Jie yra vieninteliai velionės giminaičiai ir nesibaimina, kad kažkas kitas galėtų pareikšti pretenzijas į nekilnojamąjį turtą, bet per tuos metus taip ir nebaigė tvarkytis paveldėjimo dokumentų, neįregistravo nuosavybės savo vardu.
Aplankiau juos vaikščiodamas nuo kiemo prie kiemo Lazdijų - Druskininkų apygardoje, kurioje kandidatuoju. O kalba paveldėjimo dokumentų link pakrypo, kai ponas Vaclovas, žmonos paragintas, šluostydamasis prakaitą languotų marškinių rankogaliu, nulipo nuo įtartinai linguojančių kopėčių, kuriomis buvo užsiropštęs ant namo stogo. Į patį viršų, beveik iki kamino, kur vienas apsamanojusio asbestinio šiferio lapas buvo pasislinkęs žemyn. Sako, iš palėpės naktį pusė mėnulio galėjai pamatyti per atsivėrusią skylę.
Tada ir paklausiau, kodėl sodybos šeimininkai nebandė naudotis galimybe pasikeisti jau akivaizdžiai ilgai netversiančią ir be to pavojingą sveikatai stogo dangą už europinius pinigus. Buvo juk keletą metų tokia programa, pusė dangos išlaidų kaimo gyventojams kompensuodavo, tik reikėjo paraišką pateikti ir visas medžiagas legaliai su sąskaitomis ir čekiais pirkti.
Taip ir priėjom iki temos, kad pasinaudoti šia ir daugeliu kitų paramos formų jiems užkirstas kelias, nes gyvena sodyboje, registruotoje mirusiosios vardu, ir, valstybės požiūriu, dar nėra jos šeimininkai. Galėtų tokiais tapti ir įregistruoti savo vardu per tą laiką jau pačių keletą kartų perdažytą kaimiško kiaušinio trynio spalvos dažais namą, perlinkusį it kuino nugara tvartą, rastų kluoną, įrankių sandėliuku paverstą silikatinių plytų lauko virtuvėlę, šulinį ir lentinę tupyklą. Tačiau tektų sumokėti ne tokį jau menką turto paveldėjimo mokestį.
Aldona pasakojo tik po vyro tetos, kurią ji slaugė iki pat mirties, laidotuvių, keturnedėlio, mirties metinių ir paminklinio akmens kaimo kapinaitėse pašventinimo sužinojusi iš notaro, kiek reikės mokėti, kad šeima galėtų savo vardu įregistruoti sodybą, dar tikėjosi susitaupyti. Bet dukros pradėjo eiti į mokyklą, reikėjo tai naujų batų, tai žieminės striukės, tai suknelės. Vos susiremontuoja sugedusią skalbyklę, tai per visus galus pradeda varvėti boileris, o tada mobilus telefonas į kūdrą įkrinta. Viltis sukaupti pinigų ir atsiskaityti su valstybe žlugo per krizę, kai vyras prarado darbą miestelyje, o naujoje darbovietėje gauna tik minimalią algą.
Valstybės pajamos iš paveldimo turto mokesčio pernai siekė vos 1,4 mln. eurų – katino ašaros bendrame biudžeto katile. Bet kiek šeimų dėl šito keisto mokesčio patiria panašių nepatogumų, kaip mano aplankytieji Vaclovas su Aldona, arba įklimpsta į skolas, kurios galiausiai išveja uždarbiauti toli nuo Lietuvos.
Todėl ypatingai apsidžiaugiau, atradęs Liberalų sąjūdžio programoje pažadą naikinti perteklinius mokesčius, kurių Lietuvoje yra ne vienas. Mokesčius, kurių administravimas kainuoja brangiai, o pinigų į valstybės biudžetą surenkama labai mažai.
Ilgai neužmiršiu, kaip pasikeitė sodybos šeimininkų nuotaika, kai papasakojau apie šią Liberalų sąjūdžio nuostatą ir telefono ekrane parodžiau programoje įrašytą siekį panaikinti būtent tą turto paveldėjimo mokestį. Tarsi kas rakštį iš supūliavusio kojos piršto būtų ištraukęs.
Palydėjo jie abu mane iki pat vieškeliuko, o atsisveikindami pažadėjo: kai išrinks naują Seimą ir pasibaigs rudens darbai, o ilgais tamsiais žiemos vakarais bus laiko prisėsti prie dukrų kompiuterio, būtinai primins man tą įsipareigojimą spręsti jų ir ne tik jų vienų bėdą feisbuko žinute. Ir paklaus, kaip sekasi. Todėl negaliu jų nuvilti.