Lietuviškasis knygos leidimas papildytas naujais faktais, specialiai lietuvių skaitytojui paties autoriaus parašyta pratarme ir istorinėmis nuotraukomis iš LGGRTC Genocido aukų muziejaus rinkinių.

Šaltą 1953 m. vasarą Gulago sistemą sudrebino kalinių sukilimas Vorkutoje. Tarp tų, kurie vadovavo sukilimui, buvo suomis Eino Prykä. Itin aktyviai veikė ir kaliniai iš Baltijos šalių bei ukrainiečiai. Akmens anglių 29-ojoje kasykloje lietuviams atstovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas.

Nemažai kalinių dėl laisvės ir teisingumo paaukojo gyvybę. Nors sukilimas baigėsi kruvinu susidorojimu, Sovietų Sąjungos Gulago sistemoje prasidėjo didelės permainos.

Pratarmėje lietuvių skaitytojui autorius rašo: „Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių, kitų Baltijos kraštų ir ukrainiečių skaičius Vorkutoje bei kituose Gulago lageriuose buvo „perteklinis“. Istorijos ironija: šiandien toms pačioms tautoms didžiausią susirūpinimą kelia Putino Rusija, nes jos tapo smarkiausio spaudimo objektu. Kitados tuos žmones sovietų valdžia laikė grėsmingiausiais priešais ir baudė sunkiomis bausmėmis. 1953-aisiais, per Vorkutos sukilimą, kaip tik kaliniai iš Baltijos šalių ir ukrainiečiai veikė itin aktyviai ir skaudžiai sumokėjo už pasipriešinimą.“

Jukka Rislakki – žurnalistas, dokumentinių leidinių apie netolimos istorijos įvykius Suomijoje, Baltijos šalyse ir Rusijoje autorius, apdovanotas Suomijos Valstybės mokslo populiarinimo, tiriamosios žurnalistikos „Lumilapio“, latvių dienraščio „Diena“ premijomis, pelnęs „Suomen tietokirjailijat ry“ pripažinimo premiją, skiriamą mokslo knygų autoriams.

J. Rislakki dirbo „Helsingin Sanomat“ užsienio skyriaus redakcijoje ir leidinio „Baltija“ korespondentu. Jo knygos susilaukė didelio dėmesio Suomijoje, Latvijoje ir JAV. Nuo 2002 m. gyvena Latvijoje, Jūrmaloje.

Siūlome skaitytojams knygos ištrauką.

Visi vartai atidaryti

Derevianko pakartojo įsakymą. „Visi vartai atidaryti. Pirma pamaina privalo eiti į darbą. Per penkias minutes jie gali išeiti iš zonos. Jų niekas nebaus. Tie, kurie neišeis, už pasekmes atsakys teisme. Jei nepaklusite, imsimės griežtų priemonių.“

Kaliniai turėjo išeiti iškėlę rankas. Vėl pradėjo groti maršą.

Pasigirdo kalinių pašaipūs šauksmai ir užgaulės. Jie ėmė grūstis arčiau vartų. Pora dešimčių kalinių šmurkštelėjo pro vartus ir pasakė norį eiti dirbti, bet liko stovėti už kalkėmis nubrėžtos „demarkacinės linijos“. Įsiutę, kad išėjo tiek nedaug, karininkai pavarė tuos kalinius atgal.

Oficialiai pasakota, jog vienas iš zonos išėjęs kalinys padavė karininkams laišką, kuriame buvo rašoma, kad lageryje buvo sumušti ir terorizuojami nenorintys streikuoti, o jų esą dauguma ir kad jiems taip pat buvo uždrausta išeiti. Derevianko mėgino iškelti aikštėn „banditų“ veiksmus, skaitydamas iš to lapo per garsiakalbį, „bet kaip tik tada buvo nukirsti laidai.“

Tikriausiai norėdami išblaškyti koloną, ugniagesiai žarną nukreipė į priekyje stovėjusių kalinių veidus. Vieni pargriuvo, kiti atsitraukė, bet paskui vėl ėmė judėti į priekį.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Pasak Vinogradovo, lageryje buvo karštai diskutuojama, eiti į darbą ar ne. Ukrainiečiai esą buvo griežtai nusistatę nenutraukti streiko. Pasak informatorių vėlesnių ataskaitų, ypač „banderininkai“ terorizavo kalinius, ir jų smogiamoji grupė neleido kitiems išeiti. Daugelis kalinių jų nepalaikė, bet išdrįso tik tylėti.

Buvo duotas dar vienas įsakymas: „Paskutinį kartą sakau: liaukitės priešgyniavę! Rikiuokitės į darbą! Tai paskutinis įspėjimas!“ Buvo vienuolikta valanda.

Įniršusi šimtų kalinių minia pamaži artėjo prie vartų. Buvo girdėti šūksniai: „Pats eik dirbti! Velniop jūsų anglį! Jei neduosite laisvės, patys ją pasiimsime! Jei neatvyks komisija iš Maskvos, neisime! Gana gyventi mėšliname barake! Verčiau mirtis nei vergija! Laisvė, laisvė!“

Minutės bėgo greitai. Daugiau kaip po dviejų dešimtmečių Ražbadauskas pasakojo, kad medicinos punkte jis atsiklaupė prieš kunigą, išpažino nuodėmes ir, pasirengdamas amžinajam gyvenimui, priėmė paskutinę Komuniją – visas dešimt paskutinių ostijų, vieną po kitos. Lietuvis buvo sukrėstas – jis verkė, prašė kunigo prisijungti prie medicinos personalo, siūlė apsivilkti baltą mediko chalatą.
Mendrikas nepriėmė išganingojo chalato: „Kaip kunigas privalau būti ten, kur miršta žmonės, ir gelbėti jų sielas.“ Mendrikas davė Ražbadauskui šventojo paveikslėlį ir paprašė išsaugoti, jeigu liks gyvas. Kryželį kunigas pasikabino ant kaklo.

Lagerio kaliniai

Vyrai atsisveikino paskutinį kartą, ir tėvas Janis žengė į ugnies liniją, stodamas į pirmąją kalinių koloną prie vartų. Žinome, kad pirmoje eilėje stovėjo ir trys draugai – Priukia, Porietis ir Krūzmetra. Martas Oja pasakoja tada pagalvojęs: „Kas bus, tas bus, tegul galų gale užmuša.“

Streiko komitetas jau galėjo tik iš šalies stebėti įvykių eigą. Priešakinėse eilėse stovėjo daug jaunų ukrainiečių ir lenkų, kurie dainavo savo tautines dainas. Išsirikiavę į gretą, kaliniai „susirakino“ – susikibo už parankių, sudarydami grandinę, ir užtvėrė kelią prie pagrindinių vartų.

