Baisiau už miego stygių yra žinojimas, kad neprognozuojamoji mūsų kaimynė Rusija kaip tik per kiekvieną Olimpiadą elgiasi labai nuspėjamai. Tarsi priemiesčio bendrabučio girtuoklėlis, per kiekvieną ilgąjį savaitgalį prisilakantis iki žalių velniukų ir apstumdantis seną motiną arba vis nesiryžtančią jį palikti sugyventinę.
Prieš aštuonerius metus, per Pekino olimpines žaidynes buvo užpulta Gruzija, o dabar įtampa kaupiasi prie Ukrainos sienos su Rusijos okupuotu Krymu ir Donbase.
Lyg tyčia būtent dabar Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas prakalbo apie būtinybę normalizuoti Didžiosios Britanijos santykius su Rusija, o naujoji britų premjerė Theresa May, kalbėdama telefonu su Vladimiru Putinu, išreiškė nepasitenkinimą šiuo metu vykstančiu bendradarbiavimu tiek politinėje, tiek ekonominėje srityje. Ir tai vyksta beveik tuo pat metu, kai į Sankt Peterburgą atskridęs Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas tariasi su V. Putinu dėl karinio bendradarbiavimo kovoje prieš Islamo valstybę, o Europai grasina sužlugdyti susitarimą dėl pabėgėlių.
V. Putinas skuba išnaudoti Europos sutrikimą po „Brexit“ ir reguliariai pasikartojančių teroristinių išpuolių ir vis didesnį Jungtinių Amerikos Valstijų susitelkimą į savo prezidento rinkimų kampaniją. Net jeigu jis ir neplanuoja atsikąsti dar vieno Ukrainos gabalo, kuris sujungtų Krymą su okupuotomis teritorijomis Donbase, tai gali kurstyti įtampą tol, kol vien už tai, kad nesiveržtų gilyn į Ukrainą, galės pareikalauti Vakarų sušvelninti arba visai panaikinti Rusijai taikomas sankcijas.
Mes šiame žaidime galime likti pasyviais stebėtojais, naiviai tikinčiais, kad nuolaidos V. Putinui galbūt suteiks viltį grįžti mūsų verslui į šios šalies rinką. Arba aktyviai remti Ukrainos poziciją, bendradarbiaudami su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija, neleisdami Europos Sąjungai ir NATO pataikauti V. Putinui.
Pasaulis, kuriame teks gyventi po Lietuvos Seimo ir JAV prezidento rinkimų bus vis sunkiau prognozuojamas, o agresorių atgrasymu paremta saugumo sistema patirs vis naujų išbandymų.
Todėl mąstantys ne vien apie minimalios algos dydį ir sugebantys suvokti, jog sudorojęs Ukrainą rusiškasis imperializmas tuo nepasisotins, o kita jo auka gali tapti Baltijos šalys, rinkėjai jau dabar turėtų domėtis, ar jiems patraukliausi kandidatai ne per skysti pasipriešinti V. Putino kėslams.
Jeigu kandidatas iš pirmo žvilgsnio atrodo ne visai bukas, sugeba atrodyti jautrus svetimam skausmui ir rišliai pakalbėti apie vietinio ūkio problemas, tai dar toli gražu nereiškia, kad rimtos grėsmės Lietuvai akivaizdoje jis sugebės greitai ir ryžtingai priimti adekvačius sprendimus.
Būtinai panagrinėkite, ką jūsų kandidatai rašo socialiniuose tinkluose, nes ten sunkiausia paslėpti naivumą arba nesugebėjimą susiorientuoti šiuolaikiniame pasaulyje. Jeigu politikas bent keletą kartų pasidalino feisbuke įrašais iš Valstybės saugumo departamento pažymose minimų Kremliaus propagandą platinančių tinklalapių, deja, kaip žaviai jis besišypsotų sutiktas bendruomenės šventėje, tokiu žmogumi jau negalite pasitikėti. Nes tai reiškia, kad jo paties mąstymas jau yra apnuodytas propagandos ir svarbiausi sprendimai lemtingu Lietuvai metu gali būti jos įtakoti.
Tas pats galioja ir kandidatams, kurie per keletą metų nesugebėjo parašyti ar viešai pasakyti bent vieno aiškaus teiginio santykių su Rusija ir Vakarais tema. Provincialumas nėra didelė yda savivaldos lygmenyje, bet Seimo narys, kurio akiratis baigiasi ties kiemo tvora, pačiu netikėčiausiu momentu gali sumanyti, pavyzdžiui, pasiūlyti nubraukti mūsų kariuomenės aprūpinimui moderniais ginklais numatytas lėšas, kad galėtų keliais eurais padidinti pašalpas. Ir visai ne todėl, kad jį būtų papirkę ar įkalbėję taip elgtis Rusijos agentai, o vien dėl savo nesugebėjimo rimtai vertinti grėsmes Lietuvai.
Neradau namie nė vieno irklo, o taip norėjau asmenukę pasidaryti. Bet tai nereiškia, kad drauge su visa Lietuva nesidžiaugiau mūsų irkluotojų olimpiniais medaliais. Tačiau, jei jau kalbamės atvirai, apie irklavimo sportą visiškai nenusimanau ir nė nebandysiu apsimesti, kad kada nors juo domėjausi.
Visuotinės euforijos dėl irkluotojų iškovotų medalių fone tai neatrodo labai patraukliai, bet bent jau nekelia tokios grėsmės Lietuvai, kaip propagandos vata prikimštos kandidatų į Seimą galvos, linksinčios į rusiškos melodijos taktą, tarsi tie žaisliniai šuniukai, kuriuos XX a. pabaigos taksistai patupdydavo ant savo automobilių priekinių palangių.