Vorkutos lageryje kaliniai žvėriškai kankinti ir mušti, rijo metalinius daiktus

Tvoroje žiojėjo išpjauta anga. Kalinius imta pjudyti šunimis, kareiviai mušė juos lazdomis.

nepasakė, bet pakvietė du nepilnamečius, kurie buvo prariję šaukštų ir kitokių metalinių daiktų, kad nereikėtų dirbti šachtoje.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – suomių autoriaus Jukkos Rislakkio knygą „Vorkuta! Sukilimas lageryje“, išleistą serijoje „Komunizmas be grimo“. Pokalbiais su kaliniais ir liudininkais, laiškais, prisiminimais ir oficialiais dokumentais paremtoje knygoje Jukka Rislakki intriguojančiai atskleidžia sukilimo Vorkutoje peripetijas, plačiai pasakoja apie neramumus visame Gulage ir kelių milijonų gyvybių pareikalavusią Stalino diktatūrą.

Lietuviškasis knygos leidimas papildytas naujais faktais, specialiai lietuvių skaitytojui paties autoriaus parašyta pratarme ir istorinėmis nuotraukomis iš LGGRTC Genocido aukų muziejaus rinkinių.

Šaltą 1953 m. vasarą Gulago sistemą sudrebino kalinių sukilimas Vorkutoje. Tarp tų, kurie vadovavo sukilimui, buvo suomis Eino Prykä. Itin aktyviai veikė ir kaliniai iš Baltijos šalių bei ukrainiečiai. Akmens anglių 29-ojoje kasykloje lietuviams atstovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas.

Nemažai kalinių dėl laisvės ir teisingumo paaukojo gyvybę. Nors sukilimas baigėsi kruvinu susidorojimu, Sovietų Sąjungos Gulago sistemoje prasidėjo didelės permainos.

Pratarmėje lietuvių skaitytojui autorius rašo: „Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių, kitų Baltijos kraštų ir ukrainiečių skaičius Vorkutoje bei kituose Gulago lageriuose buvo „perteklinis“. Istorijos ironija: šiandien toms pačioms tautoms didžiausią susirūpinimą kelia Putino Rusija, nes jos tapo smarkiausio spaudimo objektu. Kitados tuos žmones sovietų valdžia laikė grėsmingiausiais priešais ir baudė sunkiomis bausmėmis. 1953-aisiais, per Vorkutos sukilimą, kaip tik kaliniai iš Baltijos šalių ir ukrainiečiai veikė itin aktyviai ir skaudžiai sumokėjo už pasipriešinimą.“

Jukka Rislakki – žurnalistas, dokumentinių leidinių apie netolimos istorijos įvykius Suomijoje, Baltijos šalyse ir Rusijoje autorius, apdovanotas Suomijos Valstybės mokslo populiarinimo, tiriamosios žurnalistikos „Lumilapio“, latvių dienraščio „Diena“ premijomis, pelnęs „Suomen tietokirjailijat ry“ pripažinimo premiją, skiriamą mokslo knygų autoriams.

J. Rislakki dirbo „Helsingin Sanomat“ užsienio skyriaus redakcijoje ir leidinio „Baltija“ korespondentu. Jo knygos susilaukė didelio dėmesio Suomijoje, Latvijoje ir JAV. Nuo 2002 m. gyvena Latvijoje, Jūrmaloje.

Siūlome skaitytojams knygos ištraukas.

Nepilnamečiai ir žvėriškumai

Levando pradėjo skaityti šešiolikos punktų reikalavimų sąrašą, išdėstytą ant kelių popieriaus lapų. Po kiekvieno punkto kaliniai paplodavo. Levando perskaičius ketvirtąjį punktą, Maslenikovas pakėlė ranką. „Stop! Tai provokacija, nukreipta į sovietinius organus. Nesutinku su kaltinimu, kad Sovietų Sąjungos valstybiniai organai už politinius dalykus suiminėjo ir vežė į lagerius nepilnamečius.“

Prokuratūros atstovas taip pat pasisakė dėl „provokacijos“. Jis ėmė įrodinėti, kad nepilnamečiai nusikaltėliai išsiųsti į atskirus jaunimo auklėjimo lagerius, kur sovietinis pedagoginis auklėjimas duoda gerų rezultatų.

Trys kaliniai iš Baltijos šalių 1956-ųjų pavasarį
Kaliniai pradėjo juoktis, ir Levando paprašė tų, kurie buvo suimti jaunesni nei šešiolikos metų, žengti porą žingsnių į priekį. Į priekį išėjo apie 150 jaunuolių.

Levando žengė prie vieno iš jų ir paklausė, kas jis. „Nadis Šandoras, Vengrijos pilietis, areštuotas dešimties su puse, nuteistas dvidešimčiai metų.“

Levando priėjo prie kito jaunuolio. „Ukrainietis, suimtas trylikos metų, nuteistas dvidešimt penkeriems.“

Generolas prisipažino nežinojęs apie tokius „ypatingus“ atvejus ir pažadėjo juos ištirti. Levando toliau garsiai skaitė memorandumą. Kai baigė, kaliniai ėmė džiaugsmingai šaukti, verkti, glėbesčiuotis. Buvo akivaizdu, kad komisijai padarė įspūdį tai, ką pamatė ir išgirdo.

Maslenikovas vėl kiek pasitarė su aukštu prokuratūros atstovu, o tada paklausė kalinių, ar šie jau viską pasakė. Levando pareiškė, kad dar liko žvėriškumų sąrašas. Generolui leidus, jį ėmė skaityti streiko komiteto narys kaukazietis.

Sąrašą sudarė dešimt piktnaudžiavimo atvejų, ir dokumente buvo pabrėžiama, jog tai tik tūkstančių smurto atvejų pavyzdžiai. Kaukazietis spėjo perskaityti tik keturis: už pagalbą miško broliams nuteistas šešiolikmetis lietuvis buvo taip kankinamas, kad paliko kurčnebylys; Vorkutos upės tilto statybai vadovavo majoras, kuris sakėsi 1940 m. dalyvavęs lenkų masinėse žudynėse Katynėje; 1951 m. iš „Kapitalnaja“ lagerio atvežtas kalinys mirė Vorkutos centriniame kalėjime nuo širdies smūgio; lageriuose taikomi tie patys prievartos būdai ir priemonės, kaip nacių kalėjimuose: rimbai, lazdos, antrankiai ir tramdomieji marškiniai.