Kareiviai anapus tvoros, kiek prasiskirstę, susirikiavo į tris gretas. Pirmoji linija prigulė ant žemės, antroji priklaupė, o trečioji stovėjo. Artimiausiame bokšte buvo aiškiai matyti kulkosvaidis. Lauko ligoninės darbuotojai pasiruošė neštuvus. Pro masyvių medinių vidaus vartų plyšius buvo matyti tarp abejų vartų laukiant būrį MVD karininkų.

Derevianko davė ženklą, ir kai pagrindiniai vartai atsidarė, jis įsakė sargybos viršininkui su penkiasdešimčia neginkluotų sargybinių žengti vidun ir padaryti kelią norintiems išeiti. Kareivių eilė pajudėjo į priekį per keletą metrų, bet kaliniai atstūmė kareivius plikais kumščiais, iš tvorų išplėštais statiniais ir lentomis.

„Vietinis saugumo tarnybos vadovas (neprisimenu pavardės), atrodė lyg išgėręs, o gal ir buvo išgėręs, – pasakoja Krūzmetra, – šaukė ir keikėsi, liepė visiems išeiti. Rankoje jis laikė pistoletą ir žadėjo visus iššaudyti. Smarkiai išraudęs jis puolė pirmutinę grandinę prie parduotuvės durų. Darbo pamainos vadovas mėgino mus užsiundyti šunimis. Fričė pasakoja, kad sargybos viršininkas buvo išblyškęs ir „tikrai labai susijaudinęs“.

Tie, kurie stovėjo už tvoros, išsigando, kad kaliniai puls į vartus, išsilauš per tvorą iš lagerio ir šoks ant kareivių, – bent jau taip vėliau pareigūnai rašė ataskaitose. Tuo buvo galima teisinti jėgos panaudojimą.

Estas Kaljas Odaras pasakoja kalinius iš anksto susitarus, kad vedami iš lagerio jėga, jie, tirštai susitelkę, puls prie vartų „ir neis, net jei sukapotų į gabalėlius“.

Pirmasis šūvis

Per kelias akimirkas nutiko labai daug kas. Įvykius ir jų eigą tiksliai išdėstyti sudėtinga – kiekvienas liudininkas prisimena vis kita, nelygu, kur stovėjo, ką matė ir girdėjo.

Kindelis pasakoja, kad aukšti karininkai ėmė trauktis atokiau ir fotografavo tai, kas dėjosi. Jų įsakymu ugniagesiai užvedė mašinos variklį ir ištraukė žarną. Tikriausiai norėdami išblaškyti koloną, ugniagesiai žarną nukreipė į priekyje stovėjusių kalinių veidus. Vieni pargriuvo, kiti atsitraukė, bet paskui vėl ėmė judėti į priekį.

Karininkai trumpai pasitarė. Iš garsiakalbių buvo girdėti: „Piliečiai kaliniai, grįžkite dirbti!“ Paskui vartai vėl atsidarė ir išblyškę, baisiai susinervinę lagerio vadovai ėmė šaukti, kad kaliniai atsitrauktų. Lagerininkų minia vilnyte vilnijo. Spaudžiant iš galo, pirmutiniai peržengė ant žemės kalkėmis nubrėžtą liniją.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Pasakojama, kad ukrainietis kalinys atėmė gaisrinę žarną iš leitenanto ir įpjovė peiliu, spaudimas dingo ir vanduo klioktelėjo ant žemės. Ginklų naudojimas vėliau buvo grindžiamas tuo, kad po šaudymo prie vartų rasta peilių – jie buvo ir nufotografuoti – ir kad kaliniai ruošėsi pulti peiliais ir lazdomis. Vienoje ataskaitoje rašoma, jog kalinių „pirmoji eilė buvo apsiginklavusi peiliais“.

Vėliau kaliniai neigė turėję ginklų ir aiškino priėję prie vartų be agresyvių užmačių, o laukdami Maslenikovo naujienų iš Maskvos. Pasak Buco, generolas išvakarėse neatvyko, nors buvo žadėjęs, ir tądien nesitikėta, jog jis atvyks.

Dėl to, ar žarna buvo įpjauta, neaišku – pasak kito liudijimo, ukrainietis tik užsuko antgalį. Ripetskio nurodymu būrys kalinių pradėjo stumti gaisrininkų mašiną atgal. Žarną suvyniojo, ir ugniagesiai su savo mašina skubiai pasišalino, kol kaliniai iš jų mašinos nepačiupo kirvių.

Karininkai trumpai pasitarė. Iš garsiakalbių buvo girdėti: „Piliečiai kaliniai, grįžkite dirbti!“ Paskui vartai vėl atsidarė ir išblyškę, baisiai susinervinę lagerio vadovai ėmė šaukti, kad kaliniai atsitrauktų. Lagerininkų minia vilnyte vilnijo. Spaudžiant iš galo, pirmutiniai peržengė ant žemės kalkėmis nubrėžtą liniją.

„Manau, kad atidarant vartus kaliniai buvo provokuojami“, – pasakoja vairuotojas Tichomirovas. Giedodami „Internacionalą“ nuteistieji lėtai artinosi prie vartų. Karininkai staugė: Stoj! Stoj! [sustot!], bet kaliniai neklausė. Jie nesustojo!“

Politinis kalinys Stasys Ignatavičius
Foto: Iš LGGRTC Genocido aukų muziejaus rinkinių

Pasakojama, kad kažkuris kalinys, išplėšęs tvoros statinį, ėmė grasinti karininkams ir buvo nukautas vienu šūviu į širdį. Buvęs Rytų Berlyno liaudies policininkas Heinis Fritche, sužeistas rugpjūčio 1 d., (Heinis Fritche įtrauktas į sunkiai sužeistųjų sąrašą), prisimena šiek tiek kitaip:

Tarp kalinių ir iš vidaus, kitoje pusėje stovėjusių karininkų, kilo piktas kivirčas. Vieni vidiniai vartai vėl prasivėrė, bet keletas kalinių jėga juos užstūmė. Siaubas apėmė, kai pastebėjau, kad vieno karininko ranka su pistoletu išniro pro sukryžiuotas lentas vartų viršuje ir šovė vienam kaliniui į galvą. Žmogus krito ant žemės. Tą akimirką sutratėjo automatai, supoškėjo šautuvai. <...>

Maždaug taip pasakoja daugelis. Pasak vieno liudininko, pašautasis mėgino paduoti karininkui kažkokį popierių, galbūt prašymą.

Tikriausiai šaudė majoras (anot Sigurdo Binskio ir Horsto Henigo, pulkininkas), kuris suriko: „Atgal arba šausiu!“ Tichomirovas sako, kad tai buvo majoras Frolovas, Bucas – kad Rudenko nušovė Ignatovičių.

