Po teroristų atakos Briuselio Zavantemo oro uoste ir Maalbeeko metro stotyje vakarietiškas, už „teisingą“ žurnalistinį tyrimą pasisakantis Vokietijos TV kanalas „Deutsche Welle“ parengė laidą apie ksenofobišką belgų elgesį su musulmonais viešajame transporte.
Pakalbinta mergina su „skarele“ drąsiai pamokslavo, piktindamasi, kad po teroristų išpuolio padaugėjo tokių, kurie visiškai nepagrįstai varsto ją islamofobiškais žvilgsniais. Patarė viešojo transporto keleiviams ją užkalbinti, o ji parodysianti, kad juodoje jos kuprinėje ne bomba, bet knygos. Štai taip! Suprask, nereikia akis išpūtus spoksoti į musulmoną, nors po to, kai Alacho vardu buvo nužudyta daugybė nekaltų žmonių, paslėpti baimę gana sunku psichologiškai. Vis tiek nežiūrėk, nuleisk akis ir nebūsi islamofobas. Būsi tolerantiškas, multikultūrine Europa besimėgaujantis pilietis, kol…
Štai taip musulmonų integracijos neveiksni ideologija ant tolerancijos ešafoto guldo sveiko proto žmonių galvas. Antai Briuselio Maalbeeko rajone kaimynų priglaustas, ten radikalizavęsis vyrukas Salahas Abdeslamas, sykį jau buvęs sugautas, nenorėjo atsakinėti į pareigūnų klausimus, mat jautėsi pavargęs. Net BBC analitikus apstulbino Belgijos specialiųjų tarnybų darbo pobūdis – po valandos, atsižvelgę į tai, kad įtariamasis nori pailsėti, jie nutraukė apklausą, per kurią bandyta išsiaiškinti, ar Briuselyje neplanuojama dar viena teroristų ataka.
Tačiau „vakarietiškoje“ žiniasklaidoje politiškai korektiškas kalbėjimo būdas taip išsikerojo, kad po kiekvienų žudynių ji kartoja vis tą patį užkeikimą – Briuselio, Paryžiaus, Nicos teroristai yra mūsiškiai, europiečiai, jie viso labo nesiintegravo, nerado vedybinės laimės, neįžvelgė egzistencijos prasmės, todėl... va todėl taip ir padarė.
Donaldas Trumpas savo rinkiminėje kampanijoje atkreipė dėmesį į Europos „no go ghetto zones“ ir pasakė: „Briuselis buvo gražus miestas, bet pažiūrėkite į jį šiandien.“ Žinoma, mes ksenofobų populistų neklausome, juk jie meluoja. Le Pen irgi viską iš piršto laužia, bando išgauti naudos net iš tragedijų. Tačiau jei liberalusis elitas kurčias teisėtiems žmonių rūpesčiams, jų bėdas mielai išklausys tokie demagogai kaip Trumpas ir Le Pen. Jie ir kiti, panašūs į juos, yra „atpildas“ už kurtumą ir užsispyrusiai atkaklų žmogaus teisių gynimą, net jei ginamieji „mainais“ planuoja atimti niekuo dėtų žmonių gyvybes… Antai radikali Skandinavijos feministė gvoltu šaukia, kad verčiau ją tegul išprievartauja musulmonas pabėgėlis, negu ji bičiuliausis su tautininkais. Tikriausiai svajoja apie tokią akciją, kokia „įvyko“ Kelno katedros šventoriuje per Naujuosius metus, šaudant fejerverkams.
Gal ausys net neužkimštos, o atkimštos, tačiau tik tokiam diskursui, kai per garsiakalbį politiškai korektiška kalba isteriškai propaguojamas privalomasis, jokiu būdu ne pasirenkamasis, multikultūralizmas, kuris būtų socialiai atsakingai konstruojamas. Nes pradėjęs rinktis, dar prisigalvosi, kad ir multikultūralizmas turėtų būti kokybiškas, pavyzdžiui, užsimanysi, kad Lietuvos pilietybė būtų palengvintai suteikiama amerikiečiams, japonams, bet ne Alacho valstybės šventiesiems kariams.
