį laiką kikenti. Ypač tiems, kurių partija šįkart dar neįkliuvo (bet juk ir šventieji konservatoriai turėjo STT kratų herojų – ir Matuzą, ir Margelį, ir Radviliškio plejadą). Bet juk kikenimas – ne pasididžiavimas. Pikdžiuga. Kuri ne tik nieko nekuria. Griauna.
Cirkas neišvažiavo. Laukite tęsinio.