Žuvusiems ir sužeistiems dabar turbūt labiausiai trūksta meilės ir tolerancijos? Senoji Europa silpna, pažeidžiama ir panašu, kad toliau tokia nori būti, nors galėtų pasipriešinti ekstremizmui ir pagaliau apsaugoti savo žmones ir savo valstybes. Būdų ir metodų yra, tačiau valdantys silpni politikai neturi valios imtis ryžtingų veiksmų, nors žmonės to laukia ir niekaip negali sulaukti, todėl vis drąsiau renkasi kraštutinių pakraipų politines jėgas.
Neįleisti to, kas nevertas
Suprantama, kad būtent krikščioniškoji Europos tradicija mus įpareigoja priimti pavargėlį į savo namus. Tačiau, jei yra teisė atvykti į šalį, teisė įleisti į šalį, tai tokios pat teisės yra ir nepriimti bei neįleisti. Labai keistai skamba kai kurių visuomenės veikėjų aiškinimai, kad migrantai yra žmonės ir dėl to jie gali laisvai atvykti į Vakarų šalis. Tokia logika besivadovaudamos Vokietija ir Austrija įsileido 1,5 mln. žmonių, kurių pažiūros ir supratimas apie Europos vertybes yra neaiškus ar net priešiškas. Kokių pasekmių toks antplūdis turi matome dabar, o ilgalaikes – pamatysime tik ateityje.
Faktai akivaizdūs, kad terorizmas klesti tose šalyse, kurios turi gausias išeivių iš Islamiškojo pasaulio bendruomenes. Rytų ir centrinėje Europoje: Lietuvoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir kitur, kur tokie migrantai masiškai nepriimami, jokių teroro aktų nevyksta.
Kitos liberaliosios demokratijos šalys, tokios kaip Australija, Japonija, JAV taiko griežtas atvykimo taisykles, nes joms valstybės gyventojų saugumas yra didesnė vertybė nei atvykėlių noras imigruoti.
Teisės = Pareigos
Kaip žinia kiekvieną teisę turi atitikti pareiga, tačiau dėja, bet neliberalaus požiūro atstovai labai dažnai užmiršta tai, suabsoliutinanti teises ir visiškai ignoruojanti pareigas. Atvykėliai, o vėliau jau gyventojai įgauna ne tik teises, bet ir pareigas. Prancūzijos pilietis turi teises, bet taip pat ir pareigas. Jeigu toks asmuo vykdo teroristinę ir ekstremistinę veiklą, kuri jokiu būdu nesuderinama su piliečio pareigomis, tai kokių teisių jis gali reikalauti iš valstybės?
Asmenims, kurie turi valstybėje kokį nors statusą, – yra piliečiai, pabėgėliai, migrantai ar turi bet kokį kitą, bet vykdo ekstremistinę veiklą, jie turėtų netekti visų statuso teikiamų privilegijų ir būti griežtai persekiojami.
Kai kurie trečios kartos imigrantų vaikai Prancūzijoje jaučiasi ne Prancūzijos draugai, bet jos priešai, tai kaip Prancūzija gali juos ginti, saugoti ir globoti? Neturėtų būti išimčių, ar tai yra dykumų kovotojai, ar kažkurių Vakarų valstybių piliečiai, jeigu jie yra ekstremistai, tai jie yra priešai ir su jai turi būti atitinkamai elgiamasi.
Persekioti visus ekstremizmo rėmėjus
Kai vykdomi teroro aktai ir žudomi nekalti gyventojai, kai kurios tolerancijos formos turi būti apribotos. Reikia pasirinkti, arba saugumas, arba nekaltų žmonių mirtys. Negalima apsimetinėti ir aiškinti, kad islamas yra taikos religija, ar, kad visos religijos vienodos. Gal būt kam teko girdėti, kad koks nors krikščionis ar induistas apsikrovęs sprogmenimis būtų juos detonavęs Teherane ar El Rijade? Ne, ne visos religijos vienodos, o būtent islamo ir Alacho vardu yra vykdomi nusikaltimai. Būtina rimtai užsiimti islamo religinėmis bendruomenėmis – įvesti testus ir privalomus kursus dvasininkams, privalomą švietimą mečečių kuruojamose mokyklose ir organizacijose, taip pat nuolatinę valstybinių institucijų priežiūrą.
Religinės islamo bendruomenės yra padidintos rizikos organizacijos ir tai neigti yra taip pat kvaila, kaip aiškinti, kad futbolo sirgaliai nėra susiję su muštynėmis po varžybų.
Priešo priešai yra mūsų draugai
Sena Antikos išmintis sako, kad priešų priešai yra mūsų draugai. Kai vyksta karas prieš brutalius ir jokių skrupulų nesirenkančius niekšus, jiems reikia atsakyti tuo pačiu. Vardan taikos ir klestėjimo Vakarų demokratijos turėtų bendradarbiauti su bet kokiais užsienio režimais ar diktatoriais, jeigu jie irgi kovoja su ekstremistais.
Nesvarbu, ar tai komunistai Kinijoje, ar režimai Egipte, Sirijoje ir kitur Afrikoje, jeigu jie kovoja su ekstremistais, būtina su jais derinti veiksmus ir keistis informacija. Diktatoriai nėra draugai Europai ilguoju ir strateginiu periodu, tačiau jų metodai ir jų parama yra reikalinga tam, kad Europos šalių visuomenės būtų apsaugotos. Rinktis draugus tada, kai žudomi nekalti žmonės, yra kvailas principų rodymas mirties akivaizdoje.
Metodų kovai su ekstremizmu yra, nors jie ne visiems patinka, nes būtina kažką aukoti, bet laimėjimas yra taika, ramybė ir saugumas. Europos pasiekimai greitai gali subyrėti, jeigu jų niekas negins, o tada stos tamsūs laikai. Taip Europos istorijoje jau yra buvę.