V. Keršanskas. Sovietinė nostalgija ar V. Putino Rusijos ideologijos ramstis?

Praėjusią savaitę Rusijos centrinis bankas į apyvartą išleido progines monetas, kuriose vaizduojami, kaip teigiama, sovietų armijos nuo nacistinės Vokietijos išvaduotų Vidurio ir Rytų Europos sostinių fragmentai. Tarp jų „pagerbtas“ ir Vilnius, penkių rublių vertės monetos reverse pavaizduojant galiausiai „Grindos“ sandėliuose pernai atsidūrusius ir toliau pūvančius Žaliojo tilto „balvonus“.

Mums vadinamasis išvadavimas reiškė pusės amžiaus okupaciją ir sovietinį terorą, todėl pagrįstai Lietuvoje nuvilnijo pasipiktinimo banga. Visgi, tokių monetų atsiradimas nėra nieko netikėto.

Norėtųsi tikėti, kad šių monetų išleidimas kaip ir kiti sovietinės istorijos šlovinimai Rusijoje yra skirti sovietinėje nostalgijoje gyvenančių rusų jausmams nuraminti ar Antrojo pasaulinio karo veteranams dar kartą prisiminti jaunystės žygdarbius. Juk pergalės naratyvas rusų tautą lydi nuo pat Berlyno užėmimo. Prisiminkime, kiek sovietinių gaminių – nuo rankinių laikrodžių iki automobilių – buvo pavadinti „Pobeda“, o taip pat su kokia pompastika Kremliaus aikštėje iki šiol švenčiama Gegužės 9-oji. Tai trunka jau septyniasdešimt metų, tad gali pasirodyti, jog ir tokių proginių monetų išleidimas yra tik veiksmas iš inercijos.

Bet vis dėlto, ar tai tikrai tik istorija? Deja, pažvelgus į dabartinio Rusijos režimo formuojamą ideologiją ir vykdomą politiką vaizdas susidaro kitoks.

Rusija siekia susigrąžinti po Sovietų Sąjungos subyrėjimo prarastą galią ir įtaką pasaulyje. Buvusių sovietinių valstybių gyventojams taip pat bandoma parodyti, kad ekonominė ir socialinė gerovė anksčiau buvo daug didesnė nei dabar. Tad tik grįžimas į bendrą šeimą gali vėl grąžinti tuos „senus gerus laikus“. Ypač ryškiai šis sovietinio laikotarpio reabilitavimas atsispindi Kremliaus propagandoje.

Galima prisiminti ir praėjusiais metais internete sklandžiusį filmuką, pavadinimu „Aš – rusiškasis okupantas“. Jame bandoma parodyti, kad sovietinė okupacija atnešė daugiau naudos, nei žalos. Suprask, valstybės suklestėjo, buvo statomos gamyklos, tiesiami keliai ir t. t. Tik ir vėl pamirštama paminėti represijas ir milijonus palietusius nusikaltimus.

Vladimiras Putinas prieš dešimtmetį pareiškė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. Pagal paskutinę gyventojų apklausą šiam teiginiui pritaria 56 proc. Rusijos piliečių ir dar dviem procentai daugiau jų mano, jog Sovietų Sąjungos atkūrimas vienokia ar kitokia forma būtų reikalingas veiksmas ir jie tai palaikytų.

Šias nuotaikas atliepia Vladimiro Žirinovskio partija savo šūkyje, su kuriuo šis Putino sistemos veikėjas eina į rudenį vyksiančius Dūmos rinkimus, teigianti: „atkursime Sovietų Sąjungos sienas“. V. Žirinovskis pusiau juokais, tačiau ir pusiau rimtai laikomas bandomuoju triušiu: jo karinga retorika būna suderinta su V. Putino projektuojamais veiksmais, o pagal reakciją į šio veikėjo pasisakymus Kremlius atitinkamai įvertina galimybes daryti vieną ar kitą ėjimą.

Neteigiu, kad Kremliaus planuose – Sovietų Sąjungos atkūrimas. Bet imperinės ambicijos niekur nedingo, ir tai akivaizdu. Nuo 2012 metų Kultūros ministerijai vadovauja Vladimiras Medinskis, save vadinantis istoriku. Ministras, kurio vadovaujama institucija subsidijuoja patriotinius jausmus skatinančią produkciją, ypač susijusią su sovietų armijos pergalėmis, ir vėliau eksportuoja į kaimynines valstybes. Ministras, savo pseudoistoriniuose darbuose neigiantis Baltijos šalių okupaciją ir GULAG‘o nusikaltimus. Žmogus, kuris atspindi dabartinio režimo istorijos politikos esmę

Tai yra didžioji Rusijos, tačiau tuo pačiu ir mūsų tragedija. Nesugebėjusi sukurti modernios, demokratiškos ir klestinčios valstybės, Rusija pasuko priešingu keliu. Tad gyventojams vietoje veikiančios demokratijos, spaudos laisvės, teisinės viršenybės ir ekonominės gerovės, Kremliaus režimas pasiūlė „blogio imperijos“ naująja forma atkūrimą. Tokios valstybės vadovas nemąsto apie tai, kaip padaryti, jog gyventojų kišenėse žvangėtų kuo daugiau penkiarublių. Vietoje to sukuriama smegenų plovimo mašina, kuri pasitenkinimą eiliniam piliečiui sukuria ir su viena penkiaruble moneta, ant kurios pavaizduoti praeities imperijos raižiniai.

Tai nėra tik sovietinė nostalgija. Tai net nėra tiesiog istorijos perrašinėjimas: bandymas pateisinti kažkada turėtą galybę, paslepiant nepatogius sovietinių nusikaltimų faktus. Tai yra šiandieninio Rusijos režimo ideologijos ramstis, kuriuo pateisinami vis didesni jo daromi nusikaltimai: karai su Gruzija ar Ukraina, Krymo aneksija ar kita vykdoma destruktyvi politika kaimyninių valstybių atžvilgiu.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.