I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos?

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

O ką turim be šakių ir briedžiuko?

Negali sakyti, kad visai nieko. Bet jei lygintumėm su ankstesnėmis rinkimų kampanijomis, dabartinė – blanki jų kopija.

Vienas pirmųjų rinkimų pažadus dalyti pradėdavo Viktoras Uspaskichas. Likus mažiausiai pusmečiui iki rinkimų per radiją, pakeliui į darbą, dudendavo jo balsas, kad minimalią algą darbiečiai didins iki 1509 lito. Dar prieš tai buvo vienetukų armija, ką darbiečiai ketino padaryti rinkėjams per 11, 111, 1111 dienų. Skaičiai, kurie televizijos klipuose išnirdavo žiūrovams taip netikėtai, kad priversdavo būtinai žiūrėti iki galo, erzindavo oponentus. Bet šie turėjo nuo ko atsispirti.

Tiesa, skaičių lenktynės buvo prasidėjusios ir šįkart – gegužę visos partijos išdėstė sumas, kiek augs vidutinis atlyginimas. Net konservatoriai su liberalais, ir tie įsitraukė į didėsiančių atlyginimų varžytuves.

Tačiau gegužę šitai sustojo. Ir parašai, kuriuos rinko konservatoriai, kad būtų priimtas Seime įstatymas ribojantis elektros pirkimą iš baltarusių statomos Astravo atominės elektrinės, buvo bene vienintelis aistringas šių Seimo rinkimų kampanijos momentas.

Vis dėlto tai ne ta tema, kuri galėtų įsukti visus rinkimus. Visi supranta, kad esminis ginčas čia – ne nauja atominė, o ką su ja daryti. Nes nelabai yra ką daryti. Žmonėms, nesvarbu, kokių pažiūrų jie būtų, juk nereikia aiškinti, kad Atravo atominė palei sieną su Lietuva yra blogai. O iš užsienio politikos didelių rinkimų nepadarysi, net jei tai – Astravo atominė elektrinė.

Daug svarbesnė žinia visuomenei būtų, jei pasitvirtintų gandas, jog premjeras Algirdas Butkevičius pats asmeniškai yra liepęs labai neįsijausti su tais Lietuvos tarptautiniais protestais prieš Baltarusijos atominę elektrinę Astrave, mat prieš rinkimus jam visai nereikia naujo skandalo – jei baltarusiai supykę ant lietuvių savo krovinius iš Klaipėdos uosto pasuktų kita kryptimi.

Bet konservatoriai taip giliai neneria. Jie nelenda ir į „Lietuvos geležinkelius“, valstybę valstybėje, iš kurios, atrodo, ir jiems nukrenta trupinys vienas kitas.

Ir nė viena partija čia nelenda.

Daugeliu kitų klausimų didesni rinkimai vyksta tarp valdančiųjų, koalicijos viduje, nei tarp valdančiųjų ir opozicijos. „Tvarka ir teisingumas“ bado pirštu į 102 eurus, tą sumą, kuri yra valstybės remiamos pajamos, skalbia darbiečių ministrę, kad ši suma lig šiol nesikeitė – nejaugi ši įsivaizduojanti, kad per aštuonerius metus kainos nepaaugo? O darbiečių ministrė postringauja, kad turime gi pagaliau nuspręsti, kokios visuomenės norime – pašalpinės ar dirbančios. Kita tos pačios Vyriausybės ministrė, atsakinga už finansus, grasina partijoms užnerti apynasrį, kad likus pusmečiui iki rinkimų net kalbų apie papildomus finansinius įsipareigojimus nebūtų.

Nei liberalai, nei konservatoriai, nei valstiečiai čia nebeturi kur įsiterpti, turbūt nesumoja, kuriai valdančiajai partijai oponuoti – vieną kritikuodama, kitai juk pritarsi. Tai kaip čia dabar atrodys?
Ekonomistai vienu balsu tvirtina, kad švietimas – beviltiškiausia Lietuvos vieta. Kad jau dešimt metų prarasta. Tačiau ar girdėjote nors vieną Lietuvos politiką besiplėšantį įrodinėjant, kaip reikia reformuoti šį sektorių? Konservatoriai turi pasirašę protingą programą, bet kas bus jų Švietimo ir mokslo ministras pergalės atveju? Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kai kuriuos ministrus įvardiję turi, tačiau, kažin, kaip jų ministras atrodytų netgi priešpastatytas dabartinei. Todėl ir į akistatas neina.

Tai kas gi įvyko šiais metais? Kodėl toji rinkimų kampanija tokia tarsi per dantis, tarsi puse lūpų?

Ar priežastis – pinigai? Tiksliau tai, kad su pinigais gegužę buvo sučiuptas Eligijus Masiulis.

Niekas lig šiol dorai nežino, kokie ten buvo pinigai. Kalbama, kad rinkiminiai, kalbama, kad buvo skirti partijai. Ir jei buvo skirti rinkimams, tai čia tie pinigai, kurių paprastai niekas neįvardija kaip oficialių aukų aukotojų lapuose, nes šimtais tūkstančių teisėtai niekas aukoti negali.

Po STT operacijos tikrai stojo baimė. Nes jei pinigų gavo Eligijius Masiulis ir Liberalų sąjūdis, kodėl negalėjo būti gavę kiti ar turėjo gauti. Iki šiol niekas nežino, ką žino STT ir į kurį politiką yra nukreiptas agentų dėmesys, todėl, panašu, visi tenkinasi tuo, ką gali pagrįsti. Bent iki šios dienos politikams paaukojusių sąrašai yra skurdūs. Jie arba patys remia savo rinkimų kampanijas, arba tenkinasi tuo, ką duoda partijos. Partijos gi šiuo atveju deklaruoja iš biudžeto gautas sumas.

Jei kuris ir išsišoka, tai dažniausiai būna iš valdančiųjų, nes jie naudojasi administraciniu resursų. O valstiečiai – turtinga Ramūno Karbauskio šeima. Visos kitos partijos neturi nei vieno, nei antro.
Skurdūs biudžetai, skurdi rinkimų kampanija.

Kita vertus, tai turbūt nėra pats blogiausias variantas.

Nes jei tiesa, kad partijas ir politikus sustabdė baimė, tai reiškia, kad visos lig šiol rinkimų kampanijos, kurių buvo visokių, vyko daugiausiai iš „juodų“ pinigų. Neliko jų, neliko ir populistinių rinkiminių pažadų bei partijų samdomų „pijarščikų“ primetamų diskusijų. O politikai grįžo prie pigiausio, bet imliausio laikui agitacijos būdo – pokalbių su rinkėjais.

Sutikite, kad turinio Lietuvos rinkimuose niekada nebuvo per daug.