Antra, turime mokytis iš Vakarų Europos pilietinės, o ne tautinės visuomenės. Trečia, tolerancija yra kertinė demokratijos vertybė, jei manai kitaip, nesi pliuralizmo šalininkas, pasisakai už totalitarinį režimą, galbūt tau net patinka politikai populistai (tarytum ne visos partijos prieš rinkimus vilioja populistiniais, sukramtytais, verslo remiamais skambiais šūkiais, pažadais, kurie po rinkimų, kai bus sudaryta koalicija su kita partija, išnyks kaip dūmas). Bet vis tiek naujieji svieto lygintojai sako, kad jie – ne populistai, populizmu dangstosi tik Trumpas, Borisas Johnsonas ir kiti „blondinai“…
Žinoma, paduoti ranką žmogaus teisių gynėjui visada maloniau negu tam, kuris iš anksto žino, ko nekęsti, ir grėsmingai svaidytųsi rasistiniais šūkiais, jei už tai negrėstų civilinė atsakomybė. Tačiau žmogaus teisų gynėjams, liberaliems asmenims, prie kurių priskirčiau ir save, reikia atsinaujinimo, jeigu jiems rūpi „tiesa“. Bėda ta, kad politiškai korektiško diskurso gynėjai nutyli, kaip tolerancija rutuliojosi istoriškai. Jos užuomazgos atsirado, kilus poreikiui amortizuoti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vergovinio kolonializmo, vykdyto iš rasistinių paskatų, padarinius. Juk kolonialistai buvo įsitikinę, kad juodaodžiai priklauso prastesnei rasei.
Nepamirškime, kaip sunku buvo Charlesui Darwinui įtikinti britų aristrokratus, kad žmogus kilęs iš beždžionės ir kad Afrika – mūsų pirmykštė gimtinė. Tad kilmingi britai ir prancūzai, sykį ekonomikos labui tapę rasistais, ėmė srėbti pačių prisivirtą košę, trimituoti apie „pilietinės visuomenės“ gėrį, juo labiau kad kilo Antrasis pasaulinis karas, užmaišytas rasistinės ideologijos mielėmis, o po jo dar labiau reikėjo padaryti išvadas.
Atsikvošėta, atgailauta, nuspręsta „integruoti“ buvusių kolonijų vergus ir visas mažumas, kad tik, gink Dieve... Neatsitiktinai taip piktai reaguota, kai per Lietuvos ir Prancūzijos futbolo varžybas Kauno sirgaliai iškėlė lozungą: „Sveiki atvykę į Europą!“ Jame daugiau sąmojo, ironiško pasišaipymo iš politiškai korektiškos kalbos, kuri vergauja sau pačiai, negu iš puikiai žaidžiančių tos šalies futbolininkų (nebent intencija buvo priešinga). Jis gerokai sąmojingesnis ir už plokščią lenkų futbolo fanų šūkį „Lietuvi chame, klaupkis prieš poną lenką“.
Kodėl jogai, pasinėrę į meditaciją, neskelbia jokio džihado? Gal todėl, kad jie mokomi dieviškumą atrasti savo proto ramybėje? Budistai irgi neskelbia karo žygių. Gal galima klausti taip: o kiek islamo valstybių galėtų pasigirti, kad puoselėja pagarbą moterų, krikščionių, mažumų, tiek seksualinių, tiek etninių, teisėms?
