Kovo 11 -ąją atkurtą valstybę privalome išsaugoti ir tam turime visas galimybes. Būtina stiprinti tiek šalies karinės gynybos pajėgumą, tiek ir rūpintis NATO gynybiniais gebėjimais apsaugoti savo narių teritorijas.
Ypatingai svarbus yra kuo didesnis JAV ir kitų Aljanso sąjungininkų karinių pajėgų Baltijos valstybėse ir Lenkijoje nuolatinis buvimas bei integralus Aljanso operacinis vadovavimas. JAV tiesioginis karinis dalyvavimas Vidurio ir Rytų Europoje užtikrinant regiono kolektyvinę gynybą yra išskirtinis galimos agresijos atgrasymo veiksnys. Kaip rodo istorija, ne mažiau svarbus yra ir visuomenės susitelkimas, informuotumas, atsparumas dezinformacijai bei jos valia priešintis.
Pamokos, kurias turime išmokti
Turime konstatuoti, jog Lietuvai 2004 m. tapus NATO nare socialdemokratų sudaryta Vyriausybė 2004 – 2008 m. gyveno nusiraminimo nuotaikomis, nesiėmė visų priemonių, būtinų ilgalaikiam valstybės saugumui užtikrinti. Tuomet buvo panaikinta dar gen. Jono Kronkaičio parengta Kariuomenės plėtros strategija su trimis brigadomis ir nuolat rengiamu pakankamu Kariuomenės rezervu. Kariuomenė buvo sumažinta iki vienos brigados, atsisakyta teritorinės gynybos principo, dėmesys sutelktas iš esmės tik tarptautinėms operacijoms. 2008 metų rudenį, prieš pat rinkimus, socialdemokratai atsisakė šauktinių karo tarnybos, kas sudavė didelį smūgį ne tik gynybos rezervo kūrimui, bet ir eilinių kareivių korpuso batalionuose formavimui.
Gaila, bet nauja Seimo sudėtis po 2008 metų rudenį vykusių rinkimų neleido ištaisyti J. Oleko inicijuotos klaidos, nes TS-LKD buvo vienintelė parlamentinė partija, pasisakiusi už šauktinių tarnybos kariuomenėje tęstinumą. 2008 m. kilusi pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė bei skaudžios jos pasekmės Lietuvos biudžetui 2009 – 2012 m. suvaržė krašto apsaugos finansavimą ir kariuomenės plėtrą.
Lietuvai 2012 m. įveikus finansinės krizės pasekmes, Seime atstovaujamos partijos, Respublikos Prezidentei skatinant ir remiant, 2014 metais pagaliau susitarė dėl nuoseklaus gynybos biudžeto didinimo ir krašto apsaugos stiprinimo. Tai lėmė ir pasikeitęs visuomenės požiūris į gynybą. Prezidentės vadovaujamai Valstybės gynimo tarybai pasiūlius, Seimas grąžino šauktinių tarnybą.
Grėsmės Lietuvos ir regiono saugumui
Revanšistinė Kremliaus užsienio politika, tarptautinių sutarčių laužymas, 2014 m. įvykdyta agresija prieš Ukrainą ir jos teritorijos dalies okupacija bei aneksija, didinamas karinių provokacijų prieš NATO sąjungininkus regione skaičius rodo, jog ne tik taikai Vidurio ir Rytų Europos regione, bet ir apskritai Vakarų civilizacijai mestas iššūkis. Tai apima ne tik tiesiogines karines grėsmes, bet ir įvairias hibridines formas – informacinį, kibernetinį, energetinį dėmenį. Iškilo reali grėsmė ne tik Baltijos valstybių, bet ir visos Europos saugumo sistemai. Pagaliau visiems Europoje tapo akivaizdu, kad agresyvi, prieš strateginę JAV bei visą NATO nukreipta dabartinės Rusijos politika nėra vienadienis iššūkis ir reikia būti pasiruošusiems ilgalaikiams saugumo išbandymams.