Šiuleris pasakoja, kad maždaug per penkis metrus nuo karininko stovėjęs kalinys, persiplėšęs marškinius, apnuogino liesą krūtinę ir sušuko: „Davaj, šauk, čekiste!“ Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Pagaliau Piotras Nesterovskis teigia, kad pirmas buvo nukautas baltarusis, kuris sušuko: „Broliai, nešaudykit į mus!“

Kai kurie mano, kad pistoleto driokstelėjimu buvo duotas ženklas pradėti šaudyti, bet kiti tvirtina, kad Derevianko arba Rudenko per garsiakalbį sušuko „ugnis!“ ir šovė iš pistoleto į orą. Pasak Nestrovskio, Derevianko sušuko: Pli! (karinis terminas „ugnis!“). Anot Leonido Markizovo, šaudyti buvo įsakyta tikrąja žodžio prasme: na poraženije – tiesiai į taikinį.

Vinogradovas pasakoja, kad ukrainietį, kuris sugadino gaisrininkų žarną, mėgino pačiupti pro vartus įžengęs karininkas, pasak vėliau paskelbtos oficialios informacijos, pulkininkas. Kalinių kolona atsivėrė ir vėl užsivėrė, ir ukrainietis šmurkštelėjo į minią. Kaliniai ūžė, garsiai laidė užgaules. Jų nepaklusnumas karininką įsiutino, jis čiupo arčiausiai stovėjusį kalinį už marškinių ir nuvedė prie vartų. Tas žmogus buvo lenkas, anot Vinogradovo, streiko komiteto narys Ignatovičius. Jis ištrūko karininkui iš nagų, o tada karininkas pistoletu jį nušovė.

„Kodėl, kodėl?“

Kareiviai automatais iš visų pusių šaudė apie 10–20 sekundžių kaliniams virš galvų ir į barakų sienas, ar daugiausia šitaip, nes kai kurie krito iš karto. Michailas Bula, sužeistas į koją, girdėjo kalinių kolonoje šaukiant: „Šaudo į orą, nebijokit!“

1950 m. nežinomo politinio kalinio pieštas kpt. Afanasijaus Kazano portretas
Foto: Iš LGGRTC Genocido aukų muziejaus rinkinių

Vėliau buvo paskelbtas oficialus paaiškinimas, kurį skelbė ir laikraščiai, esą iš pradžių paleista daug įspėjamųjų šūvių, o paskui, kaliniams prisiartinus per penkis metrus nuo vartų, – į žemę po jų kojomis. Tad tai buvo „būtinoji gintis“. Derevianko raportavo trumpai: „Po įspėjamųjų šūvių panaudoti ginklai ir pasipriešinimas palaužtas.“

Pasak Fritche, iš pradžių taikytasi į koloną, kuri stovėjo prie vartų. Kalinių minia išsisklaidė negreitai, bet tie, kurie buvo susibūrę atokiau, ir smalsuoliai išsigandę išsilakstė į visas puses, trypdami kitus.

Apie 30 sekundžių tvyrojo tyla. Pirmuosius šūvius iš pistoleto paleido karininkas, kuris, gelbėdamasis nuo kulkų, parkrito ant žemės, paskui pakilo ir metėsi bėgti. Buvo girdėti sužeistųjų aimanos. „Kodėl, kodėl?!“ – sušuko kažkas. Tada be perspėjimo vėl pasipylė automatų kulkos, taip pat iš bokštų ir pro lentinės tvoros plyšius iš šautuvų. Kareiviai šaudė tiesiai į kalinių minią. Pasak Binskio, daugiausia buvo šaudoma į sužeistuosius, kurie mėgino bėgti pro vartus.

Ne visi kareiviai šaudė į kalinius. Jeigu būtų šaudę visi, pasekmės būtų dar baisesnės. Kai kurie kareiviai perpjovė spygliuotą vielą, kad galėtų perbėgti į kalinių minios užnugarį.

Lietuvis kapitonas Afanasijus Kazanas stovėjo greta Ignatovičiaus. Jis rankose laikė išplėštą tvoros lentą ir ja trenkė sprunkančiam šalin karininkui. Paėjus vos kelis žingsnius, Kazaną pasiekė kulkos. Vėliau, per teismo procesą, kaliniai buvo kaltinami už tai, kad naudojosi tvoros statiniais kaip ginklais.

Šaudymas truko gal daugiau nei minutę, o atrodė – amžinybę. Sustojusiems į grandinę kaliniams buvo sunku išsilenkti kulkų, jie negalėjo greitai kristi ant žemės. Dėtuves ištuštinusieji automatininkai atsitraukė, užleisdami vietą kitiems. Šūviai poškėjo ir tada, kai visa grandinė kalinių jau gulėjo ant žemės.

Mes stovėjome susikibę rankomis, todėl iš pradžių niekas nepargriuvo, nors buvo daug žuvusių ir sužeistų. Tik Ignatovičius stovėjo vienas, kiek paėjęs į priekį nuo linijos. Akimirką jis tarytum nustebo, paskui atsisuko į mus. Jo lūpos judėjo, bet nebuvo girdėti nė garso. Jis ištiesė ranką ir parkrito. Kai parkrito, nuaidėjo šūvis, paskui antras, trečias, ketvirtas. Tada sutratėjo kulkosvaidžiai.

Yra ir kitų duomenų, sakančių, kad kulkosvaidžiai nešaudė. Antra vertus, Binskis, kuris nubėgo į trečią baraką ir krito ant grindų, liudija štai ką: „Iš dviejų pusių kulkosvaidžiai varpyte varpė plonas sienas. Ore lakstė kalkių gabalėliai ir medžio skiedros.“ Jis pasakoja apie vieną pamišėlį, kuris nieko nepaisydamas gulėjo ant suolo ir buvo pašautas į šlaunį. Vinogradovas prisimena, kad kulka pataikė ir į barake pasislėpusį virėją.

Ne visi kareiviai šaudė į kalinius. Jeigu būtų šaudę visi, pasekmės būtų dar baisesnės. Kai kurie kareiviai perpjovė spygliuotą vielą, kad galėtų perbėgti į kalinių minios užnugarį.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Galbūt galima tikėti vairuotoju Tichomirovu, tvirtinančiu, kad iš bokšto be paliovos šaudė lengvasis kulkosvaidis. Vienoje degtiariovo dėtuvėje telpa 47 arba 72 kulkos, tad kaliniai ar dauguma jų buvo sužaloti tuo ginklu. Kažin ar šaudytojas spėjo pakeisti dėtuvę. Būta atvejų, kai viena kulka kliudė porą ar daugiau kalinių.

Henigas, per karą tarnavęs Vermachto sunkiųjų kulkosvaidžių skyriuje, tikina savom akim bent jau keturiuose kampiniuose lagerio bokštuose matęs kulkosvaidžius. Antra vertus, jis matė du kareivius šaudant degtiariovu prie vartų sargybos bokšto.