XVIII a. filosofas Johnas Locke’as tolerancijos koncepciją išplėtojo, atsiradus poreikiui sureguliuoti skirtingas krikščionybės sektas, denominacijas, kad jos liautųsi viena kitą engusios tikratikystės dėlei. Kitaip tariant, tolerancija yra instrumentas, padedantis susidoroti su socialinėmis problemomis, nesvarbu, kas jas sukėlė, – ar ekonominis kolonializmas, ar religinis fanatizmas. Šiandien tolerancija irgi pasitelkiama kaip instrumentas, siekiant primesti demokratinę tvarką, todėl bet kuris autoritarinis režimas paniškai bijo žmogaus teisių ir skuba įvardyti save kaip kitokią, Vakarams alternatyvią civilizaciją. Putino Rusija remiasi slavofiliška Solženicyno filosofija, pagal kurią stačiatikybė turi apsaugoti būtent nuo liberalių žmogaus teisių. Turkijos sugrįžėlis Erdoganas patologiškai bijo pripažinti armėnų genocidą, nes vos tą padarys, jis bus jau „išauklėtas“, o tada jį valdys žmogaus teisės, todėl jis turės kalbėti politiškai korektiškai, privalės suteikti teises etninėms mažumoms, net klausytis jų, nors jam taip norisi Turkiją paversti imperija…
Jei tolerancija iš tikrųjų pasitelkiama tam, kad būtų užtikrinta žodžio laisvė ir žmogaus teisės, tada būtina ją reabilituoti. Bet šiuo metu ji yra žaislas, skirtas manipuliacijoms politiniais projektais. Vienas iš tokių projektų buvo, po „Brexit“, manyčiau, žlugęs, sumanymas, kad Europos Sąjunga taptų Europos federacija, panaikinant tautines valstybes. Dabar jau ne federacija galvoje, nes kilo daug rimtesnė problema – kaip išvis išsaugoti Europos Sąjungą.
Neatsitiktinai pagal šią muzikėlę „Rytų europiečiai“ turi priimti islamo pabėgėlius, įsitraukti į tautų kraustymąsi – lietuviai laisvai migruos į „Vakarus“, afrikiečiai – į naujai sukurtą tolerantišką Lietuvą, o vietiniams kitataučiams (tikriausiai tiems, kurie stokoja raštingumo) bus suteikiamos papildomos teisės ir lengvesnis titulinės nacionalinės kalbos kursas mokyklose. Taip atsiras daugiau tolerancijos, bus mažiau neapykantos, saulė švies visiems vienodai. Kas nenori priimti pabėgėlių todėl, kad tarp jų esama musulmonų, yra ksenofobas ir islamofobas. Politiškai korektiškai kalbantysis čia primintų, kad lietuviai – emigrantų šalis, tad ir mes leiskime kitiems pas mus imigruoti, tarp jų musulmonams, nes jie juk nieko bendra neturi su terorizmu, Koranas – pavyzdinė taikos knyga.
Briuselio mokslinių tyrimų industrijos centre, įsikūrusiame Louis avenue, liftu pakilę į vietinį dangoraižį, kur kepami multimilijoninės vertės projektai, sužinosime, kad vienas iš prioritetų – finansuoti gigantiškus projektus, skirtus Europos atminčiai tyrinėti (memory studies). Čia iškart reikia aiškiai pasakyti vieną dalyką – tikslas kilnus ir svarbus, tiesiog esminis Europai. Jei mes, lietuviai, manome, kad mūsų istorija sudėtinga, kad patyrėme daug traumų, tai ką kalbėti apie buvusios Jugoslavijos šalis, kur dar kraujuoja XX a. pabaigos genocido žaizdos?
Diskutuoti, aiškintis europiečiai turi ne vien politikos, bet ir akademinių sluoksnių lygmeniu, įtraukdami studentiją. Tie projektai tą ir daro. Bet svarbu pasakyti štai ką: net ir tokių humaniškų projektų vykdytojai jau pradeda suprasti, kad antnacionalinė, transkultūrinė, visiems bendra istorija niekaip nesusilipdo, nes vargu ar įmanoma panaikinti Kito perspektyvą, Kitos tautos, valstybės matymo rakursą, ištrinti trauminę jos patirtį, susijusią su genocidu, persekiojimais, išdavystėmis, teritorijų perbraižymais, nutautinimu… Neatsitiktinai šiandien tokia svarbi hermeneutika kaip metodas, nes būtent ji moko pažinti Kitą, įsijausti į trauminę jo patirtį, perprasti skirtingus laiko sluoksnius.
