Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė permetinėja vienas kitam atsakomybę už tai, kad Jonas Milius vis dar tebevadovauja Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, sveikatos ministras Juras Požela dalinasi feisbuke to paties J.Miliaus žinutėmis. Ir tik sutrikę pirkėjai prekybos centruose iš tolo apeina maisto pusgaminių šaldiklius, nežinodami, ar išvis dar gali tikėti, kad valstybės institucijos sąžiningai kontroliuoja maisto produktų kokybę.

Koldūngeitas nėra tik vieno STT pakratyto tarnybos vadovo, iš viso to „24 valandų“ stiliaus šou bandančios padaryti Seimo nario ir savo atvaizdu koldūnų pakuotes papuošusio žurnalisto reputacijos krizė. Ir net ne Vyriausybės narių, nežinančių, kas gali atleisti iš pareigų J.Milių, kompetencijos problema. Mano nuomone, už juos visus gerokai svarbesnis yra sugriautas Lietuvos žmonių pasitikėjimas savo valstybe, prisiėmusia pareigą užtikrinti, kad tai, ką mes perkame ir vartojame, mūsų neužkrės kokia bjauria liga.

Korupcinė Lietuvos valdymo schema negali pasikeisti apkaltinus vieną ar kitą politiką prekyba poveikiu, nes prekyba poveikiu yra visos šios valdančiosios koalicijos vidaus politikos esmė. Pasidalinusių tarpusavyje įtakos sferas, ministerijas ir departamentus partijų atstovai savo galimybes priimti sprendimus naudoja kaip prekę. Kuo ilgiau jie sėdi savo postuose, tuo giliau korupciniais saitais apraizgoma visa valstybė.

Todėl savivaldybėse, kurių merai nesikeičia 10 - 15 metų, permainos demokratinių rinkimų būdu tampa neįsivaizduojamos. Tarpusavyje susiję vietos politiniai lyderiai, administracijos struktūra, biudžetinių įstaigų ir savivaldybės įmonių vadovai, išskirtinę padėtį ryšiais su valdžia užsitikrinęs vietinis verslas ir nuo jų visų priklausomi eiliniai darbuotojai jaučiasi suvienyti bendro intereso, kad tokia struktūra išliktų neribotą laiką. Užvaldomos net ir formaliai su vietine valdžia nesusiję teisėtvarkos ir įvairių nacionalinių tarnybų teritoriniai padaliniai, pasiekiant, kad jiems vadovauti būtų skiriami vietos politikams ištikimi vadovai.

Nacionaliniu lygiu politinė partijos dar lieka kažkokia pozicijos ir opozicijos keitimosi vietomis iliuzija, tačiau per 26-erius nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metus iš Sąjūdžio kilusios politinės partijos vadovavo vyriausybei ne daugiau kaip dešimtmetį, o visą likusį laiką valdė LKP-LDDP-LSDP ir jos satelitai. Kiekvieną kartą sugrįždami į valdžią tokiu metu, kai dėl dešiniųjų įvykdytų nepopuliarių reformų ekonomika pradeda augti, jie gali didinti viešąjį sektorių susodindami į postus sau lojalius asmenis ir demonstratyviai pamaloninti nuo valdžios sprendimų priklausomas rinkėjų grupes: biudžetinių įstaigų darbuotojus, pensininkus ir minimalią algą gaunančius samdinius.

Prekyba poveikiu paremta politinė sistema nesugeba efektyviai veikti, nes atsakingas pareigas užima žmonės, kurių vienintelis privalumas – ištikimybė jiems tuos postus parūpinusiems asmenims ir partijoms. Viešojo intereso gynimas tampa pavienių visuomenininkų, keistuolių ir nepritapėlių veiklos sritimi, daužant galvas į aklinas gelžbetoninės sistemos sienas.

Todėl šiandien nėra jokios prasmės aiškintis, ką galėtų reikšti kratos vieno ar kito tarnybos vadovo arba valdančiosios daugumos politiko biure, ir kaip po jų pasikeis politinė sistema. Nepasikeis, nes visi jie yra beasmeniai gyvieji numirėliai, lengvai pakeičiami kitais tokiais pat. Skubančiais pasinaudoti tuo, kas dar liko iš šitos valstybės, kol galutinai jos nenustekeno.

Jų savanaudiškas veikimas atvedė šalį prie tos ribos, kai net ir tebeaugant ekonomikai didėja skurdas ir emigracija. Pastaroji – tokiais tempais, kad greitai nebeliks jokios prasmės kalbėti apie kokį nors užsienio investicijų pritraukimą, o vietinis verslas bus priverstas perkelti savo gamybą ten, kur yra kam dirbti.

Lietuva užstrigo savo iliuzijoje, kad eilės pinigus leidžiančių žmonių sostinės prekybos centruose, perpildytos lauko kavinės ir nauji automobiliai stovintys spūstyse reiškia, kad ši šalis dar gyva. Bet net ir labiausiai korumpuotos valdžios nustekentose Afrikos valstybėse yra kelios gatvės sostinėje, kur tarp prestižiniais prekių ženklais spindinčių vitrinų nesimato skurdo. Tačiau atokiau nuo jų prasideda gaujų kontroliuojami lūšnynai.

Išeiti iš tokio Lietuvos susinaikinimo aklagatvio įmanoma tik visiškai perkraunant politinę sistemą. Būtina radikali valstybės tarnybos reforma, po kurios liktų gerokai mažiau tarnautojų, tačiau jų darbas būtų gerai apmokamas, jo efektyvumas – pamatuojamas ir įvertinamas, o korupcijos rizikos – iš anksto užkardomos. Valstybės ir savivaldybių įmonės, ne teikiančios viešąsias paslaugas, o konkuruojančios su privačiu verslu išskirtinėmis sąlygomis, turėtų būti skaidriai privatizuotos. O likusių valdymas pertvarkytas taip, kad politikams nebeliktų jokių galimybių naudoti šių įmonių resursus saviems interesams tenkinti. Ministerijas aplipusios viešosios įstaigos – dar viena sritis, kur galima sutaupyti milijonus.

Korupcinius ryšius tiriančius pareigūnus išvadavę nuo politinio spaudimo galime tikėtis, kad bus tiriami ne vien tiesioginiai poveikio mainų į pinigus atvejai, bet ir gerokai sudėtingesnės schemos, kai už sprendimus atsilyginama kitais sprendimais, o naudos gavėjai gali būti akivaizdžiais ryšiais nesusiję asmenys.

Mūsų valstybės tarnybos pagaliau turi pradėti domėtis, kokius verslus savo šeimų narių ir kitų asmenų vardu įvairių lygių Lietuvos politikai valdo ne tik Europos Sąjungos, šalyse, bet pirmiausia Rusijoje. Nes ta šalis ne tik tiesiogiai grasina visiems savo kaimynams, bet ir daug metų griauna jų demokratiją korupcijos ir nešvarių pinigų eksportu.

Tikiu, kad Lietuvą dar įmanoma išgelbėti, bet riba, kai vilties jau nebeliks, labai netoli. Todėl atėjo metas sutelkti visų nuoširdžiai susirūpinusių tėvynės likimu žmonių čia ir išeivijoje pastangas, atsiimti šitą šalį ir padaryti ją tinkama gyventi mums ir mūsų vaikams.