Suprantama, kad nuspręsti įteisinti tarėjus nėra paprasta procedūra ir nevienareikšmiškai vertinama. Pirmiausia turėtume sau užduoti klausimą – ar teismai dirba taip gerai, kad nieko keisti nereikia, ir visuomenė jais pasitiki? Manau, jog didžioji dalis visuomenės atsakytų, kad teisingumo Lietuvos teismuose nepakankamai. Taigi, vien toks atsakymas reikalauja daryti viską, kad visuomenės pasitikėjimas teismais didėtų, nes, sutinkamai su šalies Konstitucija, teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai.
Tiesa, pastarojoje pavasario sesijoje LR Seimas priėmė įstatymus, numatančius stambinti Lietuvos teismus tiek bendros kompetencijos, tiek specialiuosius. Mano požiūriu, ši teismų pertvarka nepadidins pasitikėjimo teismais, o, gal būt, šiek tiek sumažins valdymo išlaidas, pakoreguos teisėjų darbo krūvius. Tačiau yra pavojus, kad stambiuose teismuose nebeliks teisėjų kolektyvo, aptariančio įstatymų taikymo problemas ir kitus svarbius praktinio darbo klausimus. Pavyzdys, Vilniaus miesto apylinkės teismas, kuriame po visų keturių Vilniaus miesto teismų sujungimo dirba virš šimtas teisėjų, dauguma vienas kitą pažįsta tik iš matymo. Tad negali būti ir kalbos, kad jie turi galimybės pasidalinti patirtimi, aptarti kitus teismo kolektyvui svarbius klausimus. Vadinasi, reikia ieškoti kitų sprendimų, vienas iš jų – tarėjų instituto įteisinimas. Ar verta tai daryti?
Pirmiausia pažvelkime į Europos šalių patirtį. Neprofesionalų dalyvavimas vienokia ar kitokia forma teismams priimant sprendimus yra numatytas daugelyje Europos valstybių. Pabrėžtina, kad neprofesionalų dalyvavimo teismuose sprendžiant bylas nenumato tik Albanija, Armėnija, Kipras, Azerbaidžianas, Gruzija, Moldova, Nyderlandai, Rumunija, Turkija, Latvija, Bosnija ir Hercegovina ir Lietuva. Atkreipkime dėmesį, kad visuomenės atstovų į teismus „neįsileidžia“ postsovietinės valstybės, išskyrus tik Nyderlandus ir Kiprą.
Verta suabejoti, ar Lietuva yra pranašesnė už vakarų Europos demokratines valstybes teismų pažeidžiamumo prasme, ar teisėjai ir juos parenkantys valstybės vadovas ir parlamentas yra neklystantys, todėl teismams jau nebereikia jokios kontrolės, net ir visuomenės atstovų? Ne paslaptis, Lietuvoje teismas mažiausiai demokratiška valdžia, nes įgyvendinant kitų valdžios šakų funkcijas Lietuvos piliečiai gali dalyvauti vienokia ar kitokia forma, o teismo darbe – ne. Jis mažiausiai demokratiškas, kaip minėjau, lyginant ir vakarų demokratijos kontekste.
Mūsų šalies teisminės valdžios nedemokratiškumą atspindi tai, kad ji pagrįsta profesine savivalda, nes teisėjai paskiriami tik esant Teisėjų tarybos patarimui. Teismai, vykdydami teisingumą, yra niekam neatskaitingi ir neatsakingi. Jie yra labiau nepriklausomi nei kitos valdžios. Atvirai pasakius, teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, turi galimybę net ir įstatymus interpretuoti taip, kaip jiems atrodo. Iš tikrųjų, kartais kitiems teisininkams, dalyvaujantiems teismo procesuose, tenka nusistebėti vieno ar kito teisėjo įstatymo taikymu, jo aiškinimu savaip. Suprantama, kad tokie atvejai yra galimi tik tada, jeigu svarstomu klausimu dar nėra susiformavusi teisminė praktika. Tad vakarų teisės tradicijose paplitęs tarėjų institutas, be abejo, su savo trūkumais, mano požiūriu, yra priimtinesnė alternatyva, nei, tarkime, teisėjų rinkimai, kuriuos, drįsčiau teigti, dažniausiai proteguoja populistai, ypač artėjant Seimo ar Respublikos prezidento rinkimams.