O kiek trauminių patirčių sukūrė Nicos tragedija? Mažiausiai tiek, kiek artimųjų žmonės neteko. Tas pats Briuselyje ir Paryžiuje. Kaip prancūzai pasielgė su savo traumine patirtimi? Jie pareiškė: nekeisime savo gyvenimo būdo, sėdėsime lauko kavinėse, gurkšnosime vyną. Prancūzakalbiame Briuselyje atsakyta taip pat. Gerai, so far so good. Puikus atkirtis fanatikams, mėginantiems įvesti Alacho diktatūrą, – tegul „taikos religijos“ išpažinėjai mato nekintančias Europos senamiesčių laisvės formas. Tačiau manau, kad kas nors, sukrėstas ar sukrėsta, pasakys ką nors panašaus kaip Dostojevskio Ivanas Karamazovas, iš sielvarto tars filosofiškai egzistenciškus žodžius, kad ir tokius: „Atsisakau bilieto į universalių žmogaus teisių rojų, nes šiame rojuje toleruojamos bendruomenės, dangstančios žudikus, veikiančius Alacho vardu.“
Netrukus po Briuselio sprogdinimų TV kanalas „Deutsche Welle“, orientuotas į žmogaus teisių gynimą, pedagoginiais tikslais pasikvietė į studiją musulmonę, kuri taps pirmąja Vokietijos teisėja, ryšinčia „skarelę“. Beje, būsimoji teisėja labai graži, nors čia, žinoma, skonio reikalas. Jos buvo paklausta, ar musulmonų bendruomenė neturėtų stengtis suprasti, dėl ko vokiečiai taip sunerimę, ko jie bijo, gal bent jau dalis reikalavimų, kuriuos kelia vokiečių dešinieji, vis dėlto yra pagrįsti? Viešnia išdidžiai atsakė, kad tie musulmonai, kurie turi Vokietijos pilietybę, yra lygiateisiai piliečiai, todėl jų teisė puoselėti savą religiją, islamo pasaulėžiūrą nekvestionuotina. Žurnalistas, nors ir atrodė kiek suglumęs, maloniai šypsojosi, neprieštaravo, antraip būtų apšauktas ksenofobu, islamofobu, kuris negali dirbti prestižinėje televizijoje, auklėjančioje Vokietijos piliečius.
Kodėl prestižinis tarptautinis televizijos kanalas toks perdėtai nuosaikus? Todėl, kad turi atspindėti bendrą moralinę šiandieninio Reichstago laikyseną. Po Holokausto vokiečiai atsidūrė moraliniuose spąstuose, tad jei tik jis ar ji imtų kritikuoti kitatautį, išsyk pakviptų rasizmu. Musulmonai mato šį Achilo kulną, silpnąją vietą ir skaudžiai kerta Vokietijos dešiniesiems, sakydami: „Jūs kalbate apie didesnį saugumo užtikrinimą tik todėl, kad esate nacistai.“ Štai kas nutinka, kai vokietis ir prancūzas, tolerantiškų pilietinių visuomenių reprezentantai, slegiami praeities nuodėmių, savo žemėje netenka šeimininko vaidmens, praranda namų, kuriuos būtina ginti, jausmą. Nevalia kalbėti apie savo šalį kaip apie tautos namus, švedai bando išguiti net sampratą tėvynė, kad neatrodytų, neva Švedija tik švedams, nes tai ksenofobiška. Štai kodėl esame mokomi, kad mūsų šalis yra ne tik mūsų. Bet jei nebėra savasties, lieka tik nekilnojamasis turtas…
Kai siūloma kurti bendrą antnacionalinę Europą, nesureikšminant praeities, kad netrukdytų patirtos nuoskaudos, nebūtų bandoma suvesti sąskaitų, niekas nekeltų teritorinių pretenzijų, atsiranda loginis prieštaravimas ir kyla įtampa, nes visa tai galioja tik tol, kol kalbama nušlifuota, politiškai korektiška tolerancijos kalba. Antraip, jei esi vokietis, tau iškart bus priminta tavo tautos fašistinė praeitis, nors priklausytum visai kitai kartai. Bet juk atkakliai reikalaujama nesureikšminti praeities! Akivaizdu, kad ji sureikšminama instrumentalizuotai, o nureikšminama irgi pagal situaciją. Ir ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir kitur. Kas valdo, apsimesdamas esąs istorijos teisuolis, tas pasisavina moralinę teisę auklėti kitus. O tai labai politiška.
