Manyti, kad ideologinės skirtys išnyko, nes viskas aplink labai supanašėjo ir persipynė, yra tas pat, kas manyti, jog metų laikai išnyko, nes žiemą nebesulaukiame sniego, o birželį prie jūros beveik toks pat oras, kaip lapkritį. Jei žmogus geria „atsuktuvą“, tai nereiškia, kad jis negeria nei degtinės, nei apelsinų sulčių arba kad šie du komponentai nebeatskiriami. Panašiai kaip metų laikai ir degtinė „atsuktuve“, niekur nedingo liberalumas, konservatyvumas ir vadinamoji socialinė demokratija.
Kita vertus, tradiciniais ideologiniais pavadinimais pasipuošę politikai ir jų bendraminčiai nemėgsta, kai jiems parodoma pirštu į pavadinimų neatitikimą vykdomai politikai ir skelbiamoms vertybėms. Kad ir kas būtų kalbama apie tariamą ideologijų pabaigą, jie stengiasi bent atrodyti ideologiškai apsibrėžę ir įsipareigoję kurioms nors atpažįstamoms tradicinės politinės minties gairėms.
Tony Blairo „New Labor“ buvo gerokai nukrypusi nuo tradicinės socialdemokratijos liberaliai aptakaus „centro“ link – kaip ir Lietuvos socialdemokratai Algirdo Brazausko laikais, o iš dalies ir dabar. Margaret Thatcher buvo gal net ne tiek konservatorė, kiek dešinioji liberalė ir technokratė – panašiai kaip Andrius Kubilius ir jo aplinka Tėvynės sąjungos „konservatoriškame“ flange.
M. Thatcher – dešinioji liberalė. Ar gali būti ir kairiųjų liberalų? Ne tik gali, bet ir yra. Jų yra net gerokai daugiau nei dešiniųjų, ir būtent jie pastaraisiais dešimtmečiais net labiau lemia liberalizmo kaip ideologijos suvokimą. Dešiniesiems liberalams ši aplinkybė gali ir nepatikti. Ne tik gali, bet ir nepatinka. Antai Rimvydas Valatka savo feisbuko paskyroje rašo:
„Šiandien keliose vietose vėl radau terminą „kairieji liberalai“. Elementari logika sako, kad gamtoje tokio daikto negali būti. Arba žmogus yra socialistas, arba liberalas. Tas pats žmogus negali vienu metu pasisakyti ir už didelius mokesčius, ir už mažus mokesčius. Čia tas pats, kai Putino propaganda triūbija apie demofašistus. Tai absoliuti nesąmonė. Nes viena pusė eliminuoja kitą. Jei žmogus yra fašistas, jis nėra demokratas, o jei yra demokratas, tai jis nėra fašistas.“
Jei šiandien liberalizmas būtų vien dešinysis laisvosios rinkos ir valstybės kaip „naktinio sargo“ liberalizmas, tai tokį požiūrį būtų galima grįsti bent jau praktiniais pavyzdžiais. Bet reikalas tas, kad klasikiniai liberalai baigia išnykti, o Ludvigo von Miseso ir Friedricho von Hayeko arba José Ortega y Gasseto minties tradiciją tęsiantys dešinieji liberalai irgi nėra nei gausūs, nei labai įtakingi. Amerikoje jie net priskiriami ne liberalizmo, o konservatizmo stovyklai (ir vadinami libertarais).
Yra bent keli esminiai kontrargumentai požiūriui, esą „gamtoje negali būti tokio daikto“, kaip kairysis liberalizmas. Pirma, kaip jau minėta, būtent dešiniųjų (klasikinių), o ne kairiųjų liberalų šiandien viešojoje erdvėje ir partijų reitingų viršuje nėra daug. Ekonomiškai dešinioji Liberalų sąjunga Lietuvoje iki 2000 m. gaudavo tik apie 1 proc. rinkėjų balsų – kol nepasuko į populistinę centro kairę su Rolandu Paksu priešakyje.
