Kuo skiriasi vagystė iš prekybos centro ir valstybinės žemės vagystė? Jeigu pirmu atveju nusikaltėlis yra suimamas ir teisiamas, antru atveju valstybė iškelia rankas į viršų ir kartais net dešimtmečiais nesugeba atsiimti savo turto.
Kurioziškiausia situacija susiklostė Žvėryno rajone, Birutės gatvėje, pačioje Neries pakrantėje, kur prabangius namus turintys žmonės nusprendė pasididinti savo kiemus ir užimti daug didesnį plotą, nei jiems priklauso. Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė Neries pakrantėje nutiesti dviračių ir pėsčiųjų taką, kuriuo džiaugtųsi daugelis miesto gyventojų, bet susidūrė su viena „maža bėda“ – visa pakrantė yra jau dešimtmečiais okupuota ir virto turtingųjų kiemu. Galbūt dar ilgai išrinktieji galėtų ramiai gyventi ir nemokamai naudotis valstybine žeme, jeigu savivaldybei nebūtų labai prireikę šios teritorijos, ir dabar valdininkai nusprendė kovoti iš visų jėgų. Nors žemės vagystė toje teritorija yra akivaizdi ir pirmokui, ir antrokui, ir trečiokui, norint atsiimti savavališkai pagrobtą savo turtą, dažniausiai reikia įsivelti į dešimtmečiais trunkančius teisminius ginčus.
Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius žiniasklaidai sakė, kad Žvėryne pavogtos valstybinės žemės plotas prilygsta Lukiškių aikštei. Iš tiesų, Vilniuje daugybė tokių lukiškių aikščių yra nugvelbta iš visuomenės. Didžiausia valstybinės žemės kleptomanų koncentracija yra būtent sostinėje, kur net miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pripažino, kad valstybinės žemės užėmimo atvejų yra šimtai.
Pavyzdžiui, Burbiškėse, greta naujo namų kvartalo „Venecija“ statytojai, įmonė „Piliuona“, nusprendė pastatyti pirtį, ją nuomoti, o kvartalo gyventojams daryti nuolaidą ir taip greičiau parduoti butus kvartale. Pirtį pastatė, ją, žinoma, aptvėrė tvora, tačiau visa tai buvo padaryta valstybinėje žemėje. Žiniasklaidoje ne kartą skelbta, kad „Piliuona“ siejama su teisėsaugai gerai žinomu verslininku Igoriu Šifrinu. Dėl valstybinės pirtelės Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) dabar ruošia ieškinį teismui, nes statytojai neįvykdė inspekcijos nurodymo ir per 6 mėnesius patys nenugriovė pirties. Tačiau belieka tik spėlioti, kiek metų praeis, kol valstybinė žemė bus atlaisvinta.
Kitas reto įžūlumo valstybinės žemės užgrobimo atvejis siejamas su skandalingos reputacijos verslininku Stepu Visockiu. Jis buvo siejamas su žinomais barais „Cash“, „Kotrynos vyninė“. Tiesa, dabar dalis įmonių, kurias valdė S. Visockis, yra bankrutavusios, įmonės ne kartą buvo kaltinamos kultūros paveldo sudarkymu Vilniaus centre. Jis Vilniuje, Vilkpėdės mikrorajone yra siejamas su sklypu, kuriame stovi didžiulis namas ir didžiulis aptvertas valstybinio miško plotas. Dalį namo teismo sprendimu reikia nugriauti, nes jis yra kultūros paveldo objektas ir pastatytas daug didesnis nei gali būti, o dėl tvoros valstybinėje žemėje VTPSI jau pradėjo teisminius ginčus, nes pats statytojas per 6 mėnesius taip pat nesiruošė vykdyti inspekcijos nurodymo. Tačiau pačiam verslininkui, panašu, visiškai neskauda galvos dėl įžūliai daugybę metų pasisavinto valstybinio miško ploto.
