Pirmoji nusivylimo priežastis, anot K. Masiulio, yra ekonominė stagnacija. Jo teigimu, nors Lietuva jau 26 metus yra Nepriklausoma valstybė ir jau daugiau nei 10 metų esame Europos Sąjungos (ES) nariai, reikia pripažinti, kad ekonomika dar toli gražu ne tokia, kaip norėtume. Nejaugi?

O kokios mes ekonomikos norėtume? Kas gali pateikti idealios ekonomikos pavyzdį ir kas tai yra? Žinoma, mes visada rasime geresnių pavyzdžių, tačiau negalime ignoruoti fakto, kad pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika atlaikė per pasaulio rinkas nuvilnijusį geopolitinių lūžių poveikį ir, nepaisant niūrių skeptikų prognozių, išlaikė vieną spartesnių ekonomikos augimų ES. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos gyvenimo kokybės lygmuo, palyginus su ES vidurkiu, 2015 m. perkamosios galios standartais sudarė 82 proc. ES valstybių – narių vidurkio.

Be to, priešingai nei teigia gerbiamas Seimo narys, per pastaruosius metus didžiausią įtaką ūkio augimui turėjo didėjantis vidaus vartojimas, eksportas (nepaisant Rusijos embargo!) ir rekordiškai augančios investicijos, ypač šalies regionuose. K. Masiulis sako, kad buvusiam ministrui Dainiui Kreiviui pavyko į Lietuvą pakviesti „Barclay‘s“ ir „Western Union“, tačiau jis ignoruoja faktą, kad vien 2015 metais Lietuvoje vykdyti 49 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektai, kurie sukurs 4187 darbo vietas. Tai trečdaliu daugiau nei ankstesniais metais jau sukurtų darbo vietų ir galima prognozuoti, kad ir šiemet pritraukti projektai sukurs 1830 darbo vietų. Atsižvelgiant į šiuos skaičius Lietuva kartu su Airija patenka į daugiausiai suplanuotų darbo vietų milijonui gyventojui dešimtuką, rodo naujausia „IBM Global Location Trends 2016“ ataskaita.

Šioje srityje pralenkėme kaimynus – Estija užima 12 vietą, Latvija – 17 vietą, o Lenkija net į dvidešimtuką nepatenka. Taip pat šioje ataskaitoje pažymima, kad Lietuvoje užsienio investuotojai planuoja aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas – pagal imlumą žinioms ir kuriamą pridėtinę vertę mūsų šalis taip pat užima 10 vietą.

Antroji neva nuvilianti priežastis, pasak K. Masiulio, yra socialinė nelygybė. Natūraliai kyla klausimas, kodėl K. Masiulio kolegoms būnant valdžioje jis tylėjo, kai socialinė politika buvo tapusi kilimėliu dešiniųjų batams? Gerbiamas Seimo narys sako, kad dirbančiųjų atlyginimai, senjorų pensijos ir socialinės išmokos yra vis dar gerokai per mažos, lyginant su kitomis ES šalimis. Gal konservatorius pamiršo, kad būtent jo kolegos 2008 – 2012 metais didesnėmis nei Palangos Juzės žirklėmis kirpo lyg Giltinės dalgiu per visas socialiai jautrias sritis? Gyventojai iki šiol nepamiršta „naktinės reformos“, o dabartinei Vyriausybei tenka ne tik ieškoti pensijų ir atlyginimų augimui papildomų lėšų, bet ir kompensuoti konservatorių bei liberalų Vyriausybės padarytą žalą.

Tačiau, pasinaudodamas proga, norėčiau atkreipti K. Masiulio dėmesį į faktą, kurį žino visi: šiandien minimalus darbo užmokestis jau siekia 380 eurų ( 2012 m. pradžioje tebuvo 246 eurų), o vidutinis atlyginimas – 748 eurus (2012 m. – 615 eurų). Be to, didinant dirbančiųjų pajamas, jau 2017 m. neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) bus 310 eurų, o 2019 m. turi siekti 490 eurų.

Skatinant gimstamumą, papildomai NDP bus taikomas už kiekvieną vaiką, jau kitąmet – 200 eurų, o jei rinkimai šiai Vyriausybei bus sėkmingi, 2019 m. – papildomas NPD sieks 400 eurų.
Pakalbėkime ir apie pensijas. Taip, konservatorių nukirptos, jos tebėra mažos. Bet darome viską, kad jos augtų. Per šią kadenciją nors ir ne labai ženkliai, bet jos didėjo. Jas padidinti dar labiau ir sutrukdė būtent buvusios Vyriausybės sprendimai, pažeidę Konstituciją.