„Stop, tai įžūli provokacija, – pasakė Maslenikovas. – Kaip galite lyginti sovietinį lagerį su nacių stovyklomis ir metodais?!“ Prokuroras taip pat atrodė supykęs. Jis pagrasino pats patrauksiąs atsakomybėn visus, šitaip įžeidžiančius sovietų šalį. „Sovietų Sąjungos lageriuose niekas nekankina, o amerikietiški antrankiai naudojami tik ypatingais atvejais nusikaltėliams tramdyti!“

Dokumentą skaitęs kalinys suplojo delnais ir į priekį išėjo jaunas žmogus, nešinas padėklu su antrankiais, tramdomaisiais marškiniais ir teleskopine lazda. „Tai pati įžūliausia provokacija“, – pareiškė generolas. Jis pareikalavo pasakyti, iš kur tie daiktai.

Jam niekas nepasakė, bet pakvietė du nepilnamečius, kurie buvo prariję šaukštų ir kitokių metalinių daiktų, kad nereikėtų dirbti šachtoje. Berniukai parodė randus – lagerio ligoninėje jiems buvo išoperuoti pilvai. Komisija užsirašė berniukų pavardes.

Levando pareiškė, kad kaliniai jau išdėstė savo bėdas komisijai. Pridūrė, kad kaliniai įrodė esą labai drausmingi, tad jų nereikia saugoti. „Bet ko norite jūs, pilieti generole? Jūs norite paskandinti mus kraujyje, o paskui pasakyti, kad mes sukilome prieš sovietų valdžią.“

Generolas paklausė, ką kalbėtojas turi galvoje.

Levando pasakė, kas rašoma laiškeliuose, ką tik išmestuose iš garvežio. „Sovietinės vyriausybės komisijai lankantis mūsų lageryje sužinojome, kad į Vorkutos geležinkelio stotį atvyko daugiau MVD specialiojo dalinio „Gvardija“ karių, – armijos generolo Maslenikovo įsakymu.“ Levando pridūrė, kad atvyko dvi karių divizijos.

„Tai netiesa! Aš nevežiau į Vorkutą daugiau karių! Kas paskleidė tą melagingą informaciją?“
Levando pasakė generolą naudojant Berijos metodus, ir kaliniai pradėjo švilpti. Generolui buvo įteiktas antras, nebaigtas skaityti sąrašas. Šis savo ruožtu pareiškė, kad dabar, kai komisija viską sužinojo, kaliniai turi greitai grįžti į darbą. Visi tylėjo.

Suomija ir Sovietų Sąjungos šiaurė 6-ajame dešimtmetyje
Tada atsistojo, pasak šnipų ir kai kurių rašytinių šaltinių, vienas žmogus ir paklausė, ar generolas dar prisimena jį. Jis pasisakė buvęs generolo kariuomenės pulkininkas per Didįjį tėvynės karą. Atrodo, kad jo pavardė buvo Martynovas.

Žmogus papasakojo, kad kariavo ir sužeistas pakliuvo į vokiečių nelaisvę prie Orelio, kaip dauguma Maslenikovo dalinių, ir kad Maslenikovas buvo saugiai išskraidintas lėktuvu. Dabar jis kaip „tėvynės išdavikas“ atlieka dvidešimt penkerių metų bausmę.

Galimas daiktas, buvusio karininko kalba prasimanyta, nes kaip tik šitaip tikrai atsitiko 10-ajame lageryje, tad sunku patikėti, kad dviejuose lageriuose beveik vienu metu buvę karininkai viešai tuo pačiu kaltino Maslenikovą. Šiaip ar taip, pasak Urvicho-Ferio, kalbėtojas pasisakymą baigė, mostelėdamas ranka į medaliais dabinte išdabintą Maslenikovo krūtinę:

– Jei kalbėsime apie mane, pilieti generole, žinokite, kad verčiau su draugais praleisiu gyvenimą čia, nei pasipuošiu kruvinais medaliais. Dėkoju!
Įsivyravo mirtina tyla.
Generolas pradėjo:
– Drauge pulkininke...
Tas jį nutraukė:
– Aš – kalinys, paženklintas numeriu, o ne pulkininkas. Taip pat ne draugas, o zekas.

Generolas pažadėjo pats ištirti to žmogaus atvejį – pasakė kaip tik dėl to su komisija atvykęs, esą jie tikėjęsi kalinių pagalbos. Atrodė, kad jis atgavo pasitikėjimą savimi. Šnipai ataskaitose vėliau piktinosi Martynovo provokuojančiu „įžūliu pasirodymu“.

Levando dar kalbėjo apie politinių kalinių skaičių ir padėtį Sovietų Sąjungoje (sakė jų esant daugiau kaip 42 milijonus). Maslenikovas jo nenutraukė, bet paskui pareiškė kalbėtoją nepaprastai išpūtus tą skaičių. Tada dar kartą paragino kalinius vykdyti pareigą, sąžiningai dirbti ir pridūrė: „O paskui mes viską užmiršime.“

Kaliniams buvo leista rašyti prašymus peržiūrėti bylas ir mesti juos į specialius krepšius. Leista rašyti tik apie savo atvejį – už kolektyvinį pasisakymą prieš vyriausybę grėsė „bausmė pagal sovietinius įstatymus“. Komisija tvirtino nuvešianti kalinių reikalavimus į Maskvą su sąlyga, kad šie grįš į darbą.

Levando pakartojo, kad kaliniai nedirbs, kol nesužinos, ką dėl jų nusprendė Maskva. Jis pasakė, jog tikisi, kad nuspręs kuo greičiau. Galiausiai jis padėkojo komisijai. Kaliniai ėmė šaukti „ura!“ Streiko komitetas per garsiakalbį paskelbė, kad su šia delegacija daugiau nėra ką kalbėti. Levando paraginus, visi ramiai sugrįžo į barakus.

Rūbenas Lamburas iš Tartu pasakoja, kad vienas kliuvinių šio lagerio derybose buvo klausimas dėl moterų, kurios turėjo vaikų, taip pat dėl nėščiųjų ir invalidų. Maslenikovas nesutiko išleisti jų į laisvę. Jis esą neturėjo įgaliojimų. Delegacija neva turėjusi susipažinti su padėtimi, o ne daryti sprendimus.

Užmuškit iš karto!

Komisija toliau tikrino streikuojančius Vorkutos lagerius. Kitur tokios drausmės ir tvarkos, kaip antrajame lageryje, nepamatė. Vyriausybės atstovai į kitus lagerius galėjo įeiti tik kaliniams leidus, o kaliniai juose taip pat savavališkai išvadavo tuos, kurie buvo uždaryti į bausmės barakus, nesvarstydami, už ką šie nubausti.