Gražiausiose ir vaizdingiausiose Vilniaus vietose, Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, draustiniuose gyvenantys žmonės taip pat nusprendė mus visus apvogti ir užimti daugiau žemės nei jiems priklauso. Schema visur panaši: didžiulis namas draustinyje ir šalia užgrobtas, užtvertas valstybinės žemės gabalas. Požiūris greičiausiai yra toks: o kas gi pastebės, kad užsitvėriau ne tik savo sklypą, bet dar bent 10 arų miško šalia? Vis dėlto, nors ir lėtai, bet tokie atvejai pradedami pastebėti. Vien Vilniuje, vien šiuose dviejuose parkuose Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) atlieka grandiozinį tyrimą ir patikrins apie 150 adresų. Tai reiškia, kad NŽT įtaria, jog tik šiuose parkuose net 150-yje vietų yra užimta valstybinė žemė.
Kas tą valstybinę žemę užgrobia? Dažniausiai taip sutampa, jog iš mūsų visų žemę vagia ne paprasti žmogeliai, o tie, kurie jaučiasi lygesni už lygius. Kaip tuomet juokingai atrodo prestižinės „Baltijos - Amerikos“ klinikos reklamos apie rūpestį pacientais, kai žinai, kad klinikos vadovė Inga Malinauskienė Verkių regioniniame parke, draustinyje prie savo didžiulio namo ant kelio valstybinėje žemėje yra užsidėjusi užtvarą, kad niekas nevažiuotų pro šalį. Kaip pasitikėti teisininkais, kai žinai, kad pavyzdžiui, žymus teisininkas, „GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai“ advokatas Kęstutis Jaskutėlis turi problemų su valstybine žeme, kai net namai yra pastatyti ne privačiame sklype, o valstybinėje žemėje? Tokia pati situacija yra kaimyniniame sklype, kuris priklauso verslininkui, UAB „Visa pica“ direktoriui Bonifacui Ambrasui. Galiausiai, ką pasakyti apie verslininkus: medicininės įmonės „Kodmeda“ direktorių Joną Voluckį ir elektroįranga prekiaujančios įmonės „Literna“ vadovą Gintautą Kazlauską, šalia kurių namų draustinyje, valstybinėje žemėje atsirado didžiulis tvenkinys, prie kurio visuomenė prieiti negali? Tai vos keli pavyzdžiai.
Dar viena vieta, kur įžūliai siaučia valstybinės žemės kleptonamai, yra pajūris. Ramioje ir gražioje Nemirsetos gyvenvietėje, Pajūrio regioniniame parke taip pat veikia panaši schema. Žmonės nusprendė apsitverti daugiau, negu jiems priklauso. Pavyzdžiui, „Minijos nafta“ direktorius Thomas Milesas Haseltonas vis teisiasi su NŽT, kad jam leistų privatizuoti valstybinės žemės sklypus šalia jo namų, bet teismo pabaigos verslininkas nelaukia, jis jau apsitvėrė tą žemę, kurią nori privatizuoti, o į ją patenka ir gabaliukas valstybinio miško. Arba verslininkas Raimondas Čėsna užsitvėrė beveik tokį pati plotą valstybinės žemės, kokį sklypą šalia turi. Reiškia, dvigubai pasididino savo sklypą. Viską aptvėrė neperregima tvora, kad į prabangius namus galėtum pasižiūrėti nebent pro mažą plyšelį, esantį tvoroje.
„Kalbant apie Nemirsetą, ten kas antras sklypas turi problemų su valstybine žeme“, – liūdnai kalbėjo Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius.
Iš ko tie „lygesni už lygius“ žmonės išmoko tokių vagystės iš valstybės vidury baltos dienos metodų? Peršasi mintis, kad ne iš ko kito, o iš nusikaltėlių, mat jie kadaise, nepriklausomybės pradžioje, pademonstravo pavyzdį, kaip reikia užimti valstybinės žemės plotus, užtverti paežeres, o teritorijai apsaugoti paleisti palaidus kovinius šunis, kad niekas į jų sodybos pusę nedrįstu nė pažiūrėti. Kadaise draustiniuose ir paežerėse kūrėsi visą Lietuvą šiurpinę žudikai, pavyzdžiui, Sigitas Gaidjurgis arba Henrikas Daktaras. Vieno sodyba yra draustinyje Šilutės rajone, kito – buvo draustinyje Zarasų rajone. Abu šie žudikai yra nuteisti iki gyvos galvos, abiejų sodybos prie pat vandens buvo statomos dar tuomet, kai jie buvo laisvėje. Draustinis – tobula vieta „fortui“, kuriame gali pasislėpti, žinai, kad niekas niekada aplinkui nieko nestatys, nes tai draudžia įstatymas, o tu gyveni vienas tarp miškų. Svarbu tik užsiimti didelį plotą žemės, kad prie tavo sklypo būtų sunku privažiuoti nepastebėtam.