Gerai, kad ir K. Masiulius atkreipė dėmesį į emigracijos problemą. Kita vertus, norėčiau priminti, kad emigracijos banga viršūnę pasiekė būtent A. Kubiliaus vadovaujamos konservatorių ir liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpiu. Prisimenate, anuomet net gimė nelinksmi anekdotai, kad paskutinis emigrantas lietuvis užgesina oro uoste šviesą. Seimo narys K. Masiulis pamiršo ar tik vaidina, kad neatsimena, kaip prie emigracijos mąsto prisidėjo konservatoriai su liberalais?

Atsakymą palikime jam, o kol kas jis tik pateikia populistinę viziją: „Lietuvos regionams taip reikia veiklios Vyriausybės, kuri į Lietuvą sugrąžintų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi“. Nagi, kokia tai Vyriausybė?

Bėda ta, kad priversti neišvykti arba sugrįžti į Lietuvą žmonių nepriversi. Vienintelė viltis – reformos. Tad ir stengiamės, ieškome visokių būdų. Pavyzdžiui, reformuojame darbo santykius, auginame ekonomiką, skatiname didinti atlyginimus bei bandome išsaugoti socialinės garantijas. Tikime, kad socialdemokratų darbai ir vizijos ateityje leis susigrąžinti išvykusius lietuvius bei sumažins norinčiųjų emigruoti skaičių. Tam nepakanka populistinių svaičiojimų. Reikia darbo ir laiko.

Kalbant apie švietimo sistemą, K. Masiulis, mano nuostabai, teigia, „iš sovietinės sistemos Lietuva paveldėjo tvirtą žinių „kalimo“ kultūrą, todėl mūsų abiturientų žinių bagažas visada buvo nepalyginamai didesnis nei kitų europiečių“ ir apgailestauja, kad tokia kultūra yra išgyvendinama. Čia drįstu prieštarauti vien dėl to, kad pirmiausia yra būtina plėsti švietimo įvairovę, o ne skatinti žinių „kalimą“.

Mano manymu, būtina toliau skatinti mokinių užimtumą ir po pamokų, plėsti neformalųjį švietimą, taip pat skatinti mokymąsi visą gyvenimą, nes šiuo metu Lietuva, didžiam K. Masiulio nusivylimui, jau yra globalaus pasaulio dalis ir turi prisitaikyti prie nuolatos kintančių reikalavimų. Beje, ir kai kurie Seimo nariai turėtų prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio realijų. Net ir gerbiamas K. Masiulis.
Dar pridursiu, kad sovietiniai pedagogikos reliktai mūsų mokyklose nėra tai, ką turime išsaugoti, o pažangiausios pasaulio švietimo sistemos juda priešinga kryptimi.

Žinome ir problemas, su kuriomis susiduria mūsų švietimo sistema. Silpnesnio menkinimas ir patyčios, dažnai ne tik sąlygoja mokymosi rezultatus, bet ir veda prie depresijos ir net savižudybių. Ieškome būdų tam spręsti.

Vyriausybė skatina jaunų mokytojų priėmimą, pedagogų atlyginimams nuo kitų metų papildomai skiriama 24 mln. eurų, taip pat rūpinamasi vyresniais mokytojais, skiriamos lėšos jų išleidimui į ankstyvą pensiją. Deja, ne visos šalies savivaldybės pasinaudoja šia programa.

Galiausiai K. Masiulis sako, kad nėra imtasi reformų viešajame sektoriuje. Pateiksiu statistiką, kurios Seimo narys tikriausiai neskaitė. Palyginus 2014 – 2015 metų duomenis, bendras valstybės ir savivaldybių viešojo sektoriaus organizacijų skaičius sumažėjo 69 – iomis organizacijomis, valstybės viešajame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo vidutiniškai 3765 darbuotojais (2,5 proc.), savivaldybių – vidutiniškai 414 darbuotojų (0,22 proc.).

Kadangi ne visos viešojo sektoriaus optimizavimo iniciatyvos yra baigtos, valstybės viešojo sektoriaus organizacijų skaičiaus ir viešajame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičiaus mažėjimas vyks ir artimiausioje ateityje.

Lietuvoje yra dar tuzinas problemų, kurias reikia spęsti nedelsiant, todėl gal ir koncentruokime į jų sprendimų paieškas. Vyriausybei oponuojančius Seimo narius kviečiu argumentus dėstyti logiškai, juos pagrindžiant faktais, o ne populistiškai primenant apie save straipsniais viešojoje erdvėje.