Liepos 29 d. po vidurdienio, kalinių užimtam trečiajam lageriui buvo paskelbta: atvyksta Maslenikovas! Pro abipus kelio stovinčius ginkluotus sargybinius į lagerį įvažiavo juodas limuzinas, padarė „U“ raidės pavidalo posūkį ir sustojo automobilio priekiu – į vartus, lyg pasirengęs staigiai išvykti. Paskui generolą į futbolo aikštę atėjo apie trisdešimt kariškių, daugiausia pulkininkai. Pasiruošę laukė apie 500 kareivių.

Tūkstančiai kalinių susėdo ant žemės priešais svečius. Maslenikovas paklausė, kodėl kaliniai nedirba.

Streiko komitetas buvo išrinkęs dvidešimt vyrų, kurie turėjo išdėstyti kalinių nuomonę. Iš pradžių Gurevičius pasakė, kad kaliniai reikalauja sutrumpinti bausmės laiką ir išleisti į laisvę kalėjusius dešimt metų. Paskui kiti kaliniai papasakojo apie gyvenimo sąlygas lageryje. Vienas pridūrė: „Verčiau iš karto užmuškite, – taip gyventi neįmanoma!“

Rečlage mirusių kapai buvo žymimi ne pavardėmis, o tokiais numeriais
Buvęs Leningrado universiteto profesorius pradėjo kalbą sakydamas, kad žino dabar būsiąs pakartotinai nubaustas dešimčiai metų. Maslenikovas paprieštaravo: „Niet, niet! Visi galite kalbėti laisvai!“ Profesorius ilgai dėstė vergijos istoriją nuo faraonų laikų. „Bet per visą žmonijos istoriją vergija nebuvo taip plačiai išsikerojusi ir tokia žiauri, kaip čia, Sovietų Sąjungoje – darbininkų klasės „išvaduotojo“ valstybėje.“

Tada stojo kalbėti buvęs Raudonosios armijos karininkas, kuris pasakė tikėjęs komunizmu, per karą buvęs sužeistas 18 kartų ir paskutinį kartą, kai prarado sąmonę, paimtas į nelaisvę. Iš nelaisvės jis pabėgo ir prisijungė prie sovietinių partizanų. 1946 m. buvo dvidešimčiai metų išsiųstas į Vorkutą.
Vienas ukrainietis skundėsi: „Koks aš politinis nusikaltėlis, jei net rašyti nemoku?“ Užsieniečių vardu kalbėjo kažkoks lenkas. Kaliniai iš Baltijos šalių nepasinaudojo proga pasisakyti. Du buvę sovietiniai biurokratai šnekėjo apie marksizmo iškraipymą Sovietų Sąjungoje.

Maslenikovas atrodė išblyškęs. Jis beveik dvi valandas kantriai klausėsi tokių kalbų, kokių sakant viešai per savo karjerą tikriausiai nebuvo girdėjęs. Šiaip jau jis tylėjo, tik porą sykių nutraukė kalbėtojus burbtelėdamas: „Žinokite, jūs šmeižiate didžiąją Sovietų Sąjungą!“ Galiausiai jis atsistojo ir pareiškė, kad iš karto gali pažadėti tik keletą praktinių lengvatų ir laisvių. Viena iš jų ta, kad šimtu procentų įvykdyta dienos norma bus nuskaičiuojama kaip pusantros dienos, o viršyta norma – kaip dvi dienos nuo kalėjimo laiko.

Komisija taip pat pažadėjo trečiojo lagerio kaliniams išsiaiškinti, kas šaudė į kalinius, ir nubausti kaltininkus. Ir, pasiėmusi garsųjį 16 punktų reikalavimų sąrašą, išvažiavo į kitą lagerį. Nesunku buvo suprasti, kad streiką iš esmės sukurstė antrasis lageris ir jo streiko komitetas.

Maslenikovo komisija apsilankė moterų lageryje ir teiravosi kalinių, ar šios patenkintos nuolaidomis. Moterys nepateikė politinių reikalavimų, bet paprašė kai kurių papildomų lengvatų.

Komisijai išeinant, darbo brigadų vadovė rusė Vera netikėtai pateikė tokį pat 16 punktų reikalavimų sąrašą. Maslenikovas paklausė, ar ji gali pasakyti ką nors asmeniška. Generolas suglumo, kai moteris, kiek pasvarsčiusi, ėmė šnekėti apie meilę ir paklausė, ar „pilietis generolas“ mylisi. Generolas nenorėjo apie tai kalbėti. Vera paaiškino, kad lytinio partnerio neturėjimas lageryje jai buvo didžiausia kančia.
Už pagalbą miško broliams nuteistas šešiolikmetis lietuvis buvo taip kankinamas, kad paliko kurčnebylys; Vorkutos upės tilto statybai vadovavo majoras, kuris sakėsi 1940 m. dalyvavęs lenkų masinėse žudynėse Katynėje; 1951 m. iš „Kapitalnaja“ lagerio atvežtas kalinys mirė Vorkutos centriniame kalėjime nuo širdies smūgio; lageriuose taikomi tie patys prievartos būdai ir priemonės, kaip nacių kalėjimuose: rimbai, lazdos, antrankiai ir tramdomieji marškiniai.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Markizovas pasakoja apie komisijos apsilankymą jo 13-ame lageryje. Pasak jo, generolas apsimetė nežinąs, kas dedasi, ir leido kaliniams kalbėti. Pirmas prabilo vokietis ir paklausė: „Kodėl Vorkutoje zekams, vagims ir banditams leidžia rašyti laiškus artimiesiems, gauti siuntinius ir juos pasikviesti, o mums iki šiol uždrausta pranešti artimiesiems užsienyje, kad esame gyvi?“

Maslenikovas supyko – arba apsimetė supykęs – ir griežtai paklausė lagerio vadovų: „Kodėl neleidžiate?!“

Kitas kalinys, Vasilijus Vedas, pasakė jau atsėdėjęs lageryje 18 metų iš dvidešimties, nežinodamas, už ką. Maslenikovas nieko negalėjo jam atsakyti. Patarė rašyti prašymą ir pridūrė, kad jis pats, generolas, pateiks jį ministerijai.

Maslenikovas baigė apsilankymus streikuojančiuose lageriuose liepos 30 d. taip nieko ir neišsprendęs.

