Pradėsiu nuo olimpinės ideologijos. Daugiau nei 100 m. senumo olimpinėje chartijoje rašoma: „Olimpizmas – gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia, socialine atsakomybe ir visuotinių etikos principų gerbimu.“ (Liet. redakcija 2013.09.09, išryškinta – TK). Šie skambūs žodžiai slepia pretenziją į etinę ir apskritai žmogaus buvimo visumą apeliuojant į du dalykus: pramogas bei valią.
Toliau chartijoje kalbama apie prieštaringus dalykus: viena, apie nepriklausomas sporto organizacijas, kita, apie priklausymą olimpiniam sąjūdžiui ir jo įkūnytojui TOK; viena, apie sportininkų spontaniškus susibūrimus, kita, – apie olimpinę biurokratiją; viena, apie sportišką gyvenseną, kita, apie sporto vadybą.
Prie šių prieštaravimų dar grįšiu trumpai apžvelgęs olimpinių žaidynių istoriją. Tačiau prieš tai, iliustruodamas ideologijos tezę, priminsiu vieną garsiausių XX a. filmo kūrėjų L. Riefenstahl. 1936 m. ji pastato garsų filmą „Olimpija: tautų šventė“. Tai giesmė žmogaus kūnui. Viskas čia būtų gražu, jei ne viena detalė: filmas skirtas viešinti olimpines žaidynes Berlyne, fašistinės Vokietijos sostinėje. Čia būtina priminti ankstesnį jos filmą, taip pat kupiną ideologinio patoso, „Valios triumfą“ (1934 m.). Yra nuomonė, kad fašizmo ideologiją sukūrė ne A. Hitleris ir jo parankiniai, o būtent medijos, tiksliau, tokie jų kūrėjai kaip L. Riefenstahl. Kaip matėme, „valia“ – ir olimpinės chartijos burtažodis.
Beje, antikinės olimpinės žaidynės burdavo ir poetus, teatralus, muzikus, skulptorius, kurie čia taip pat varžydavosi. Šiuo požiūriu šiuolaikinė olimpiada – skurdesnė antikinės versija nepaisant chartijos pretenzijų į žmogaus veiklos visumą. Antikinis olimpinis judėjimas „kaltas“ ir dėl sporto, ugdymo ir filosofinių diskusijų įstaigų – gimnazijų – atsiradimo graikų poliuose. Svarbus antikinės olimpinės ideologijos bruožas tas, kad ji nebuvo tarptautinė, t. y. ji vienijo vienodos kalbos, religijos, kultūros žmones. Kitaip tariant, ji įkūnijo graikiškumo (homogeniškumo), taikumo (tegu geidžiamo) ir išskirtinumo (civilizuotumo) trejybę.
Įdomu ir tai, kad ypač daug olimpinių žaidynių laimėtojų (kaip ir garsių filosofų) būdavo iš graikų kolonijų, kur buvo uoliai puoselėjamos šios graikų vertybės. Tai patvirtina Graikijos (Vakarų pirmtakės) ekspansines užmačias. Beje, olimpiados ištakos yra 300 m. senesnės nei demokratijos pradžia graikų poliuose. Olimpinių žaidynių internacionalizavimas prasidėjo Romos laikais po 146 m. pr. Kr. Beje, šį internacionalizavimą lydėjo ir jos brutalizavimas (gladiatorizavimas). Antai kumštininkai užsidėdavo geležines pirštines, kad būtų kuo daugiau kraujo, drauge patrauklių reginių publikai.
Po šio istorinio ekskurso grįžkime prie olimpinių žaidynių ideologijos ir olimpinio reiškinio kritikos. Ši kritika iš dalies nukreipta į olimpinio judėjimo prieštaravimus, užfiksuotus chartijoje. Įvairūs filosofai ir sociologai negaili kritikos olimpinių žaidynių atžvilgiu. Nors olimpinės žaidynės suburia sportininkus iš įvairiausių kraštų, tai – susvetimėjimo ir manipuliacijos miniomis priemonė. Tai esą medijų produktas, užburiantis vartojimas, komercinės rinkos vertybė. Čia galime paklausti: apie kokią etiką kalbama chartijoje – ar ne verslo etiką, kuri traktuojama kaip visuotinė?
Maža to, tai esąs kūno kultas. Čia iškyla įdomių dalykų: viena, kūnas išlaisvinamas iš kultūrinių apribojimų, kita, jis tampa disciplinos ir kontrolės auka. Taigi olimpinės žaidynės – disciplinuotų (tiesiogine ir perkeltine prasme) kūnų judėjimas. Pasak L. Simonovičiaus, tai – mirties industrija, lygintina su koncentracijos lageriu, kur vyrauja disciplinos rutina (perfrazuojant lagerio šūkį Arbeit macht frei, sportas išlaisvina). Pasak J.-M. Brohmo, tai – vidutinumo katilas, ignoruojantis individualumą ir autentiškumą. Pasak R. Vodebo, valstybės parama skiriama tam tikrai sporto sričiai, taip pirmenybes primetant visai visuomenei. Šią mintį puikiai iliustruoja Lietuvos pavyzdys su parama krepšiniui. Pasak J. Baudrillard’o, tai – simuliacija, hiperrealybė ir savęs šlovinimas. Pasak G. Debord’o, tai liudija mūsų „reginių visuomenę“ manipuliujant masėmis, kai manipuliuotojai virsta manipuliuojamaisiais ir atvirkščiai. Perfrazuojant M. Horkheimerį ir T. W. Adorno galima teigti, kad olimpinės žaidynės – masių laimės (chartijos žargonu, džiaugsmo) gamybos mašina. Feministės kritikuoja moterų suvyriškėjimą ar net sudidvyriškėjimą bei atitinkamą politiką. Beje, biopolitikos potekstė ta, kad žmogaus kūnas – mašina arba kontroliuojamas robotas.
Bene dažniausias kritikos argumentas: olimpinės žaidynės – opiumas liaudžiai. Kažkur girdėta? Tai K. Marxo frazė, iššauta nusitaikius į religiją. Beje, K. Marxas drauge su F. Engelsu – didžiausi „buržuazinės“ (anot jų) ideologijos demaskuotojai, davę pradžią socialinės kritikos mokykloms. Čia mums svarbūs du momentai: olimpinių žaidynių „religija“ ir jos narkotinis svaigulys. O kas, jei olimpiada yra tai, kas ir yra didžiausias dopingas, suteikiantis minioms svaigulio būseną? Gal olimpiados ideologus labiausiai žeidžia dopingas, nes pats sportas yra masių dopingas? Ar jie atsiriboja nuo religijos ne todėl, kad pati olimpiada yra religija?
Po viso to, kas pasakyta, paklauskime dar keleto klausimų. Galbūt mums nieko taip nereikia kaip opiumo ir dopingo? Ar autentiškumas nėra tai, kuo mes individualiai bandome atsispirti medijuotai masinės laimės aplinkai? Ar siekis panaikinti ideologiją nėra dar viena ideologija? Ar olimpiada, medijos, dopingas ir ideologija nėra neatsiejamai susiję? Ar bandant panaikinti bent vieną šių elementų, sugriūtų visa sistema? Ar olimpinis judėjimas nėra religija, nors ir bandoma nuo šios antikinės prasmės atsiriboti? Ar religija nėra tai, ko mums labiausiai reikia šiais neramiais laikais?