Mendriko mirtis

Pasak Henigo ir Ražbadausko, ir pirmoje gretoje stovėjęs kunigas Mendrikas buvo suvarpytas automatinio ginklo kulkomis. Mendrikas stovėjo pasisukęs į mirtinai sužeistą latvį ir bučiuodamas kryželį kaip tik ketino skelbti nuodėmių atleidimą: Misereatur tui omnipotens Deus... („Tebūnie visagalis Dievas tau gailestingas...“). Henigas pasakoja, kad Mendrikas, kurį gerai pažinojo, griuvo ant jo ir meldėsi net sužeistas. Vienas iš lageryje kalėjusių kunigų prisimena, kaip saulė žibino Mendriko kryželį ant žemės.

MVD kareivių pratybos Vorkutoje

Skrodimą daręs gydytojas vėliau sakė, kad Mendriko kūnas buvęs „lyg perpjautas pusiau“.
Vidury kelio šalia kunigo stovėjęs medicinos punkto sanitaras Ivaras Krūzmetra buvo sužeistas – sprogstamoji kulka sumaitojo jam ranką. Tokia pat kulka nuskėlė lietuviui Martynavičiui dalį galvos, ir jo smegenys aptaškė draugus.

Tvirtai pasakyti, kad buvo šaudoma sprogstamosiomis kulkomis, negalima. Kai kurie specialistai sako, kad automatinio ginklo kulkų serija, paleista į vieną tašką, gali sužaloti taip pat, kaip tos rūšies kulka.

Anot liudininkų, Einas Priukia stovėjo tarp pirmųjų, kurie užtvėrė vartus. Šalia laikęsis Martas Oja tvirtina, kad kulkos perskrodė Priukios abi kojas virš kelių. Ojos kalėjimo draugas iš Tartu prieš pat streiką sapnavo, kad delną perveria didžiulis peilis – per skerdynes kulka sumaitojo jam vieną ranką.

Kalinius vertė kasti duobes ir dirbti karstus. Keturiolikos žuvusiųjų palaikai buvo sumesti į vieną kapą, bet kaliniams užprotestavus, nutarta kitus palaidoti atskiruose kapuose, paguldytus į karstus, sukaltus iš medienos atliekų. Jie buvo tokie netvirti, kad daugelis subyrėjo pakėlus. Taigi kaliniai ir tada negavo padorių „medinių paltų“.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Horstas Henigas, buvęs gydytojas, kuris pažinojo Priukią, nepritaria liudijimui, kad jį sužeidė į abi kojas. Henigas pasakoja, kad kulka pataikė į dešinę šlaunį prie kirkšnies, perplėšė ir išdraskė arteriją ir veną. Todėl žaizda buvo didelė ir gausiai kraujavo. Kulka liko kūne. Dėl antrosios kulkos Henigas nieko negali pasakyti.

Ne viską atskleidžia ir Krūzmetros pasakojimas. Jis prisimena, kad „suomių vaikinui prasidėjo kojos gangrena“. Apie šaudymą Krūzmetra pasakoja štai ką:

Nušovė katalikų kunigą, jis laikėsi mano dešinės rankos, ir kai šūviai trumpam nutilo, bučiavo kryžių – ant kaklo pakabintą nedidelį medinį krucifiksą. Griūdamas jis trūktelėjo mane ant žemės, ir aš kritau kakta į taką, kairę ranką užsukęs už strėnų, o mane iš nugaros užgriuvo jaunas ukrainietis. Išslinkęs iš po jų, nušliaužiau į griovį palei taką, prigriuvusį žmonių. Nuo kulkų aplinkui kilo dulkės. Galvojau tik apie tai, kad turiu saugoti galvą, ir kaip strutis įkišau ją tarp žmonių kūnų.

Jaunas Priukios bendradarbis Zacharija tvirtina supratęs, kad kareiviai šaudo ne į orą, bet tiesiai į juos. Išgirdęs komandą, jis metėsi į griovį, supusį septintąjį baraką.

Kažkas užvirto ant manęs. Po pirmųjų šūvių ir jis pradėjo dejuoti ir raitytis iš skausmo. Negalėjau iškart atsikelti. Pastebėjau, kad mano kelnės šlapios nuo draugo kraujo. <...> Vienus tampė priešmirtinės konvulsijos, kiti sužeistieji mėgino atsistoti, kažkas tyliai vaitojo: „Broliai, padėkite, negyvai nukraujuosiu.“

Tichomirovas pasakoja, kad prie vartų stovėję karininkai, išsigandę kruvinos pjūties, tikrai mėgino nutraukti šaudymą. Bet iš bokšto lengvuoju kulkosvaidžiu tratinęs kareivis nesiliovė, nes per triukšmą negirdėjo komandos, kol ryšininkas nenunešė žinios.

„Varpas“, 1955 m. liepos mėn. Nr.5. visų Vorkutos lagerių streiko komiteto leidinys
Foto: Iš LGGRTC Genocido aukų muziejaus rinkinių

Fritche pasakoja, kad stovėjo apmiręs, iki jo draugas lietuvis Kareckas trūktelėjęs pargriovė ant žemės. Fritche pajuto, kad jį kliudė kulkos – ant jo užvirtęs vyras pašautas trūkčiojo, ir jis pats pajuto smūgį virš juosmens. Šautuvams nutilus, Fritche atsistojo kruvinas, bet nesuvokė, kad jį sužeidė.

Dar viena šūvių serija buvo nukreipta į kritusius, sužeistuosius ir mėginančius bėgti. Vėl mikliai užlindau už vargšo, kurio kūnas išgelbėjo mums gyvybę. Pajutau dar vieną stiprų smūgį – šįkart į dešinįjį petį. <...> Kažkoks sovietų karininkas stovėjo tarp negyvų, kruvinų, konvulsijų tampomų, besimeldžiančių ir šaukiančių sužeistųjų ir, mojuodamas kepure, vis rėkė „konec, konec!“ [„Pabaiga, pabaiga!“].

Fritchei peršovė kaklą ir jis nusilpęs paprašė draugų pagalbos. Šie ėmė vilkti jį šalin.
Paskui praradau sąmonę. Kai atsitokėjau, mačiau tik kojas, kojas, vėl kojas, jos žengė per mane. Mus vijo iš lagerio. Praradau sąmonę, paskui vėl atsipeikėjau. <...> Protarpiais sapnuodavau malonius sapnus. Sapnavau, kad aš namie. <...> Prieš mane stovėjo senelis su išeiginiu kostiumu, jis uždėjo ranką man ant peties ir aiškiai pasakė: „Junge, natürlich kommst du wieder nach Hause!“ Tas vaizdas pamažu išnyko, ir stojo juodžiausia tamsa.

Ilja Goltas sako, kad po Derevianko kalbos lagerio „sektantai“ suklupo melstis ir kad šūviai iš bokšto tyčiomis buvo nukreipti į pievelę tarp barakų, kur jie meldėsi. Daug jų žuvo arba buvo sužeisti.