Klaidos bus ištaisytos

Janis Zylė pasakoja, kad į trečiąjį lagerį po Maslenikovo apsilankymo atvyko dar viena Maskvos delegacija. Bent jau taip ją pavadino karininkas su MVD pulkininko antsiuvais. Jis užsilipo ant dėžės, ketindamas sakyti kalbą kaliniams. Greta buvo ir lagerio viršininkas, ypatingojo skyriaus karininkai, už tvoros išsirikiavę grandine stovėjo kareiviai.

„Streikuojate, ar ne? – pradėjo pulkininkas. – Jūsų reikalavimai iš dalies teisėti. Skelbdama amnestiją vyriausybė ne į visus faktorius atkreipė dėmesį. Artimiausiu metu klaidos bus ištaisytos.“ Jis pridūrė esąs įgaliotas pasakyti, kad vyriausybė sudarė komisiją visų asmeninėms byloms peržiūrėti.

„Aš pastebėjau, kad teismas ne visada buvo objektyvus. Taikant Sovietų Sąjungos Baudžiamojo kodekso atskirus straipsnius kai kuriais atvejais leista vykdyti tam tikrus neteisėtumus ir savivalę.“
Pulkininkas perspėjo, kad negalima visų išleisti į laisvę ir sutrumpinti bausmės laiko. Jis sakė pastebėjęs, kad kai kurie asmenys nusikaltę „sovietinių piliečių likvidavimu“. „Ypač iš Baltijos šalių“, – tai buvo užuomina į miško brolius. Kaip išimtį jis paminėjo ir ginklu kovojusius „banderininkus“.

Kažkas kolonoje sušnibždėjo: „Taip, skirtumas didžiulis. Tie, kurie šaudė sovietinius piliečius vokiškais automatais, nusikalto žmoniškumui. Tie, kurie šaudė rusiškais ginklais, gynė socializmo laimėjimus.“

Zylė pasakojo, kad galiausiai Derevianko perskaitė telefonogramą, kuria buvo pranešta, kad iš Maskvos greitai atvyks grupė peržiūrėti kalinių bylų. Streikininkų nebaus. Pažadų, pasak Zylės, neištesėjo.

Antrojo lagerio streiko komitetas nuolat rengė susitikimus, o MVD karininkai savo ruožtu mėgino kalbėtis su kaliniais. Vis dėlto šie į visus klausimus atsakinėjo: „Perskaitykite šešiolikos punktų reikalavimus!“ Karininkai mėgino kurstyti ir rusų kalinių nepasitikėjimą užsieniečiais, bet tuščiai, kaip pasakoja kaliniai. Streiko vadovai nuo pat pradžių pabrėžė, kad lageryje niekas nežiūri tautybių nei rasių.

Liepos 30 d. prie lagerio pastebėta judant nematytų MVD kariuomenės dalinių. Per garsiakalbius visą dieną grojo muzika, retkarčiais nuaidėdavo skelbimas, kad reikia grįžti į darbą ir kad didžiausi kaltininkai bus nubausti. Maslenikovo šnipai raportavo, jog liepos 31 d. provokatoriai, daugiausia naujokai, dar įkalbinėjo kalinius neiti į darbą net tuo atveju, jei kiti lagerio skyriai ir nusileistų. Provokatoriai buvo paskelbę, kad net kitiems lageriams neremiant ir berijininkams rezgant intrigas, antrasis lageris gali laimėti ir gauti tai, ko reikalavo.

Pagros mūsų šonkauliais

Liepos 31 d. rytą antrojo lagerio, arba 7-osios šachtos, kalinius pažadino garsiakalbiai: partija ir vyriausybė rengėsi kai ką pranešti. Prie lagerio stovėjo kariuomenės mašinos, parengti kulkosvaidžiai ir minosvaidžiai, sargybos bokšteliuose buvo matyti kareivių. „Pasikalbėjome su kareiviais, ir šie įspėjo, kad šventė greitai baigsis“, – pasakoja Spuolė.

1955 m. visų Vorkutos lagerių streiko komitete dalyvavę lietuviai
Jau ketvirtą ryto garsiakalbiai buvo pakabinti į vietas, o šeštą užgrojo muzika – Štrauso valsai. Septintą valandą buvo pranešta, kad tuoj kalbės generolas Derevianko ir kad visi privalo susirinkti prie vartų.

Derevianko pasakė ilgoką kalbą ir priminė, kad Maslenikovas pažadėjo ištirti skundus ir įsakė eiti į darbą. Urvichas-Feris prisimena, kad toliau jis kalbėjo šitaip:

„Piliečiai, nesileiskite suklaidinami kelių provokatorių, kurie naudojasi jūsų sąžiningumu ir jausmais. Sovietinė vyriausybė visada rūpinosi savo piliečiais, rūpinsis ir ateityje. Jeigu padaryta klaidų, jos bus ištaisytos. Grįždami į darbą įrodysite savo nekaltumą ir meilę socialistinei tėvynei. Visiškai pasitikėkite mumis!“

Derevianko įsakė per 15 minučių visiems išeiti pro pagrindinius vartus. Pasak Šolmerio ir Malumiano, jis pagrasino, kad antraip lageris bus užimtas jėga.

Kaliniai laukė streiko komiteto sprendimo. Derevianko kalba buvo pakartota du sykius, bet nė vienas kalinys nepriėjo prie atdarų vartų, už kurių stovėjo išsirikiavę ginkluoti kareiviai. Padėtis aštrėjo. Kaimyniniame, trečiajame, lageryje viskas buvo sustoję. Kaliniai, susirinkę už spygliuotos vielos tvoros, stebėjo, ką daro antrojo lagerio nuteistieji. Nuo jų daug kas priklausė.

Netikėtai į lagerį atvyko aukštas prokuratūros atstovas, lydimas kelių karininkų, ir pasakė norįs pasikalbėti su kuo nors iš streiko komiteto. „Gal jūs aklas? – paklausė jis. – Ar nesuprantate, kas darosi?“ Jis įsakė duoti nurodymą visiems grįžti į darbą. Atėjo ir Levando, kuris paprašė dar penkiolikos minučių, kad streiko komiteto nariai galėtų drauge apsvarstyti padėtį.

Pasibaigus „malonės laikui“, Levando paskelbė, kad norėdami išvengti smurto kaliniai grįš į darbą, bet su tam tikromis sąlygomis.