Tas natūraliai dešinysis liberalizmas, apie kurį kalba ir kurį Lietuvoje asmeniškai įkūnijo R. Valatka – senasis, klasikinis, aristokratiškasis liberalizmas – ilgainiui modifikavosi, prisitaikė prie laiko reikalavimų ir, kaip rašo Leo Staussas, XX amžiuje ėmė daug kur persidengti su konservatizmu ar net vadintis konservatizmo vardu (žr.: Leo Strauss, „Liberalism Ancient and Modern“). Paprastai kalbant, senasis konservatizmas ilgainiui liberalėjo, o senasis liberalizmas – kairėjo.
Kairysis liberalizmas, kartais vadinamas „socialliberalizmu“, jau seniai tapo visiškai legitimia ir nūdienos politinę tikrovę atspindinčia sąvoka. Tai būtų antras kontrargumentas teigiantiems, jog kairumas ir liberalumas esą tokie pat nesuderinami dalykai, kaip demokratija ir fašizmas. Šis kontrargumentas juodu ant balto iškaltas net vadovėlinio tipo politologinėje literatūroje (žr.: Michael Freeden, „Liberalism: A Very Short Introduction“), kurioje sąvokos „left-liberalism“ ir „left-leaning liberals“ yra norma.
R. Valatka teisus teigdamas, jog tas pats žmogus negali pasisakyti ir už didesnius, ir už mažesnius mokesčius. Tačiau to paties žmogaus galvoje gali susidurti ekonominis motyvas už mažesnius mokesčius su didesnių mokesčių reikalaujančiu moraliniu politiniu motyvu už orią senatvę, skurdo įveikimą ir aukštojo išsilavinimo prieinamumą. Šios prieštaros akivaizdoje, kai tik politiniai / moraliniai argumentai nusveria grynai ekonominius, liberalai renkasi kairesnę politiką.
Ir pagaliau ketvirtas argumentas už tai, kad kairysis liberalizmas ne tik egzistuoja, bet ir turi gan gilias ideologines šaknis, matomas iš politinės filosofijos ir idėjų istorijos perspektyvos. Klasikinis (dešinysis) liberalizmas susiformavo anglosaksiškos prigimtinių teisių tradicijos pagrindu. Ši minties tradicija užsimezgė Thomaso Hobbeso ir išsiskleidė Johno Locke‘o filosofijoje.
Tuo metu kairiojo liberalizmo pamatus klojo kita mąstymo tradicija, kurią Straussas vadina „antrąja modernybės banga“. Tai visų pirma Jean‘o-Jacques‘o Rousseau ir Imanuelio Kanto filosofija. Rousseau sukilo prieš komercinę „buržuazinę“ dešiniojo liberalizmo dvasią, aukštino lygybę ir bendruomeniškumą, šitaip kreipdamas liberalizmo idėjų tradiciją iš dešinės į kairę.
Kairiajam liberalizmui Rousseau padovanojo specifinę žmogaus sampratą, įrodinėdamas mūsų prigimties kintamumą. Pagal šią sampratą, žmogiškumą lemia ne prigimtis, o istorija, tapsmas, kintamos aplinkybės (žr.: J.-J. Rousseau, „First and Second Discourses“). Galima tapti bet kuo – jokia prigimtis nei varžo, nei kur nors kreipia. Šiandien sakytume, kad žmogus – pagal charakterį, rasę, tautybę, kultūrą, lytį, kitus parametrus – tampa tuo, kuo pats nori būti.
Labai girdėtas ir net gerai pažįstamas mąstymas, tiesa? Jis kyla būtent iš kairiojo, o ne iš dešiniojo liberalizmo minties tradicijos.
Savo ruožtu kantiškojo liberalizmo šerdį sudaro moralės pirmumas empirinės tikrovės, įskaitant politiką, atžvilgiu, iš moralumo kylanti nelygstama kiekvieno žmogaus vertė ir nesąlygiškai gerbtinas asmens orumas bei žmogaus teisės. Dešinįjį anglosaksišką ekonomizmą ir politinį realizmą šiuo atveju išstumia „žvaigždėto dangaus virš mūsų ir moralinio įstatymo mumyse“ idealai.