Šaudymas truko gal daugiau nei minutę, o atrodė – amžinybę. Sustojusiems į grandinę kaliniams buvo sunku išsilenkti kulkų, jie negalėjo greitai kristi ant žemės. Dėtuves ištuštinusieji automatininkai atsitraukė, užleisdami vietą kitiems. Šūviai poškėjo ir tada, kai visa grandinė kalinių jau gulėjo ant žemės.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Šaudymui nutilus, stebėtojai ant „laisvųjų“ kaimo stogų pratrūko šaukti: „Banditai, niekšai, kam šaudote, tai jūsų tėvai ir broliai, jie gynė jus per karą!“ Kad jie nutiltų, karininkai įsakė kareiviams paleisti įspėjamuosius šūvius.

Visiems, kurie pastovėjo ant kojų, buvo liepta tuoj pat bėgti iš lagerio. Neleista niekam padėti. Elektrikas Zacharija, šokčiodamas per žuvusius ir sužeistuosius, matė sargybinio namelio link nuokalnėn upeliais tekant kraują. Zacharija paslydęs pargriuvo ir dar labiau išsiterliojo krauju. Prie vartų stovėjęs čekistas sušuko: „Ką, tave sužeidė, kiaule?!“ Zacharija atsakė: „Ne!“ Tada vyras parodė jam, kad dingtų tundroje. Išgirdęs šaukiant „bėkite į hauptvachtą, ten nešaudo!“, sužeistas į koją Bula nušlubčiojo sargo namelio link.

Jūris Kindelis metėsi ant žemės už keturiasdešimtojo barako laiptų.

Už kelių žingsnių kulka kliudė Austrijos Vienos universiteto daktarą Smitą. Jam iš burnos ir nosies baisiausiai plūdo kraujas. Kai kurie kaliniai atsistojo ir pasileido barakų link, aš taip pat puoliau bėgti ir per žuvusiuosius bei sužeistuosius nustrykčiojau prie 19-ojo barako, tada vėl pradėjo smarkiai šaudyti lagerio pusėn. Ukrainietis, pavarde Pintičukis, mėgino įsigauti pro duris į 20-ąjį baraką, bet pakirstas automato papliūpos, susmuko ant žemės prie laiptų.

Dmitrijus Pendicukas įtrauktas į rugpjūčio 1 d. sužeistųjų sąrašą. Kindelio minėtas Smitas iš tiesų buvo austras išradėjas ir verslininkas Karlas Schmidas, kurį 1948 m. Austrijoje SMERŠ suėmė kaip „amerikiečių agentą“ ir kurio pavardė pirmoji įrašyta oficialiame lagerio Nr. 10 žuvusiųjų sąraše.

Kaip tik prieš pradedant šaudyti Horstas Henigas, stovėjęs septintoje eilėje, įspėjo savo draugą Schmidą priekyje: „Karlai, tu pačiame priekyje!“ Schmidas jam sušuko: „Stovėsiu čia, iš čia viską gerai matau!“ Per pauzę tarp šaudymų Henigas išgirdo paskutinius Schmido žodžius: „Į mane pataikė!“ Jam nuplėšė dešinę ranką, jis iki juosmens buvo kruvinas.

Atsitokėjęs Fritche negalėjo pajudėti. Kažkoks vyras su uniforma jį pakėlė. Fritche pamatė Raudonojo kryžiaus ženklą ir išgirdo MVD sanitaro užjaučiamą priekaištą: „Dar vienas didvyris!“ Sanitaras ėmėsi jį tvarstyti. Nuvežtas į medicinos punktą, Fritche pamatė pasienyje dviejų pažįstamų kūnus, mirtinai nukraujavusį Schmidą be rankos ir berlynietį Wolfgangą Jeschkeną, kuriam kulka pataikė į pilvą. „Jo rankos trūkčiojo nuo priešmirtinių konvulsijų.“

Sovietų pareigūnai daug metų teikė melagingą informaciją, kad Schmidas mirė nuo „širdies silpnumo“. Sugalvojo ir mirties datą – 1953 m. rugpjūčio 5 d.

Medicinos punkte Fritchę nurengė. Visas kruvinas jis dar nesuprato, kas atsitiko. Felčeris apžiūrėjęs ėmė tvarstyti jam pilvą, nes daugiausia kraujo buvo prie kelnių juosmens. Apžiūrėjęs žaizdas, felčeris nusikeikė ir pasakė, kad nieko negalės padaryti, nesukeldamas grėsmės gyvybei. Fritcheę nunešė atokiau, kur jį dar gyvą pastebėjo vienas iš gydytojų ir liepė nešti ant operacinio stalo.

Komanda išeiti

Šūviams nutilus, nuaidėjo komanda palikti lagerį, ir tūkstančiai kalinių, rankas iškėlę aukštyn arba susidėję už sprando, lydimi keiksmų ir smūgių išėjo pro pagrindinius vartus. Kareiviai ir sargybiniai įsiveržė į lagerį su pistoletu vienoje ir lazda kitoje rankoje. Abipus kelio išsirikiavusi baudžiamoji kuopa daužė išeinančius. Mušė per galvą, nugarą. Kindelis pasakoja toliau:

Siekiant pateisinti baisias masines žudynes, tarp dvejų lagerio vartų buvo suguldyta keletas žuvusių politinių kalinių. Rudenko ir Maslenikovas liepė juos nufotografuoti, kad Maskvos vergvaldžiai pamatytų, jog kaliniai veržėsi pro vartus.

Horstas Henigas sustojo prie vartų ir pats sau pasakė: „Henigai, sustok čia ir atidžiai į viską įsižiūrėk! Šito užmiršti nevalia!“

Griūdamas jis trūktelėjo mane ant žemės, ir aš kritau kakta į taką, kairę ranką užsukęs už strėnų, o mane iš nugaros užgriuvo jaunas ukrainietis. Išslinkęs iš po jų, nušliaužiau į griovį palei taką, prigriuvusį žmonių. Nuo kulkų aplinkui kilo dulkės. Galvojau tik apie tai, kad turiu saugoti galvą, ir kaip strutis įkišau ją tarp žmonių kūnų.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Henigas pasakoja, kad po nedidelės pertraukos vėl buvo pradėta šaudyti todėl, kad kai kurie sužeistieji mėgino bėgti pro vartus. Jis taip pat pastebėjo, kad sužeistuosius guldė vartų angoje tam, kad nufotografuotų. Sužeistuosius ir žuvusiuosius sumetė į sunkvežimius ir kažkur išvežė, pasakoja streiko komiteto narys Vinogradovas. Už vandens statinės lindėjęs dailidė Indrekas prisimena, kad tada, kai išdrįso pakelti galvą, pamatė, kaip kareiviai išneša žuvusiuosius.