„Tik paklausykite – vienuoliktą valandą jūs keliate mums sąlygas!“

Levando paprašė, kad nė vienas kalinys nenukentėtų ir nebūtų patrauktas atsakomybėn už tai, kad streikavo. Dar jis pasakė, kad penki komiteto nariai prisiima atsakomybę ir pasirengę bendradarbiauti, aiškinantis streiko priežastis.
Jam niekas nepasakė, bet pakvietė du nepilnamečius, kurie buvo prariję šaukštų ir kitokių metalinių daiktų, kad nereikėtų dirbti šachtoje. Berniukai parodė randus – lagerio ligoninėje jiems buvo išoperuoti pilvai.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Prokurorui tos sąlygos atrodė protingos. Levando tęsė: „Mes žinome, kas mūsų laukia. Tyrėjai ir Berijos parankiniai dar pagros mūsų šonkauliais.“

„Ne, duodu garbės žodį, kad jums nieko nenutiks ir kad jūsų šonkauliais niekas negros, kaip sakėte.“

Levando pažadėjo, kad kitą pamainą kaliniai susiruoš į darbą. Už barakų vokiškas dainas traukė būrelis vokiečių kalinių, kurie eiti į darbą nesutiko. Nemažai kalinių taip pat nenorėjo paklusti, bet streiko komitetas paragino vykdyti įsakymą, nes prie lagerio buvo matyti sunkiosios ginkluotės ir „tinkleliais nuo uodų prisidengusių raudonųjų pagonių galvų.“ Kraujo praliejimo reikėjo išvengti. Personalui buvo patarta visą dieną laikytis bent per 300 metrų nuo lagerio teritorijos.

„Das habe ich gesagt, – priminė vokietis Bekeris. – Dabar prasidės skerdynės.“

Žygis į tundrą

Tūkstančiai vyrų sumišai grūdosi prie atidarytų vartų. „Savi“ karininkai tylomis stovėjo iš šono, priešais – ginklus pasiruošę, dar nematyti armijos kareiviai su „raudonais antsiuvais“. (Lagerius saugojusi MVD kariuomenė nešiojo mėlynus antpečius ir kepures.) Lagerio karininkų netoliese nebuvo, taip pat nebuvo generolų ir streiko vadovų.

Kareiviai išskirstė kalinius į grupes po šimtą, ketindami patikrinti. Kaliniams buvo liepta nusiplėšti nuo drabužių numerius – šito jie dar nebuvo padarę, nes tam lageriui dar nebuvo paskelbtos vyriausybės nuolaidos. Kareiviai apžiūrėjo barakus ir konfiskavo visus popierius, kurių kaliniai nebuvo spėję sudeginti. Streiko komiteto narius suėmė ir išvežė.

Kareiviai su šunimis išvedė kalinius grupėmis į tundrą. „Prieš tuos, kurie būtų nepaklusę, rengtasi panaudoti ginklus“, – pasakoja Spuolė. – „Susirinkome varganą mantą ir išėjome iš lagerio. Mums einant, abipus kelio stovėjo išsirikiavę automatininkai.“

Kaliniams atrodė, kad juos veda kapinių link. Tundroje, budriai stebint kulkosvaidininkams, jiems įsakė susėsti ant žemės, ir sargyba nuėjo atvesti kitų grupių. „Ar sušaudyti?“ – vieni kitų klausinėjo kaliniai. Lietuviai meldėsi. Jei kuris nors kalinys pamėgindavo prieiti prie kitos kalinių grupės, driokstelėdavo įspėjamasis šūvis.

Kai lageris buvo apžiūrėtas iš pagrindų, kariškiai vieną grupę išsiuntė atgal, o likusiems pasakė: „Matote, pirmoji grupė sutiko grįžti į darbą. Ar paseksite jų pavyzdžiu ir eisite šiandien į šachtą, ar iš karto jus visus čia sušaudyti?“ Šitaip streikas buvo palaužtas. Tą padarė MVD specialiojo pulko 1200 kareivių, kurie atvyko į Vorkutą vienu metu su Maslenikovu.

Kaliniai buvo parvesti į lagerį ir žąsele pravaryti pro stalą, prie kurio sėdėjo viršininkai. Ant stalo gulėjo kartoteka, o šalia stovintys stukačiai padėjo skirstyti gerus kalinius nuo blogų. Greitai buvo pastebėta, kad informatoriai turi aukščiausios rūšies „Kazbek“ rūkalų. Daugelio kalinių buvo klausiama: kaip prisijungė prie streikuojančiųjų – savo noru ar prievarta? Ir ar nemano, kad dėl visko kaltas streiko komitetas?

Iš oficialios liepos 31 d. ataskaitos matyti, kad 2-ajame lageryje komisija operaciją pradėjo dešimtą valandą. Kaliniai buvo paraginti baigti volynką (stabdymą, lėtinimą) ir pro sargybą išeiti iš lagerio. Juos įspėjo, kad pamėginus pulti kareivius bus panaudoti ginklai. Iš pradžių kilo sąmyšis, bet pamatę stiprią apsuptį kaliniai pasidavė ir buvo išvežti į filtraciją.

Į baudžiamąjį lagerį tuoj pat buvo išvežta daugiau kaip šimtas vyrų, tarp jų Spuolė. Ten dvi savaites per dieną kaliniai gaudavo tik vandens ir 200 gramų duonos. Dauguma išvežtųjų buvo pakartotinai nubausti kalėti vienerius arba dvejus metus.

Kalinių brigadas vėl pradėta vežioti į šachtą Nr. 7. Viskas klostėsi lygiai taip pat, kaip prieš Stalino mirtį – tik šunų nebuvo matyti ir brigadoms išeinant į darbą grojo orkestras. Tuo pasirūpino lagerio vadovybė.
Į baudžiamąjį lagerį tuoj pat buvo išvežta daugiau kaip šimtas vyrų. Ten dvi savaites per dieną kaliniai gaudavo tik vandens ir 200 gramų duonos. Dauguma išvežtųjų buvo pakartotinai nubausti kalėti vienerius arba dvejus metus.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Maslenikovas išskrido į Maskvą jau tą pačią dieną. Tikriausiai pareigūnai manė, kad viską pakeitė 2-ojo lagerio paklusnumas. Sudrausminus antrąjį, nustojo streikuoti ir 3-iasis, 4-asis, 13-asis ir 16-asis.

Sklido kalbos, kad antrajame ir trečiajame lageryje kaliniai nesutiko šnekėtis su Maskvos komisija, nes ją sudarė generolai, o ne civiliai. „Bet kai komisiją išvedė, streikininkai vis dėlto grįžo į darbą, o streiko vadovai buvo suimti“, – nusivylęs priduria lenkas Edvardas Bucas.