Specializuotų tyrimų ataskaitose neretai nurodoma , kad tarėjai gali padėti apsisaugoti nuo korupcijos, padidinti korupcinės veiklos atskleidimo tikimybę. Nors teismas yra didžiausią nepriklausomybę turinti valdžia, tačiau ji ne beribė. Teisėjų skyrimas ir jų karjera didžia dalimi priklauso nuo Respublikos Prezidento ir atskirais atvejais nuo įtakingų Seimo narių. Todėl tarėjų instituto įteisinimas pagelbės apsisaugoti nuo politikų, galimai, daromo poveikio, ypač politinėse bylose. Kaip antai, ar tokiose bylose, kaip, pavyzdžiui, FNTT vadovo Gailiaus atleidimo byloje, įmanoma įtikinti visuomenę, jog įtakingi politikai nedarė poveikio teisėjams? Manau ne, o esant tarėjams – taip.
Antra vertus, tarėjai gali būti reikalingi ne tik paminėtoms įtakoms atsispirti, tačiau gali būti naudingi ir bylos šalims. Jie taip pat gali apsaugoti teismą nuo bylos aplinkybių nežinančios visuomenės, o ypač žiniasklaidos spaudimo. Ne paslaptis, kad visuomenę dominančiose rezonansinėse bylose žiniasklaida „nuteisia“ ar „išteisina“ anksčiau už teismą, todėl po to priimti teismų sprendimai, jeigu jie nesutampa su žiniasklaidos nuomone, yra kritikuojami, ir visuomenei įteigiama, kad teismai korumpuoti.
Tuo metu jeigu tokios bylos būtų sprendžiamos dalyvaujant ir tarėjams, apkaltinti teismus nesąžiningumu nebūtų pagrindo.
Galima paminėti ir kitus argumentus už tarėjų instituciją, tačiau negalima nesutikti, jog šis institutas turi ir daug minusų.
Visų pirma, nėra tradicijų, gali būti antikūnis, beprasmiškas apsunkinimas profesionalių teisėjų darbą, galimai ir neprognozuojami sprendimai, gal būt, ir išaugusios teismų sąnaudos. Be abejo, galima vardinti ir kitus argumentus prieš tarėjų instituto įsteigimą, tačiau ar yra kitų būdų, kaip iš esmės padidinti visuomenės pasitikėjimą teismais? Kitų būdų, atrodo, nėra, nes jų neatrado ir daug metų egzistuojanti vakarų demokratija.
Tad siūlau neatidėlioti ir pradėti konkrečius darbus. Tam, kad įgyvendintume teisėjų instituto įteisinimą mūsų šalyje, reikia atlikti didelį darbą.
Pirmiausia, mano požiūriu, LR Seimas turėtų sudaryti ir patvirtinti darbo grupę, į kurią reikėtų įtraukti ir teisės srities mokslininkus, ir teisininkus praktikus, ir Seimo narius, kurie būtų įpareigoti paruošti tarėjų instituto koncepciją. Joje turėtų būti aptarta svarbiausi klausimai: ar tarėjų darbas apmokomas ( vakarų demokratijos valstybėse, kaip paprastai, apmokomos tik tam tikros išlaidos – kelionės ir pan.); jų rinkimo ar skyrimo tvarka; kokių bylų kategorijų nagrinėjime dalyvaus, kokiuose teismuose ir t.t.
Tik vadovaujantis paruošta koncepcija, reikėtų paruošti reikalingus LR Konstitucijos ir įstatymų pataisas bei parengti kitus teisės aktus. Todėl raginu Lietuvos Respublikos Seimą neatidėlioti šio darbo kitoms kadencijoms.