Rusijos propagandos keliamas triukšmas, neva NATO provokuoja nestabilumą Baltijos regione, neturi jokio pagrindo. Viskas yra atvirkščiai. Tai Kremlius nuo 2009 metų pradėjo intensyvią militarizaciją prie Vakarinių savo sienų. Kaip teigia daugelis į mūsų regiono situaciją įsigilinusių ekspertų, Rusija yra pasiruošusi karo veiksmams šiame regione. Šiuo metu Vakarinėje Rusijos karinėje apygardoje yra apie 65 tūkstančius karių, 850 artilerijos vienetų, 750 tankų, 350 kovinių orlaivių. Visi jie dislokuoti vos per keletą kilometrų nuo Baltijos valstybių sienų. Kaip tik šiame regione Vladimiras Putinas praktikuoja staigias karines pratybas, per kurias labai greitai mobilizuojami ir kariniams veiksmams paruošiami dešimtys tūkstančių karių su visa reikiama ginkluote. Kitaip tariant, Rusijos armija yra ruošiama greitai invazijai.
Į pasikeitusius saugumo iššūkius po agresijos prieš Ukrainą NATO reagavo principingai ir adekvačiai. Jau Velso viršūnių susitikime buvo priimti svarbūs sprendimai, pasiruošiant svarbiausiam NATO principui – atgrasymui. Vidurio ir Rytų Europoje pradėtos didelio masto pratybos, sustiprinta oro policijos misija, dislokuotos papildomos sąjungininkų pajėgos ir atidarytos vadavietės su Rusija besiribojančiose valstybėse, įkurtos NATO itin aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgos, peržiūrimi Baltijos valstybių gynybos planai. JAV savo ruožtu skyrė papildomas lėšas ir pajėgas Rytų Europos saugumui sustiprinti.
2016 m. liepos mėn. NATO Viršūnių Varšuvos susitikimo sprendimai įtvirtino naujas Aljanso kolektyvinės gynybos stiprinimo gaires, atsakančias į dabartines geopolitines saugumo grėsmes. Varšuvos susitikimas savo priimtais sprendimais tapo istoriniu ir Lietuvai. Jame buvo nutarta dislokuoti kiekvienoje iš Baltijos valstybių ir Lenkijoje po kovinį sąjungininkų batalioną. Taip NATO sugrįžo prie pagrindinio ir svarbiausio savo uždavinio – teritorinės Aljanso narių gynybos. Lietuvai tai yra rimtas pagrindas, kad ir toliau, esant tokiai agresyviai aplinkai, būtų išsaugotas valstybingumas. Aljansas pademonstravo solidarumą ir pasiuntė labai aiškią žinią, jog Vašingtono sutartis bus vykdoma visomis įmanomomis priemonėmis.
Kita vertus, negalima leisti kartotis klaidoms, kurios buvo daromos po 2004 metų, kai įsivyravo nusiraminimas ir negebėjimas adekvačiai vertinti saugumo situacijos. Atvirkščiai, turime išmokti buvusias pamokas. Varšuvos susitikimo sprendimai – tai tik reikalingų darbų planas, o pačius darbus teks padaryti labai atsakingai.
TS-LKD jaučia pareigą būti aktyviausia Lietuvos politine jėga, užtikrinančia, jog būtų vykdoma atsakinga krašto saugumo politika, laiku įvertinamos kylančios grėsmės ir užbėgama galimiems agresijos aktams ar provokacijoms už akių. Tai turi būti daroma nuosekliai vadovaujantis pagrindiniais šalies saugumą stiprinančiais principais bei turint aiškią strategiją.
TS - LKD principinės nuostatos dėl kolektyvinės ir teritorinės gynybos
NATO dislokuoja sąjungininkų gynybines pajėgas Vidurio ir Rytų Europoje kaip prevencinį atsaką į Rusijos dislokuotas dešimteriopai didesnes puolamąsias pajėgas prie Aljanso Rytinių sienų, kurias ji planuoja dar keleriopai padidinti. Tuo tarpu Kremliaus propaganda siekia melagingai įteigti Vakarų – ypač NATO šalių – visuomenėms, kad NATO gynybinės priemonės neva kelia grėsmę Rusijos saugumui. Taip mėgindama diskredituoti ir skaldyti Aljansą bei pateisinti savo agresyvius karinius planus.
Tenka konstatuoti, kad Baltijos regionas išlieka itin pažeidžiamas – įvairių karinių scenarijų modeliavimai rodo, kad NATO stokotų praktinių priemonių atremiant didelio masto puolimą iš Rytų bei užtikrinant, kad sąjungininkai galėtų operatyviai ir efektyviai įgyvendinti kolektyvinės gynybos įsipareigojimus.
Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria NATO gynybos planuotojai Baltijos šalyse, yra vadinamasis A2AD (angl. anti-access and area denial). Tai yra šiuolaikinė atgrasymo priemonė, kuomet ginamoje teritorijoje sudaromos tokios nepalankios sąlygos, jog tampa pernelyg pavojinga ten dislokuoti savo pajėgas. Šiuo metu Rusija, su savo moderniais priešlėktuvinės ir priešlaivinės gynybos elementais bei efektyviomis žemė-žemė raketinėmis sistemomis, dislokuotomis aplinkui Baltijos valstybes, ir sudaro šį galvos skausmą, nes galimo konflikto atveju kelia grėsmę ne tik visai Lietuvos kariuomenei, tačiau ir Sąjungininkų sausumos, oro ir jūrų kariniams pajėgumams, kurie tokiu atveju skubėtų į pagalbą.
Vos 60 km sausumos jungtis per Lenkiją su likusia NATO teritorija vadinama Suvalkų koridoriumi (angl. Suwałki gap). Abiejose to koridoriaus pusėse – nedraugiškos pajėgos, nuolat bendrai besitreniruojančios, kaip per šį koridorių atkirsti Baltijos valstybes nuo NATO. (Šaltinis: Washigton Post)
Tokiu atveju Lietuva neturėtų pasikliauti vien NATO Sąjungininkų kariniais pajėgumais, o stengtis ir pati prisidėti prie A2AD faktoriaus neutralizavimo. Todėl sieksime, jog Lietuvos kariuomenė būtų aprūpinta ne tik gynybine vidutinio nuotolio priešlėktuvine ginkluote, tačiau ir ginkluote, tokia kaip žemė-žemė raketinės sistemos. Šioje srityje būtinas daug efektyvesnis bendradarbiavimas su artimiausiais Lietuvos kaimynais – Latvija, Estija, Lenkija, taip pat ir Šiaurės šalimis. Tokiu būdu Lietuvos atgrasymo strategija neapsiribotų vien neleidžiant priešininkui veikti Lietuvos teritorijoje bet ir gebant operatyviai stabdyti įsiveržėlius.
I. Vieningas ir reaguoti pasirengęs Aljansas
Sieksime, kad visas NATO turėtų ilgalaikius Aljanso narių apginamumo planus. Tam reikia visų įmanomų atgrasymo priemonių, įskaitant ir branduolines. Svarbiausias NATO principas – solidarumas. Lietuva tuo bene labiausiai suinteresuota, todėl turi aktyviai dalyvauti, stengdamasi suprasti bei padėti spręsti kitoms NATO partnerėms iškylančius saugumo iššūkius. Būsime aktyvūs, bendradarbiaudami su NATO partneriais visuose įmanomuose lygiuose, ypač – su pagrindine NATO partnere JAV. Lietuvai reikia kuo didesnio matomumo Vašingtone, Londone, Berlyne ir kitur, nes tik aktyvus politinis, diplomatinis, ekonominis bei karinis bendradarbiavimas gali užtikrinti partnerių įsitraukimą į mūsų saugumo reikalus.
Ypač aktualus mūsų regiono saugumui faktorius – laikas, kadangi, Rusija turi sutelkusi prie mūsų sienų dideles karines pajėgas, kurios nuolat treniruojasi veikti staigiai, be jokio perspėjimo. Todėl Lietuvai turi būti svarbu, kad NATO sutvarkytų savo reagavimo galimybes taip, kad sprendimai veikti būtų tinkami ir priimami nedelsiant.
II. Esminis principas – priešo atgrasymas
Valstybė bus saugi tik tada, kai pademonstruos esanti pajėgi NATO sudėtyje gintis pati. Be to, svarbu neleisti įsigalėti Kremliaus skleidžiamai abejonei pamatine NATO 5 straipsnio nuostata – kolektyvine gynyba. Tą galima pasiekti tik stiprinant atgrasymą, kuriuo siekiama praktinių Lietuvos bei kitų Vidurio ir Rytų Europos apginamumo mechanizmų: JAV ir kitų NATO šalių karinių pajėgų vienetų bei technikos dislokavimo, nuolatinių tarptautinių pratybų rengimo, gynybos planų atnaujinimo, savalaikių sprendimų priėmimo neatidėliotinais atvejais įgaliojimų delegavimo NATO vadavietėms, procedūrų ir vadovavimo komandų grandinės, ypač NATO greitojo reagavimo pajėgų formate, išankstinio reglamentavimo. Esame įsitikinę, kad praktiniai gynybos sprendimai turi apimti:
- Grėsmių dydžiui adekvataus pajėgumo NATO gynybinių vienetų, kuriuos sudarytų skirtingų aljanso narių kariai, nuolatinį dislokavimą kiekvienoje Baltijos valstybėje; NATO strateginių gynybinių pajėgumų jūroje, ore ir kibernetinių priemonių esminis sustiprinimą regione;
- Baltijos šalių regiono žvalgybos pajėgumų, skirtų identifikuoti kylančią grėsmę, tinkamai įvertinti gaunamą informaciją, ugdyti hibridinio karo metodų stebėjimo ekspertizę, stiprinimą NATO formate;
- Nacionalinių teisės aktų, užtikrinančių palengvintą sąjungininkų pajėgų judėjimo regione procedūrą, priėmimą bei siekį sukurti praktiškai veikiantį Karinį Šengeną daugiašaliame formate;
- Ypatingo dėmesio Rusijos karinio tranzito į Kaliningrado sritį per Lietuvos teritoriją monitoringą bei galimų provokacijų užkardymui skyrimą;
- Atsižvelgiant į sąjungininkų karinio buvimo regione didėjimą, priimančios šalies paramos poreikių, reikalingų papildomam sąjungininkų pajėgumų dislokavimui Lietuvos teritorijoje užtikrinti, peržiūrėjimą.