Istorijos traktavimas ir toliau atlieka pedagoginę misiją. Pavyzdžiui, Holokausto tyrimai Lietuvoje, manau, atveria tamsiąją tautos pusę, kurią daug kas norėtų nuslėpti. Ugdomas istorinis sąmoningumas, kuris presuponuoja moralinį klausimą, ar galiu džiaugtis savo tautos homogeniškumu, jei tas homogeniškumas tarpsta ant kitos tautos kaulų? Toks klausimas kyla ir Vokietijai, ir Lenkijai, tačiau Vokietija padarė viską, bent jau labai daug, atvirai atgailaudama dėl įvykdyto Holokausto. Būtent atsižvelgdama į tokią savo praeitį ji ir nusprendė priimti tiek pabėgėlių, kiek tik reikės.
O štai Lenkija visais – net kultūros atašė, politinio elito, garsių akademikų – lygmenimis per konferencijas, istorikų, kultūrologų susibūrimuose garsiai primena, kad Aušvicas būtų tariamas būtent taip, t. y. vokiškai, nes lenkiškasis Oświęcim, kaip ir lenkų tauta, neva nieko bendra su mirties stovyklomis neturi. Žaidžiant kalba, išsisukinėjama nuo atsakomybės. Būtų gražu, jei tie, kurie iškėlė į dienos šviesą lietuvį žydšaudį, prisidėtų, įvardydami lenką žydšaudį, antraip atsiranda pagrindas spėlionėms, kad net ir ši šventa byla lydima užkulisinių žaidimų.
Kyla klausimas, kada gi Lenkijos visuomenė ims mažiau sielvartauti dėl lenkiškos pavardžių rašybos Lietuvoje ir visą energiją skirs ideologiškai apmąstyti Aušvico-Osvencimo tarimą, juk būtent Lenkijos teritorijoje buvo sunaikinta keli milijonai žydų?
Štai tokia dabartinė „antnacionalinės“ Europos istorijos politiškai korektiško kūrimo stadija.
Ir vis dėlto atrodo, kad pasaulis gražus, kad ideali Europa egzistuoja, bent jau tada, kai džihadistai nelieja nekaltųjų kraujo. Kai mėgaujamės Šengeno Europa be sienų, kai visi ES universitetai dalijasi „Erasmus“ programų studentais, kai Ciuricho oro uoste galima pasisveikinti su draugiškai nusiteikusiais transvestitais, prajuokinančiais pro šalį skubantį kostiumuotą bankininką, kai Kauno ar Gdansko rotušės aikštėje taip smagu gerti Cafe Latte… Imi net svarstyti, gal šioje kontinento pusėje, kitaip nei anoje, prie Viduržemio jūros, žmonės nėra traiškomi sunkvežimiais todėl, kad Kauno mečetė prie Ramybės parko vis dar skleidžia taikią ramybę...
Gintautas Mažeikis iškart po Nicos tragedijos DELFI portale rašė, kad prancūzai, ko gero, turės atgaivinti jakobinų tradiciją, o gal ir metodą... Bet ar negalėtume eiti kitu keliu, jei norime išsaugoti Europos laisvės formas? Visų pirma, politiškai korektiškos kalbos standartus siūlyčiau revizuoti taip, kad žmogaus teisės būtų užtikrinamos ne visiems, o tik tiems, kurie jų verti. Tai sakau, perfrazavęs Immanuelio Kanto žodžius: „Žmogus turi būti vertas laimės.“