Ilja Goltas ir Josefas Šolmeris pasakoja apie tai, kas nutiko šeštojoje šachtoje (4-asis lagerio skyrius). Tai buvo jau ketvirtasis prie streiko prisijungęs lageris, ir kareiviai dėl visa ko jį apsupo, „bet buvo akivaizdu, kad dauguma jų simpatizuoja kaliniams“. Kaip tik šito baiminosi lagerių vadovai, todėl nuolat kontroliavo, stebėjo ne tik kalinius, bet ir personalą.

Vadovybė kvietė kalinius po vieną pasikalbėti, ir kai kurie sutiko grįžti į darbą, bet paskui pasislėpė šachtoje. Kaip įsimintiną vienybės pavyzdį Šolmeris pasakoja, kad lietuviai tuo metu dalijo visiems atsiųstą kumpį. Kaliniai ir toliau gaudavo įprastus maisto davinius. Tokia sistemos logika: Sovietų Sąjungoje „nevyko streikai” – streikininkai gaudavo atlyginimą už darbą, kol jų kova nebuvo užgniaužiama jėga.
Knygos "Vorkuta!" viršelis

Tarp kalinių buvo skleidžiami visokie gandai, pavyzdžiui, kad tuoj skelbs amnestiją, – idant jie nurimtų, arba apie tai, kad kitų šachtų streikininkai atsidūrė karo lauko teisme ir buvo sušaudyti. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad aktyvistai išsiųsti iš kalėjimo atgal, kad tranzitinis kalėjimas pilnutėlis ir ten jiems nebuvo vietos. Kalinių daugiau nešaudė.

Visa rytinė pamaina ruošėsi pasilikti lageryje. Bet vadovybė turėjo savo sumanymą. Ji sušaukė visus pamainos darbininkus ir su kiekvienu atskirai pasikalbėjo, užduodama klausimą, ar jis ketina dirbti. Tuos, kurie neketino, vedė į sargybinių namą. Dalį kalinių pavyko priversti grįžti į šachtą. Bet ten dauguma atsisakė rengtis darbo drabužiais ir už tai buvo išvesti tardyti. Kai kurie slėpėsi šachtoje.

Sargybiniai, kaip buvo įsakyta, mėgino įkalbėti kalinius, pasilikusius barakuose, bet tuščiai. Kai kuriuos jėga nuvertė nuo dviaukščių gultų ant grindų. Net atostogaujantis viršininko pavaduotojas atkako į vieną baraką ir kaliniams pasakė:

– Ar mes ne viską padarėm dėl jūsų? Ar blogai su jumis elgėmės? Kuris pasakys, kad ką nors kada mušiau?
Kaliniai sutiko, sakydami, kad jis nemušė. „Nieko neturime prieš jus, tiesa ir tai, kad sąlygos lageryje pagerėjo. Vis dėlto tai nereiškia, kad mes pasirengę kalėti čia dvidešimt penkerius metus. Streikuojame ne dėl jūsų. Ant kortos pastatyti kiti dalykai.“

Kaliniai komunistai jaudinosi: jie pritardavo Vakarų šalyse streikuojantiems darbininkams, o dabar pirmą kartą matė streiką Sovietų Sąjungoje! „Argi ne puiku, kad ir čia vyksta klasių kova?“ – klausė jų kiti kaliniai. Vienas iš komunistų net pripažino, kad „iki šiol kiekvienos visuomenės istorija buvo klasių kovos istorija“.

Tame 1500 šachtininkų lageryje radosi apie 70 streiklaužių. Komunistai mėgino parodyti lagerio vadovybei savo ištikimybę ir barake agitavo grįžti į darbą. „Negalime stabdyti gamybos! Juk gyvename šalyje, kurioje jau nebėra kapitalistinio išnaudojimo!“ Po šios replikos kaliniai pratrūko juoku.

Kas čia per delegacija!

Žinia apie tai, kas vyksta ketvirtajame lageryje, pasiekė Rečlago vadovybę, ir netrukus atvyko Derevianko su palyda. Jis jau žinojo streiko vadovo pavardę ir panoro susitikti. Šis atėjo su visu komitetu.

„Kas čia per delegacija!“ – sušuko generolas. Jis norėjo pasikalbėti su streiko vadovu akis į akį. Tas savo ruožtu atsakė: „Pilieti generole, streikas paskelbtas ne dėl mūsų gyvenimo sąlygų, bet dėl nuteistųjų laisvės. Užtat mūsų komitetas kalbėsis tiktai su Maskvos komisija, kuri, sako, jau atvyko į Vorkutą.“

„Kokia komisija? Iš kur tai ištraukėte? Juk aš čia šeimininkas!“
Streiklaužių kaliniai neišleido iš lagerio. Maisto produktų ir vandens tiekimas buvo nutrauktas. „Laimei, turėjau pasiruošęs atsargų, pripylęs į kubilus šešis tūkstančius litrų vandens. Keturi tūkstančiai kalinių gavo po porą litrų, bet tas vanduo greitai pasibaigė.“
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Derevianko pasakė kaliniams kalbą, perspėdamas dėl provokatorių ir pareikšdamas, kad gyvenimo sąlygos jau pagerintos ir toliau bus gerinamos. „Mūsų tėvynės gerovė labai greitai auga. Kituose lageriuose liaudies priešai, kurie suklaidino kalinius, padorius draugus, – jau nubausti“, – tikino jis.
Derevianko paragino nepatenkintus kalinius teikti skundus. „Jau šiandien, man asmeniškai.“ (Šolmeris teigia, kad prašymus parašė maždaug trečdalis kalinių. Du mėnesius jie pragulėjo cenzoriaus kontoroje ir buvo atmesti.)

Į vokiečio kalinio klausimą, kodėl neleidžiama rašyti artimiesiems, jis atsakė, kad vyriausybė „iš esmės“ jau sutiko leisti. Be to, užsieniečiai greitai galėsią važiuoti namo. (Būriui vokiečių išvykti iš Vorkutos leista 1953 m. gruodžio mėnesį.)

Streiko vadovas pranešė, kad kaliniai į darbą neis, kad į zoną karininkai ir sargybiniai nebus įleidžiami. Iš laisvųjų į lagerio teritoriją galės pakliūti tiktai medicinos personalas ir civiliai darbuotojai.

