Be to, A. Sokurovas kalbėjo viešuose susitikimuose, ir kai kurie jo pasisakymai pašnekėjimai dabar gausiai, reikšmingai komentuojami. Negerai mat, kad jis apie kai ką pamąsto ir pasako kitaip nei mes. Ir žino apie mus mažiau, negu mes – tūliems vietiniams tai nuoširdžiai nepatinka. Deja, dialogo galimybės neišnaudojom. Nepasipasakojom.
Tačiau pagrindinis A. Sokurovo pasisakymas arba pranešimas buvo ir yra apie Europą. Tai filmas „Frankofonija“, žanriškai ir filosofiškai dar apibūdinamas kaip elegija. Apie Europą dabarties nežinomybėje, kurios esminis, gal net lemtingas dėmuo ateičiai yra Rusija. Stalininė-putininė, nuo to nepabėgsi. Kaip ir nuo Europos ateities klausimo.
Kadangi siužetas – Antrasis pasaulinis karas, miestų ir žmonių likimai, daugelis turbūt suprato kūrinį kaip istorinį. Šiais kampais visuomenėje daugiausia ir kalbama, vis pešiojant kokią detalę. Antai kam nors nepatiko, kad Stalino portretas – be komentarų. O kad Hitleris vaikštinėjasi po kapituliavusį Paryžių ne kaip pabaisa – tai mums nekliūva.
Beje, Stalino veiklos komentaras yra Leningrado siaubas. Paryžius pasidavė (išdavikiška kolaboracija) ir nėra šluojamas nuo žemės paviršiaus, šiaip taip veikia išslapstyti muziejai, paryžiečiai iš bado nevalgo, kaip didvyriškame Leningrade, savo vaikų lavonėlių. Gatvėse (ne Leningrade) koncertuoja vokiečių kareiviai, o prancūzai ir prancūzės (!) maloniai klausosi. Gyvenimas tartum tęsiasi, tokia dviprasmė jo pusė. (Okupuotoje Lietuvoje tai tęsėsi dešimtmečius. Šokom ir šokom „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Ir sovietofonija tęsiasi, visada dirbom Lietuvai.)
Sokurovas nesako, ar Paryžiui prisitaikyti buvo geriau už totalų pasipriešinimą ir naikinimą, šią dilemą palieka be debatų, pamokslų ir atsakymų. Buvo kaip buvo. Tiesiog rodau. Posovietiniam žmogui tai vis dar negerai. Nepatiko nė Kanuose. Vos nepasakiau, posovietinėje Prancūzijoje.
Vis dėlto „Frankofonija“ nukreipta į ateitį. Europa, kas toliau? Tu vėl svajoji apie jėgas. Ar sugebi pamąstyti?
Atsakymas – ir būtent šis generalinis klausimas – ateina filmo pabaigoje.
Ekraną užlieja purvina raudona spalva ir purvinas garsų tvanas, kuriame vyresnieji gali atpažinti Stalino himną. Tai perspėjimas, o jeigu kas supranta kaip „pasaulinę komunizmo pergalę“ ar A. Sokurovo propagandą – jų problema.