III. Nebebūsime tik saugumo vartotojai
Lietuva negali būti tik Aljanso teikiamo saugumo vartotoja. Ji turi būti patikima sąjungininkė, maksimaliai prisidedanti prie bendrų NATO tikslų įgyvendinimo. Tai įmanoma tik nuosekliai didinant Lietuvos gynybos biudžetą ir vėliausiai 2018 metais pasiekiant jos įsipareigotą NATO narei būtiną – 2 proc. nuo šalies BVP ribą. Mūsų įsitikinimu, toks įsipareigojimas paribio sąlygomis gyvenančiai valstybei yra ne lubos, kurias turime pasiekti, o grindys, nuo kurių galime atsispirti. Reikia iš pagrindų keisti gynybos planavimo principus, kurie per ilgai buvo priklausomi nuo skiriamų lėšų gynybai. Taigi, mes sieksime, jog būtent Lietuvos kariuomenės iškelti gynybos planavimo prioritetai ir realios grėsmės diktuotų, koks turėtų būti krašto apsaugos biudžetas, o ne atvirkščiai, kaip buvo iki šiol.
Svarbu ne tik pasiekti 2 procentus nuo šalies BVP gynybai, bet ir racionaliai bei tikslingai išleisti šias lėšas. Gynybai skiriamos lėšos turi būti ypatingai kruopščiai kontroliuojamos. Išlaidos nukreipiamos tik kariuomenės kovinei galiai stiprinti. Todėl būtina iš esmės peržiūrėti įsigijimų planavimą ir koordinavimą bei skatinti artimesnį bendradarbiavimą su sąjungininkais, visų pirma regiono mastu (kitomis Baltijos šalimis, Lenkija).
IV. Parama ES ir NATO plėtrai Rytuose
NATO ir ES plėtra yra regiono stabilumą skatinantis veiksnys, todėl turi būti kryptingai palaikomos Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir kitų šalių ambicijos integruotis į šias organizacijas, šią poziciją nuolatos iškeliant transatlantiniuose ir Europos politiniuose formatuose. Rusija negali įgyti neformalios „veto“ galios blokuoti šių valstybių apsisprendimą jungtis prie ES ir NATO taikos ir saugumo užtikrinimo erdvės.
Vienas iš sėkmingos gynybos bruožų yra tas, jog ji taip pat vykdoma ir už savo teritorijos ribų. Esame įsitikinę, kad Lietuvos saugumui ir toliau yra itin svarbu padėti stiprinti Ukrainos, Gruzijos gynybinius pajėgumus per paramą įvairiuose kariniuose mokymuose Lietuvoje bei užsienyje, perduoti patirtį ir gerinti sąveikumą per dalyvavimą bendrose karinėse pratybose, padėti joms vykdyti gynybos sektoriaus reformą ir taip skatinti siekį artinti tų šalių gynybos sektorių prie efektyvesnių, NATO standartus atitinkančių reikalavimų.
V. Bendradarbiavimo su regioniniais sąjungininkais stiprinimas
Keliamas tikslas parengti „Baltijos integracijos“ planą, kuriuo būtų siekiama glaudesnio regiono sąjungininkų – Lenkijos, Šiaurės bei Baltijos valstybių – bendradarbiavimo infrastruktūros objektų jungimui/integravimui, ypač energetikos ir transporto sektoriuose, taip pat karinių pajėgumų suartinimui, bendriems kariniams įsigijimams. Bendradarbiavimas gynybos srityje taip pat turi būti plėtojimas bei skatinamas ir su kitomis Vidurio bei Rytų Europos valstybėmis. Šis bendradarbiavimas turi būti siejamas su stipriausių NATO valstybių – JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos – įsitraukimu.