Kanto politinis mąstymas implikuoja šiandienį kosmopolitizmą ir pacifizmą. Iš jo tiesiogiai arba netiesiogiai plaukia kairiųjų liberalų doktrinieriškas humanitarizmas, abstrahavimasis nuo nacionalinių, socialinių bei kultūrinių tapatumų ir aplinkybių, idealistinis galios politikos atmetimas (žr.: Robertas Kaganas, „Apie rojų ir galią. Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje“).
Irgi labai girdėtas ir neblogai pažįstamas galvojimo būdas. Filosofijoje, kai kalbama apie teisingumą, jį atliepia nuo socialinės tikrovės visiškai abstrahuojanti Johno Rawlso „nežinojimo uždanga“ (žr.: J. Rawls, „A Theory of Justice“), o politikoje – aplodismentai nelegaliems migrantams ir atitinkamos klišės: „priimsime visus, visi esame žmonės, niekuo nesiskiriame, tegyvuoja atvira visuomenė be civilizacijų, tautinių valstybių ir sienų“.
Dėl garsiai neskelbiamų priežasčių kai kurie kairieji liberalai kažin kaip drovisi to savo kairumo, o kai kada net kaip velnias kryžiaus bijo būti pavadinti „leftistais“. Galbūt jiems tai asocijuojasi su socializmu, komunizmu, marksizmu ir bolševizmu. Tačiau, kad ir kaip jiems būtų nemalonu, šiokios tokios ideologinės giminystės iš tiesų esama. Kaip sako Straussas, nors liberalai nuo komunistų labai skiriasi savo idealų siekimo būdais, tarp pačių idealų galima rasti tam tikrų panašumų.
Ir vieniems, ir kitiems nacionalinė valstybė atrodo esanti kliuvinys ir atgyvena. Ir vieni, ir kiti svajoja apie homogenišką, beklasę ir betautę pasaulinę visuomenę ar „valstybę“, kurioje visateisiai individai mėgautųsi savo panašumu ir lygybę. Ir vieni, ir kiti tiki neišvengiama žmonijos pažanga ir šviesiu rytojumi, dėl ko liberalizmas Amerikoje dar vadinamas „progresizmu“.
Šiomis aplinkybėmis nė trupučio nestebina, kad kai kurie mūsų liberalai, gelbėdamiesi nuo erzinančios „leftistų“ pravardės, mėgina brėžti skiriamąsias linijas tarp kairės ir liberalizmo. Tą patį šaltojo karo metais darė Vakarų marksistai, nenorėję būti suplakami net su nuosaikiais kapitalizmo adeptais.
Savo ruožtu kairysis liberalas Richardas Rorty, kurio filosofija tik patvirtina, kad kairysis liberalizmas nėra vien piktavalių išsigalvojimas, kaip tik siūlo išgriauti visas tvoras, kuriomis kairieji, įskaitant laisvojo pasaulio komunistus, ir JAV liberalai buvo atsitvėrę vieni nuo kitų. Jis siūlo jiems visiems draugiškai vadintis „kairiaisiais reformistais“ (žr.: R. Rorty, „Achieving Our Country: Leftist Thought in Twentieth Century America“).
Šitoks siūlymas daugeliui liberalų Lietuvoje turbūt labai nepatiktų. Gerai, tebūnie tos tvoros, bala nematė. Bet gal jau nustokime žaisti keistą žaidimą, kai bėgama net nuo politines pažiūras neutraliai apibūdinančių tradicinių sąvokų ir slepiamasi „ne, čia visai ne tai, apie ką jūs pagalvojote“ krūmuose. Vadinkime daiktus savais vardais ir neneikime to, kad ekstremizmas būna islamiškas, drabužiai – vyriški, o liberalizmas – kairysis.
Tiesa, dėl drabužių, matant tokias, kaip šiandien, madas, galima ir suabejoti.