Kaliniai patys rūpinosi tvarka. Virtuvė, valgykla, ligoninė ir parduotuvė dirbo kaip visada, bet anapus lagerio ribų įsigaliojo „karinė padėtis“, pasak Golto. „Matėme, kad, lagerį apsupę kareiviai raudonais antpečiais, su ginklais guli krūmuose už tvoros. Bokštuose, kurie paprastai irgi būdavo tušti, budėjo stebėtojai, kulkosvaidžiai juose stovėjo nukreipti į lagerį.“

Goltas, kuris turėjo teisę gyventi už lagerio ribų, atvyko po dviejų dienų, sekmadienį. „Jau iš tolo pamačiau, kad kažkas negerai. Visi keturi bokštai prie bausmės barako buvo nugriauti, spygliuotos vielos tvora – taip pat. Pirmadienį sužinojau, kodėl.“

Lagerio vadovas buvo „užmiršęs“, kad bausmės barake sėdi pora dešimčių kalinių. Išgirdę apie streiką, jie išlaužė langines ir pradėjo šauktis pagalbos. Kiti kaliniai ėmėsi veiksmų, atskubėjęs streiko komitetas pareikalavo sargybinių atidaryti vartus ir barako duris. Sargybiniai padarė, ko reikalavo ir buvo pavaryti šalin. Kaliniai nenurimo, kol nenuvertė bokštų ir tvoros. Lagerį apsupę MVD kareiviai tai stebėjo abejingai. Išskyrus šį incidentą, 4-asis lageris streikavo ramiai.

Rugpjūčio 2-osios vakare sužinota apie tai, kad šachtos Nr. 29 streikas baigėsi smurtu (žr. kitus skyrius). „Barakai gaudė kaip bičių avilys, pasakoja Goltas – niekas nemiegojo, o kalbėjosi, ginčijosi, svarstė, kuo viskas baigsis.“

Kitą dieną, kai streikininkai jau buvo pasirengę pasiduoti, į lagerį atvyko Maskvos atstovas. Tai buvo vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Barskis. Pasak Golto, povyza ir elgesiu jis priminė „tipišką ikirevoliucinės rusų inteligentijos atstovą“. Svečias vilkėjo baltus marškinius, buvo pasirišęs kaklaraištį, ir jo veidas švytėjo draugiška šypsena, kai be ginkluotos palydos atėjo į zoną.
Kitą dieną mašinomis atvažiavo kareiviai su penkiasdešimčia šunų. Kareiviai buvo nugirdyti, per garsiakalbius įsakyta visiems išeiti iš lagerio su daiktais. Tvoroje žiojėjo išpjauta anga. Kalinius imta pjudyti šunimis, kareiviai mušė juos lazdomis. Vieni sugrįžo į lagerį, kitus išvežė lauk, ir streikas pasibaigė.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Barskis pasakė nenorįs klausyti streiko komiteto skundų, jis verčiau pasikalbėtų su didesniu būriu kalinių. Buvo sutarta, kad po penkiolikos minučių kaliniai susirinks futbolo aikštėje. Stalas, prie kurio sėdėjo Barskis, buvo pastatytas aikštės vartuose.

Barskis kalbėjo šitaip: „Asmens kulto [Stalino garbinimo – J. R.] metais valstybėje buvo pažeidinėjamas socialistinis teisingumas, todėl lageriuose, taip pat ir šiame, laikoma daug neteisingai nuteistų žmonių. Šiandien partija ir vyriausybė nusprendė padaryti tam galą, ir vyriausiasis prokuroras bei Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti šimtų tūkstančių lagerio kalinių skundus. Dirbti, – sakė Barskis, – sekasi sklandžiai, bet trūksta laiko.“

Barskis pažadėjo pats ištirti Rečlago 4-ojo skyriaus skundus. Pasakė jau liepęs lagerio specialiajam skyriui pristatyti sąrašą kalinių, kurie pateikė skundus. Lageryje jis ketino užtrukti dar dvi tris valandas, – gal kas norės su juo pasikalbėti.

Kaliniai atrodė patenkinti. Jie papasakojo Barskiui apie gyvenimo sąlygas ir išdėstė savo reikalavimus. Paskui Barskis su streiko komiteto vadovu trumpam pasitraukė pasitarti, o po pasitarimo pastarasis paskelbė, kad kaliniai kitą dieną grįš į darbą.

Pasak Golto, tas apsilankymas buvo naudingas. Bylos iš tikrųjų buvo peržiūrėtos, drausmė palengvėjo. Kaliniams kas dieną jau neberengė patikrinimų, leido rašyti laiškus, pirkti parduotuvėje, lagerio personalas buvo pakeistas. Daug kam leista gyventi už lagerio ribų, o gavus leidimą – išeiti. Jau rugpjūčio pabaigoje į laisvę kasdien buvo paleidžiama po penkis ar dešimt ir net daugiau kalinių.

Nutraukiamas vandens tiekimas

Penktojo lagerio skyriaus (40-osios šachtos) kalinys Heikis Vaibla pasakoja, kad prasidėjus streikui Vidaus reikalų ministerijos kareiviai apsupo lagerį, o per garsiakalbius skambėjo muzika ir įsakymai grįžti į darbą. Streiklaužių kaliniai neišleido iš lagerio. Maisto produktų ir vandens tiekimas buvo nutrauktas. „Laimei, turėjau pasiruošęs atsargų, pripylęs į kubilus šešis tūkstančius litrų vandens. Keturi tūkstančiai kalinių gavo po porą litrų, bet tas vanduo greitai pasibaigė.“

Pasak Vaiblos, Maslenikovo apsilankymas buvo naudingas. Generolas viską vertino dalykiškai, septyniems aštuoniems kaliniams leido kalbėti tiesiai. „Jie leido suprasti, kad dėl laisvės galėtų mirti. Mums daug žadėjo už tai, kad sugrįžtume į darbą, ir vėliau paaiškėjo, kad pažadai tesimi. Bet aktyvistus naktimis suimdavo ir kažkur išveždavo.“

TETS-2 jėgainės lagerio kaliniai pasakoja, kad trečią streiko dieną vadovybė išvežė apie 50 kalinių. Esą, perkėlė į kriminalinių lagerį, bet greitai keletas ten žuvusių per muštynes buvo pargabenti atgal, į lavoninę. Tikriausiai oficialioje žinioje buvo kalbama apie lagerio 16-ąjį skyrių, kur kaliniai, esą, patys puolė streiko kurstytojus, surišo ir perdavė pareigūnams, sakydami, kad nori grįžti į darbą.