Kilus konfliktinei situacijai vienoje iš Baltijos valstybių ar Lenkijoje, Lietuva turėtų prisiimti atsakomybę ir susitarti su pastarosiomis valstybėmis dėl operatyvaus karių siuntimo į konflikto zonas, t.y. nelaukiant kitų, geografiškai labiau nutolusių sąjungininkų paramos ar pačios NATO oficialiai patvirtintos paramos. Šis abipusis įsipareigojimas turėtų būti reikšmingas indėlis į bendrą Baltijos valstybių geopolitinio regiono atgrasymo strategiją.
VI. Dėmesys informaciniam saugumui
Priešiškų šalių agresija vyksta ne tik Ukrainoje – savitos jos formos naudojamos ir Baltijos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. Viena tokių – kryptinga propaganda, kuria siekiama juodinti valstybės istoriją, kiršinti visuomenę, skleisti dezinformaciją. Todėl yra būtina iš esmės sustiprinti informacinį saugumą užtikrinančių pajėgumų koordinaciją.
Ypatingą dėmesį skirsime visuomenės švietimui, skatinant supratimą apie pagrindines propagandos metodikas, taikinius, panaudojimo būdus. Taip pat turi būti skirsime didesnį dėmesys tautinėms bendrijoms, stiprinant jų kultūrinį ir politinį ryšį su Lietuvos valstybe.
VII. Istorinė atmintis ir pilietinis-patriotinis ugdymas
Remsime pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą, kuris skatintų karinį piliečių rengimąsi valstybės gynybai, ir tokiu būdu užtikrintų visapusišką valstybės bei piliečių pasirengimą. Todėl skirsime daugiau dėmesio jaunimo pilietinių nuostatų ugdymui, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Lietuvos skautija, Ateitininkų federacija ir kitomis.
Mūsų visuomenėje jaučiamas „pergalių mentaliteto“ trūkumas. Lietuviams diegiama, kad vis tiek neapsiginsime, taip siekiama, kad būtų vėl abejojama, ar verta būtų „iššauti bent vieną šūvį“. Bendradarbiaujant su Švietimo ministerija, sieksime, kad dar mokyklose vaikams būtų diegiama valia priešintis bet kokiai užsienio grėsmei.
Sieksime glaudesnio bendradarbiavimo su švietimą organizuojančiomis institucijomis. Jau veikiantys pilotiniai karinio rengimo moduliai mokyklose turi tapti kiekvienos mokyklos kasdienybe, tam tikslui pasitelkiant neseniai į atsargą išėjusius karius, kurie galėtų kompetentingai ruošti mokyklinio amžiaus jaunuolius būsimai šauktinio tarnybai po mokyklos baigimo.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas įamžinant Lietuvos partizanų pasiaukojančią kovą, daug giliau ir suprantamiau jos esmę perduodant jaunajai kartai. Ši Lietuvos istorijos dalis turi būti pagrindu jaunųjų karių ir viso jaunimo patriotinio ugdymo programose. Lietuvos 1940-ųjų okupacijos pasekmės ir pamokos turi būti giliai analizuojamos, rengiant jaunimą Karo akademijoje bei kitose kariuomenės mokymo įstaigose.
Be to, būtina visuose didžiuosiuose miestuose plėtoti efektyviai dirbančias Karininkų ramoves. Jos turi tapti ne tik tarnaujančių, bet ir į atsargą išėjusių karių, patriotinių organizacijų namais.
Pastaba:
Šiame straipsnyje pateikta tik dalis TS-LKD siūlymų Lietuvos saugumo ir gynybos politikai. Šie siūlymai labiausiai orientuoti į NATO kolektyvinės gynybos principų stiprinimą, priešininkų atgrasymą, Lietuvos įsipareigojimus Aljansui bei Lietuvos visuomenės susitelkimo, atsparumo dezinformacijai stiprinimą. Kituose straipsniuose visuomenė bus supažindinta su TS-LKD pasiūlymais stiprinti Lietuvos kariuomenę, savanorių pajėgas, karininkų rengimą ir kitus svarbius Lietuvos gynybos ir saugumo ramsčius.