Iškart po nutikimo su gaisrinės žarna Vinogradovas apsisuko nutaręs grįžti ir perspėti kalinius, kad šie nestumtų priekyje stovėjusių pirmyn. „Tos kelios sekundės išgelbėjo man gyvybę. Kritau į griovį, ant viršaus užgriuvo žuvusieji ir sužeistieji. Tai, ką tada mačiau, buvo šiurpu, neįtikėtina...“
Horstas Šiuleris pasakoja, kad šalia gulėjo Fritche su kumščio didumo žaizdom krūtinėje ir kakle, plūsdamas krauju. Binskis nužirgliojo prie vartų per sužeistuosius ir žuvusiuosius ir pamatė ten Fritchę, kuris gulėjo „baltas kaip popierius, visas kruvinas“. Mėgino jį nutempti iš ten. „Gavot, parsidavėliai! – suriko vienas karininkas iš komisijos. – Mes jus įspėjome. Padėkokit dabar streiko vadovams!“

Imantas Ėriksonas prisimena:

Gulėjau ant žemės, iš abiejų pusių švilpė kulkos. Kai kurie vyrai puolė į griovį. Kai atsistojau, viena koja buvo be bato. Akimirką tvyrojo tyla, jaučiau kraujo smarvę. Mums buvo liepta išeiti, netrukus sugrįžę pamatėme patvorio griovyje gulint pažįstamą vokietį iš mūsų barako. Jam iš burnos tekėjo kraujas, jis meldėsi ir kartojo: „Ja chočiu žitj“ [Aš noriu gyventi]. Tikriausiai jis mirė. Ir ukrainietis „banderininkas“ ten gulėjo. Vidury lagerio, ant garbės lentos [darbininkų, 115 proc. įvykdžiusių normą, vardai buvo rašomi garbės lentoje – J. R.], gulėjo lietuvis kulkos pramušta galva, ir iš žaizdos pliūpčiojo kraujas.

O štai kaip įvykiai aprašomi biurokratine kalba, trumpai ir tiksliai, – tai ištrauka iš oficialios ataskaitos Maskvai, išsiųstos vėliau, rugpjūčio mėnesį:

Kaliniai puolė ir pajudėjo į priekį maždaug per penkis metrus nuo išėjimo, ir šitaip galėjo išsiveržti iš zonos, užpulti ginkluotus sargybinius. Todėl po daugybės įspėjamųjų šūvių buvo pradėta šaudyti. Dėl to pavyko užpuolusį kurstytojų ir neramumų aktyvistų būrį išvaikyti ir visus kalinius be trukdymų išvesti iš gyvenamosios zonos.

Mirsime stovėdami!

Kai šūviai nutilo, vieni kaliniai ant žemės gulėjo dejuodami iš skausmo, kiti jau tylėjo. Kai kurie bergždžiai mėgino atsikelti ar šliaužti į priekį. Sužeistieji švokštė, maldavo vandens. Krūzmetra suprato, kad nepajėgs paeiti. Sužeistas į krūtinę ir ranką, jis veržė rankogalį, kad kraujas nesrūtų žemėn. Matė kitus su gailesčiu į jį žiūrint, bet niekas nedrįso jam padėti.

Bucas matė, kad vienas kalinys (tikriausiai kuris kitas, ne Krūzmetra), sužeistas į ranką, iš pradžių tik stovėjo, viena ranka susiėmęs kitą, ir žiūrėjo į ją lyg susidomėjęs. Pamatęs Bucą, žmogus jam sušuko: „Mirsime stovėdami, o ne klūpomis!“ Kitas kruvinas ir šoko ištiktas vyras priėjęs prie Buco sušuko: „Dvi kulkos perėjo man per kaklą!“

Du pagyvenę kaliniai nunešė Krūzmetrą į medicinos punktą tik tada, kai visi išėjo iš lagerio. Iš karto niekas jam nesuteikė pagalbos, ir pernelyg kietai suspaustą ranką apėmė gangrena. Ranką amputavo be narkozės ir vaistų, naudodami vietinę nejautrą. Trys chirurgai operavo ligonius kaip konvejeriu. Krūzmetrai esant ligoninėje, du sužeistieji mirė.
Ripetskis, kuris stovėjo septintoje eilėje, liko gyvas, nes pragulėjo užgriūtas dviejų nušautų. Nuščiuvus šaudymui, jis atsistojo kruvinas, bet sveikas. Kišenėje tebeturėjo streiko komiteto reikalavimų sąrašą. Išmetė jį, kai niekas nematė.

Prie vartų stovėję karininkai, išsigandę kruvinos pjūties, tikrai mėgino nutraukti šaudymą. Bet iš bokšto lengvuoju kulkosvaidžiu tratinęs kareivis nesiliovė, nes per triukšmą negirdėjo komandos, kol ryšininkas nenunešė žinios.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Medicinos sesuo Nataša, kuri atbėgo pagalbon, sėdėjo ant žemės, apglėbusi kokių šešiolikos metų vaikinuko galvą. Pro šalį ėjęs MVD karininkas pasakė: „Drauge sesele, ar nesuprantate, kad tas niekšas mirs? Pasižiūrėkite, kaip susikruvinote drabužį! Jie šito norėjo ir gavo!“

„Nušovė nekaltus žmones. Aš tik vykdau savo, kaip medicinos sesers, pareigą, drauge pulkininke! Man vis tiek, kas sužeistasis – kalinys ar ne!“

Karininkas nuėjo, netaręs nė žodžio. Vaikinas pasakė tiktai tris žodžius: „Dėkoju jums, sesele.“
Vinogradovas pasakoja, kad ant jo rankų mirė tikintiesiems streiko komitete atstovavęs Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios šventikas Ivanas Čeipegis. Jis iš paskutiniųjų prašė draugo papasakoti apie jo likimą tikėjimo broliams ukrainiečiams, rumunams ir vengrams.

Medicinos punkte kai kurie sužeistieji skubino seseles: jie troško sugrįžti į kovos lauką. Bet kai kurie patys žalojosi, tikėdamiesi, kad tie, kurie stovėjo pirmutinėse gretose, bet buvo sužeisti, gaus švelnesnę bausmę.

Kapitonas Golikovas, grasindamas pistoletu, įsakė Bucui išeiti iš lagerio. Šis, nepaisydamas įsakymų, sustojo prie vartų pasižiūrėti žuvusio Ignatovičiaus. Pamatė iš pilvo išvirtusias žarnas, kurias gydytoja grūdo atgal.

„Tepatės rankas fašistų krauju!“ – sušuko MVD karininkas gydytojai. Moteris verkdama atsakė: „Aš – gydytoja. Jis man – žmogus. Nesvarbu, koks.“

Ukrainietis Nikolajus Pikulikas, prieš porą metų dar paauglys atvežtas į lagerį, buvo sužeistas. Jis prisimena:

Guliu ant žemės, matau moterį kapitonę, kuri bėga, atvyniodama marlės pakelį. Ji prilekia prie manęs, parkrinta ir sako: „Nebijokite!“ Ištraukia mane iš sužeistųjų ir žuvusiųjų tarpo. Man į koją pataikė keturios kulkos. Ji perpjauna mano batą per visą blauzdą, sutvarsto koją <...> Rudenko pribėga ir sako: „Žiūrėk, „banderininkas“, kaip apmaudu, kad ne į kaktą pataikė!“

Pikulikui padėjo nusigauti į medicinos punktą, bet greitai ten atskubėjo karininkai ieškoti sužeistųjų. Draugas apkabino Pikuliką – „buvau labai mažas ir liesas po badavimo bure“, – ir nunešė jį į kitą patalpą.

