Šventė „Šeštokų vasara“ prasideda šv. Mišiomis iš išorės kiek nutriušusioje, bet jaukioje medinėje miestelio bažnytėlėje.
„Savame kaime pranašu nebūsi...“- aidi kunigo balsas, o rajono meras kiek nustemba, pamatęs ten ne tik savo partijos kandidatą šviesiu kostiumu, kuriam per kiekvieną šventę sudaromos išskirtinės sąlygos nuo scenos agituoti čiabuvius, bet ir mano liberaliai žilstelėjusią barzdą.
Kalbamės su ponia Renata, kuri renka parašus, kad traukinys čia sustotų. Šventė dar tik prasidėjo, bet pasirašė jau pora šimtų šeštokiečių. Tik nežino, kam paskui tuos parašus reikės įteikti – Seimui, Vyriausybei, Lietuvos ar Lenkijos geležinkelininkams. Ir nuogąstauja, kad tokia jos iniciatyva gali nepatikti seniūnei, o tada jau gero nelauk.
Bandau klausinėti vietinių, kaip tokio ne visai mažo miestelio žmonės užsidirba sau duonai ir pramogoms, bet išgirstu tik visokių valdiškų įstaigų pavadinimus. Dar yra įmonė, kuri kažką ten į vagonus krauna, bet dirba joje daugiausiai ne vietiniai. Darbo jėgos užtektų ne vienai žemės ūkio produkcijos perdirbimo ar kokių geležinkeliu atgabentų prietaisų surinkimo gamyklėlei, o didelių uždarbių neišlepinti šeštokiečiai dirbtų už mažesnę algą negu didmiesčių žmonės, bet kaip gi tuos investuotojus sugundyti atrasti tokius miestelius? Be juntamų mokesčių lengvatų provincijoje darbo vietas kuriančiam verslui neišsiversime. Be to, reikia ir kažkokio persilaužimo, kad išgaruotų tas tingus liūdesys, tiesiog tvyrantis ore. Tas netikėjimas, kad čia dar gali kažkas pasikeisti, stebint kaip išmiršta senoliai ir išvažiuoja jaunimas.
Nuo to laiko, kai rajono valdžia uždraudė šventėse ir viešuose renginiuose prekiauti alumi bei kitokiais alkoholiniais gėrimais, į juos susirenka kone perpus mažiau žmonių. Užtat nesimato akivaizdžiai neblaivių švenčių dalyvių, o sutemus mažiau pasitaiko girtų paauglių muštynių.
Bandau patrolinti vietinius, kad įrašysiu į savo rinkimų programą dzūkiškos naminukės legalizavimą, ir matau, kaip vieni baikščiai dairosi rajono valdžios pusėn, o kitiems ta eretiška mintis įžiebia akyse kažkokią pinčiukišką kibirkštį. Pakaruoklio namuose apie virvę nejuokaujama, o ten, kur bendruomenei ne taip jau lengvai sekasi traukti iš asocialios gyvensenos liūno degradavusius kaimynus, tokios kalbos gali išgąsdinti.
Vis dėlto manau, kad alkoholizmas yra sunki liga. Jeigu vienas iš jūsų draugų būrio serga diabetu, tai juk nereiškia, kad visi sėdintieji prie stalo gers kavą be cukraus. Sergantieji alkoholizmu turėtų sulaukti ne represijų ir patyčių, o pirmiausiai efektyvios nemokamos pagalbos tada, kai suvokia savo ligą ir nori gydytis. Toliau nuo didžiųjų miestų ir rajonų centrų gyvenantiems žmonėms tokia pagalba vis dar yra sunkiai pasiekiama ir brangi.
Antra kryptis – vis dar nepakankama valstybės parama šioje srityje dirbančioms visuomeninėms organizacijoms. Jeigu atkreipėte dėmesį į pernai lietuviškai išleistame Stepheno Kingo romane „Daktaras miegas“, pratęsiančiame garsiojo „Švytėjimo“ istoriją, aprašytą Anoniminių alkoholikų veiklą, tai žinokite, kad ši organizacija efektyviai veikia ir mūsų šalyje, tik neturi pakankamai išteklių ir pajėgų pasiekti kiekvieną žmogų, kuriam jos pagalbos reikia.
Mano paties gyvenimo istorija galėtų kažkam pasitarnauti pavyzdžiu, kaip supratimas, kad alkoholio vartojimas pradeda trukdyti gyventi, gali pakeisti likimą. Apsisprendžiau visiškai atsisakyti alkoholio praeitame amžiuje, gimus dukrai Monikai, o dabar ji jau suaugusi ir perėmė iš manęs, pasukusio į politiką, vadovavimą Kurorto radijo redakcijai. Tačiau niekada neleidau sau smerkti kitų žmonių, sugebančių išgerti alaus bokalą šventėje ar prie pietų stalo ir po to nenugrimzti į daugiadienį girtavimą.
Dzūkiškos naminės degtinės gaminimas mūsų krašte turi senas tradicijas ir iš kriminalizuotos veiklos galėtų tapti dar viena turistams pristatoma paveldo dalimi. Pirmiausiai tai galėtų būti išbandyta jau veikiančiose kaimo turizmo sodybose, kurių svečiai pamatytų kaip rūksta bravoras ir vakare, užkąsdami namine duona bei sūdytais lašinukais, paragautų unikalaus vietinio gėrimo – gryno ir užpilto ant žolelių bei šaknų.
Kol kas tai įgyvendinti trukdė tik prietarai, neva tokiu būdu pragirdysime tautą, o gal ir alkoholio pramonės įtaka politikams. Turiu pakankamai drąsos nekreipti dėmesio į abi šias kliūtis ir inicijuoti būsimajame Seime naminės degtinės legalizavimo klausimo svarstymą.