H. Daktaro sodyba Zarasų rajone, ant pačio ežero kranto, kuri buvo pastatyta nesilaikant jokių įstatymų, po labai ilgų teisminių ginčų bei trukdžių buvo nugriauta. S. Gaidjurgio sodyba Šilutės rajone ant pro šalį tenkančio kanalo kranto neseniai buvo patikrinta institucijų, kurios savo baimes pamiršo ir sodybos slenkstį ryžosi peržengti tik po 30-ies metų. Sklype galimai yra ne tik statybų pažeidimų (pavyzdžiui ant pat vandens, nesilaikant pakrantės apsaugos juostos, stovi pirtis), bet ir yra užimtas valstybinis kelias, prie kurio privažiavus pamatai užrašą „Privati valda“ ir įspėjimą apie piktus šunis, kurių sklype tikrai ne vienas. Tačiau kelias nėra jokia privati valda, jis turi būti prieinamas visiems. Vis dėlto nusikaltėliai šiuo metu yra įkalinti, bet jų metodai, panašu, kad buvo perimti ir plačiai paplito.
Kodėl žmonės taip drąsiai ryžtasi užimti tai, kas jiems nepriklauso ir apvogti mus visus? Todėl, kad valstybėje vyrauja nebaudžiamumas. Ar neabsurdiškai atrodo, kai valstybė turi dešimtmečiais teistis ir įrodinėti, tai, kas visiems akivaizdu? Ar nejuokinga, kad galima užsiimti valstybinės žemės gabalą ir ta teritorija nemokamai naudotis ilgus metus, o kai galiausiai kažkas pastebi problemą, institucijos tau surašo vieną nurodymą, tada antrą, galiausiai pradeda teisminius ginčus? Jos turi įrodyti, kad valstybė yra apvogta, nors žmogus neturi jokių nuosavybės dokumentų ir teisių į žemę, kurią užsitvėrė, joje iškasė tvenkinį ar viską tankiai apsodino tujų gyvatvore, kad niekas negalėtų įeiti. Dėl tvorų ir valstybinės žemės užėmimo dviejuose sklypuose Žvėryne, Birutės gatvėje, ginčai truko nuo 2005 iki 2012 metų. Ar galite įsivaizduoti? Valstybė turi septynis metus įrodinėti tai, kas akivaizdu visiems.
Tačiau tai dar ne viskas. Kaip vyksta pažeidimų šalinimo procedūra, jeigu valstybinėje žemėje randamos tvoros arba pastatai? VTPSI surašo nurodymą, kuriame įpareigoja savininką per 6 mėnesius pašalinti savavališkų statybų padarinius. Jeigu po 6 mėnesių viskas stovi kaip stovėję (o taip dažniausiai ir būna), VTPSI kreipiasi į teismą, o ten yra galimybė bylinėtis trijų instancijų teismuose ir taip valstybė įsipainioja į karą, kuris trunka dešimtmečiais ir negali atgauti savo turto. Pavyzdžiui, dviračių takas prie Neries planuojamas tiesti jau kitais metais, tačiau ir patys valdininkai abejoja, ar pavyks per metus pašalinti nelegalias tvoras ir tankias tujų gyvatvores, nes teisminis procesas paprastai trunka daug ilgiau.
Akivaizdu, kad nelegalių statinių griovimo procesai trunka per ilgai ir net skatina elgtis neteisėtai. Juk bent dešimtmetį gali būti nenubaustas, o jeigu niekas nepastebės, galbūt ir ilgiau. Šviesa tunelio gale šioje situacijoje galėtų būti naujos Statybos įstatymo pataisos, jau priimtos Seime, kai neįvykdžius VTPSI nurodymo per 6 mėnesius, inspekcijai nebereikėtų kreiptis į teismą, ji iš karto perduotų nurodymą antstoliui vykdyti priverstinai. Vis dėlto inspekcijos nurodymą galėtų skųsti teismui patys pastatų savininkai, bet akivaizdu, kad tokios pataisos bent kažkiek pagreitintų statinių griovimo procedūras ir galbūt bent truputį sumažintų norą pavogti iš valstybės tai, kas priklauso jai.