Spygliuotos vielos tvoros buvo prakirstos trijose vietose. Kalinius ragino kuo skubiau išeiti „iš zonos“, paskui tuoj pat sugrįžti. Vėliau jie organizuotais būriais – po penkiasdešimt ir šimtą vyrų – buvo išvesti į tundrą. Ten imtasi muštro: įsakinėjo sėsti ant žemės, atsistoti ir vėl atsisėsti. Nežinioje prabėgo ne viena valanda. Kaliniai visą laiką turėjo sėdėti, atsigulti neleido. Buvo girdėti juos meldžiantis, kai kurie atsisveikino su savo draugais. Jie šnibždomis vieni kitų klausinėjo: „Dabar mus visus sušaudys?“

Tarp jų buvo ir sužeistųjų. Tie patys kareiviai, kurie ką tik šaudė, ėmėsi tvarstyti jiems žaizdas. Atvyko ir gydytojų, medicinos seserų. Kai kurie kaliniai ten mirė. Lagerio pusėje buvo girdėti nepaliaujamas mašinų ūžimas.

Į lagerį važiavo sunkios krovininės mašinos. Ant žemės gulinčios aukos buvo nufotografuotos, sukeltos į sunkvežimių kėbulus ir uždengtos brezentu. Žuvusiuosius nuvežė į lagerio lentpjūvės stalių dirbtuvę netoliese. Sužeistuosius vilko į lagerio medicinos punktą ir, pasak Kindelio, mušė.

Elektrikas Zacharija, šokčiodamas per žuvusius ir sužeistuosius, matė sargybinio namelio link nuokalnėn upeliais tekant kraują.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Pavakarėj kalinius išrikiavo po vieną į ilgą eilę ir parvedė į barakus, kur po patikrinimo siautė chaosas. Kelias nuo vartų į barakus buvo šlapias, nes su gaisrinėmis žarnomis reikėjo nuplauti kraują. Plakatus nuplėšė. Komiteto vadovų barako siena suvarpyta kulkų, ir skylėtus stogus reikėjo užtaisyti malksnom. Tik tada atidarė šoninius vartus. Gal kaliniai pro juos būtų laiku pabėgę.
Vis dėlto visi kaliniai turėjo nusiimti kepures ir praeiti pro ilgą stalą, prie kurio sėdėjo NKVD karininkai ir keletas civilių. Po stalu, pasislėpę už staltiesės, tupėjo skundikai, informatoriai, kurie nurodydavo „sabotažo“ aktyvistus. Pastebėta, kad vienas iš išdavikų – Poletajevas, kurį prieš keletą dienų išgelbėjo Bucas.

Kaliniai turėjo pasakyti pavardę, vardą ir tėvavardį. Vyrai imdavo šnekėtis, išdavikai duodavo ženklą, paliesdami kuriam nors karininkui koją, ir šie siųsdavo kalinį į dešinę arba į kairę. Apie penkiasdešimt vyrų buvo surakinti antrankiais, susodinti į sunkvežimius, ir daugiau niekas nieko apie juos negirdėjo. Tame būryje buvo Porietis, todėl jis nesužinojo, kas nutiko jo draugui Priukiai. Visą streiko komitetą išvežė į Vorkutos kalėjimą laukti teismo.

Knygos "Vorkuta!" viršelis

Bucas ilgai sėdėjo karštame, saulės kaitinamame kalinių vagone. Paskui jį pašaukė išeiti, ketindami patikrinti. Bucas nusirengė ir pritūpė nugara į generolus.

„Aš į tavo užpakalį nežiūrėsiu!“ – užprotestavo Derevianko. Bucas priminė, kad per patikrinimus visada būdavo žiūrima ir ten. „Ar nesupratote, drauge generole, – paklausė prokuroras, – kad šitas lenkų kiaulė tyčia mums rodo užpakalį!“

Tą pačią dieną, tuoj po šaudymo, Vorkutos pareigūnai su MVD karininku surašė lagerio Nr. 10 revizijos ataskaitą. Svarbiausi jos punktai buvo šie:

1) komisija tarp vartų rado 26 peilius, du skustuvus ir šautuvo durtuvą;
2) prie pagrindinio įėjimo ir abipus jo bei spygliuota viela atskirtoje draudžiamoje teritorijoje rastos 47 šovinių gilzės, tinkamos sovietiniams automatiniams ginklams;
3) komisija nustatė, kad barakai ir kiti pastatai netoli įėjimo apšaudyti kulkomis, kurios paleistos iš maždaug 2–2,5 metrų aukščio ar iš aukščiau. Dauguma kulkų pataikė į stogus;
4) komisija nustatė, kad spygliuotos vielos tvora prakirsta dviejose vietose 4–5 metrų platumu, sudarant galimybę greitai evakuotis;
5) komisija pastebėjo kraujo pėdsakų (kraujo lašų) ant rastų peilių;
6) komisija nustato, kad lageris gyvena įprastomis sąlygomis. Daugelis kalinių dirba.

Gydytojų mobilizavimas

Šaudymas buvo aiškiai girdėti, o vėjas nešė tolyn žmonių riksmus, kurie šiurpino kitus lagerius. Hilja Riūtli pasakoja, kad moterų lageryje apie žudynes sužinota jau tos pačios dienos vakare. Pasklido kalbos, kad į izoliatorių ant upės kranto sunkvežimiais veža maištininkus, streikų vadovus iš įvairių lagerių. Moterys paruošė jiems geresnio valgio.
Į darbą vežami 7-osios šachtos vyrai iš pradžių išgirdo porą ilgų automato serijų, paskui kelias minutes poškėjo šautuvai. „Maksimai“ 29-osios šachtos lageryje“, – spėjo kažkas. Kulka prazvimbė pro šalį, ir visiems buvo įsakyta sėstis ant žemės. Popiet šachtą pasiekė žinia, kad sušaudyta šimtas žmonių.

Du pagyvenę kaliniai nunešė Krūzmetrą į medicinos punktą tik tada, kai visi išėjo iš lagerio. Iš karto niekas jam nesuteikė pagalbos, ir pernelyg kietai suspaustą ranką apėmė gangrena. Ranką amputavo be narkozės ir vaistų, naudodami vietinę nejautrą. Trys chirurgai operavo ligonius kaip konvejeriu. Krūzmetrai esant ligoninėje, du sužeistieji mirė.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

3-iajame lageryje šaudymas buvo girdėti aiškiai ir, pasak Noblio, jau po kelių minučių gautas įsakymas ten skubėti visiems lagerio gydytojams. Buvo „improvizuotos“ penkios operacinės, ir gydytojai jose dirbo kelias paras.