„Promyšlenaja“ šachtos kaliniai pasakoja, kad po rugpjūčio pradžios šaudymo šachtoje Nr. 29 jie buvo sušaukti į aikštę. Derevianko ir lagerio vadovas liepė jiems tuoj pat grįžti į darbą. Žadėjo pagerinti gyvenimo sąlygas ir didesnę dalį uždarbio mokėti grynaisiais į rankas. Kaliniai esą tylėjo, tada Derevianko pagrasino, kad bus blogai.

Kitą dieną mašinomis atvažiavo kareiviai su penkiasdešimčia šunų. Kareiviai buvo nugirdyti, per garsiakalbius įsakyta visiems išeiti iš lagerio su daiktais. Tvoroje žiojėjo išpjauta anga. Kalinius imta pjudyti šunimis, kareiviai mušė juos lazdomis. Vieni sugrįžo į lagerį, kitus išvežė lauk, ir streikas pasibaigė.

Ernestas Rudzruoga, kažkada taip pat sučiuptas Kurše kaip miško brolis, priešinęsis sovietų valdžiai ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams, pasakoja, kad Rečlago šachtos Nr. 11 streikininkai pasinaudojo ypatinga priemone išplatinti tą žinią: padarė aitvarą su ilga virvele ir su juo pavėjui paleido biuletenius.

Anot Rudzruogos, po kelių dienų atėjo lagerio viršininkas Derevianko, per garsiakalbius prižadėjo visokiausių dalykų, grasino ir prašė grįžti dirbti. Paskui atsirado kareivių su durtuvais ant šautuvų, jie padarė spragą tvoroje ir liepė visiems išeiti. Kai tvora buvo užtaisyta, kalinius vėl suvarė atgal. Šie pastebėjo, kad molio duobė, kurioje jie murkdė stukačius, užversta. Kai kurie kaliniai buvo išvežti į Vorkutos baudžiamąjį lagerį.

Iš mūsų liko tik šešėliai

Rugpjūčio 1 d., devintą valandą ryto, Derevianko nuvažiavo prie tebestreikuojančio 3-iojo lagerio vartų ir išsikvietė Gurevičių. Už vartų stovėjo nemažas karinis dalinys. „Matote, kad septintosios šachtos bokšto ratas jau sukasi. Išmintingiausiai pasielgtumėt, pasekdami jų pavyzdžiu. Ultimatumas: darbas arba mirtis!“ Ir anglies traukiniai pravažiavo pro šalį – kaliniai nežinojo, kad vagonai tušti.

Labrencis pasakoja, kad 3-iojo lagerio kalinius pažadai tenkino ir jie ruošėsi nutraukti streiką. Jie surengė balsavimą, ir dauguma balsavo už tai, kad streiką reikia baigti. Kaimyninių lagerių ir TETS-2 streikininkai buvo palaužti. Prie lagerio stovėjo dvi tanketės ir keturi sunkvežimiai, pilni kareivių. „Iš mūsų liko tik šešėliai. Jau vienuoliktą dieną gyvenome su 300 gramų duonos daviniu. Ir vandens trūko, džiūvo burna“, – prisimena streiko komiteto aktyvistas Zylė.

Janis Zylė buvo suimtas 1949 m. pavasarį, kartu su šešiolika moksleivių ir mokytoju iš Valmieros gimnazijos, kurioje buvo įkurtas opozicinis jaunimo kultūros būrelis. (Tik aštuoni iš jo gyvi sugrįžo į tėvynę.) „Buržuazinių nacionalistų“ jaunimo organizacijos nariams grėsė mirties bausmė, bet 1947 m. ji buvo atšaukta. Sunkinančia aplinkybe palaikyta tai, kad tarp eilėraščių nerasta nė vieno apie Staliną, darbininkus ir Didįjį Tėvynės karą. Bausmė, skirta jaunuoliams, skambėjo šitaip: „Dešimt metų lagerio ir draudimas rašyti visą gyvenimą.“

Zylė sako dalyvavęs lagerio pogrindinėje veikloje ir tvirtina, kad jam, kaip „raštingam“ literatūros mėgėjui, buvo skirta užduotis slapta užrašinėti įvykius ateinančioms kartoms.

Gurevičius delsė atsakyti Derevianko ir paprašė 24-ių valandų, norėdamas viską apmąstyti. Generolas nenorom sutiko ir su palyda iš trečiojo lagerio išvyko į artimiausią – šachtos Nr. 29 lagerį. Greitai ten pasigirdo šūviai.

Atėjo laikas pasiduoti. Žiemos karo veteranas Borodovas pranešė, kad 3-iojo lagerio šachta pradės dirbti kitą dieną su tam tikrom sąlygom – kad niekas nebus nubaustas už streiką, ir laiškų skaičius nuo šiol nebus ribojamas. Tą pačią dieną (praėjus dviem dienoms nuo susitikimo su Maslenikovu) pastebėta, kad 7-osios šachtos lagerio, kitaip tariant, 2-ojo lagerio vyrai varomi į tundrą.

3-iojo lagerio tvoroje irgi buvo išpjauta anga, taip parodant, kad kaliniai „pasidavė“, ir išsigandusius kalinius kareiviai išvedė į tundrą patikrinti, o tie manė, kad ten bus išžudyti.

Vladimiras Kozlovas rašo, kad dėl streiko vadovo Kolesnikovo autoriteto ir toliaregiškos taktikos streikas 3-iajame lageryje, kur iš pradžių vyko šaudymai, praėjo ramiai ir baigėsi be smurto. Tą patvirtina informacija, kad suimti streiko vadovai buvo greitai išleisti, nes jų veiksmai nebuvo palaikyti nusikalstamais.

Šolmeris pasakoja, kad po rugpjūčio 1 d. šaudymų, kai dar nebuvo žinoma, kas nutiko, Derevianko apsilankė ir 6-ajame lageryje. Generolas perspėjo kalinius dėl agitatorių, skubino greitai sugrįžti į darbą ir paskelbė, kad planuojamos reformos.

„Ko jūs dar norite? Darome dėl jūsų, ką galim. Ko jums trūksta? Jumis rūpinasi, esat aprengti, pamaitinti... Kokios laisvės jums dar reikia?!“ Generolas paragino rašyti prašymus ir pasakė, kad užsieniečiams bus leista grįžti namo.

Atrodė, kad kaimyninė šachta vėl pradeda dirbti, todėl ir šio lagerio skyriaus kaliniai nusiminę nutraukė streiką. „Streikas baigėsi taip pat netikėtai ir mistiškai, kaip prasidėjo“, – rašo Šolmeris. Viskas vyko kaip anksčiau – penktą valandą nuskardėjus signaliniam trimitui, rytinė pamaina tylomis atsikėlė į darbą.