Sunkiai sužeistus iš karto guldė ant operacinių stalų, ir chirurgams pavyko išgelbėti daug gyvybių. Pikulikas pasakoja, kad bent jau jį operavo, suleidę morfino. Lengviau sužeistus nešė į vieną baraką. Zacharijos bendradarbiui Michailui kulka pataikė į galvą virš akies. Jis devynias dienas gulėjo be sąmonės ir visam gyvenimui paliko aklas viena akimi.

Kitame lageryje gydytoju dirbęs latvis kalinys Arnoldas Vilertsas pasakoja, kaip Vorkutoje buvo imtasi parengiamųjų priemonių. Vilertsas, įkvėptas Alberto Schweitzerio, mokėsi teologijos bei medicinos ir ketino vykti dirbti į Afriką. Jiedu su žmona buvo suimti, vaikas nuo jų atskirtas, nes namuose buvo rasta religinės medžiagos. Sutuoktiniai buvo nuteisti dešimčiai metų ir išvežti į skirtingus lagerius. Vilertsas prisimena, kad rugpjūčio pradžioje visą medicinos personalą skubiai į kontorą sušaukė lagerio medicinos skyriaus atsakingoji vadovė majorė Kuznecova. Ji atrodė labai susirūpinusi.

Ką tik grįžau iš susirinkimo štabo būstinėje,– pranešė ji, nežiūrėdama į mus, lyg taip pat būtume sąmokslininkai. – Susidarė ypatinga padėtis. Mūsų šachtos darbininkai atsisako grįžti į gyvenamą zoną, o kita pamaina atsisako leistis į šachtą. Abi pamainos prašo, kad atvyktų valdžios pareigūnai. Tokia pat padėtis ir kitose šachtose. Su tokiu maištavimu pareigūnai nesitaikstys. Sargybiniams duotas įsakymas pasirengti, gali būti, kad bus panaudoti visų rūšių ginklai.

Majorė pasisukusi pažvelgė į vyriausiąjį chirurgą Viktorą Zubko. „O kaip operacinės reikmenys? Ar jūs pasiruošę? Girdėjote, kas įvyko 29-oje šachtoje?“ „Mes visada pasiruošę“, – ramiai atsakė daktaras Zubko.

„Ar jūs pasiruošę priimti didelį skaičių – net kelis šimtus sužeistųjų?“

„Dar patikrinsiu tai“, – pažadėjo Zubko, ir mes sugrįžome į ligoninę pasitikrinti atsargų ir pasiruošti. Atsidėjome daugiau chirurginių reikmenų ir visus tuoj pat išsiuntėme į miestą sterilizuoti. Rengėmės blogiausiam, tardami, kad lageris gali virsti karo lauku. Kartu su Zubko ruošėme chirurginius instrumentus. „Sakė, 29-oje šachtoje daug kiaurai peršautų“, – susimąstęs tarė Zubko.

Rugpjūčio 1-osios vakare viskas vyko taip, kaip anksčiau. Darbo brigados buvo sudarytos, ir jau tą patį vakarą, 23 valandą, kareivių lydima kalinių pamaina grįžo į šachtą. Į laisvas vietas buvo rasta darbininkų, ir iš septintojo lagerio į izoliatorių išvežtas Spuolė sugrįžo dirbti savo noru. Jis pasakojo matęs 10-ojo lagerio pastatų sienose daugybę kulkų žymių, langų stiklai buvo išdužę. Kitą dieną 3-iasis lageris taip pat išėjo į darbą ir per kelias valandas pasidavė visi lagerio punktai.

Kaliniai turėjo pasakyti pavardę, vardą ir tėvavardį. Vyrai imdavo šnekėtis, išdavikai duodavo ženklą, paliesdami kuriam nors karininkui koją, ir šie siųsdavo kalinį į dešinę arba į kairę. Apie penkiasdešimt vyrų buvo surakinti antrankiais, susodinti į sunkvežimius, ir daugiau niekas nieko apie juos negirdėjo.
Iš knygos „Vorkuta! Sukilimas lageryje.“

Kiekvienos 10-ojo lagerio tautinės grupės atstovas turėjo nueiti į lentpjūvę pažiūrėti ir atpažinti žuvusiųjų. Atpažinimas truko kelias dienas, viską sunkino tai, kad kaliniai buvo nusiplėšę nuo drabužių numerius. Ne visus pašautus į galvą pavyko atpažinti. Pasak Zacharijos, trijų asmenų nepavyko atpažinti, ir jie buvo palaidoti užkabinus kažkokius numerius. Vykdydami įsakymą chirurgai tris dienas darė skrodimus, išiminėjo kulkas ir atiduodavo jas karininkams. Ant kiekvieno žuvusiojo kojos didžiojo piršto buvo pririšta medinė lentelė su kalinio numeriu.

Henigas turėjo surasti vokiečius tarp žuvusiųjų. Naktį jis sapnavo, kad stovi saulės nušviestoje pievoje, o jos vidury kūpso nešiotų, nudrengtų batų kalnas. Lavoninėje jis pastebėjo batų krūvą, į kurią buvo metamas žuvusiųjų apavas.

Kalinius vertė kasti duobes ir dirbti karstus. Keturiolikos žuvusiųjų palaikai buvo sumesti į vieną kapą, bet kaliniams užprotestavus, nutarta kitus palaidoti atskiruose kapuose, paguldytus į karstus, sukaltus iš medienos atliekų. Jie buvo tokie netvirti, kad daugelis subyrėjo pakėlus. Taigi kaliniai ir tada negavo padorių „medinių paltų“.

Tyliai ir griežtai saugant kareiviams, mirusieji buvo palaidoti lietingą rugpjūčio 6-osios naktį, ir MVD sargyba budėjo kapinėse. Niekas nedrįso nė žodžio pratarti, prisimena Kindelis. Kapai buvo paženklinti stačiai įsmeigtais lentgaliais su užrašytais kalinių numeriais. Lietuviai itin tiksliai pažymėjo, kur – pirmoje eilėje – palaidotas jų didvyris ir tėvynainis kapitonas Kazanas.

Po dviejų dienų, rugpjūčio 8-ąją, vyriausybės vadovas Malenkovas pranešė, kad Sovietų Sąjunga turi vandenilinę bombą.

Nepaisant lagerio gydytojo nuomonės, į kaklą ir krūtinę sužeistas Fritche buvo išvarytas į šachtą jau kitą mėnesį. Jis sako, jog gydytojo ranka drebėjo, kai rašė leidimą dirbti. Greitai prasidėjo infekcija, ir Fritchę reikėjo operuoti trečią kartą.