Visi tėvai ir abiturientai nervinasi galvodami, kur stoti (atkreipkime dėmesį – stoti, o na daryti dar kažką kito), kad įgijęs specialybę jaunuolis galėtų dirbti ir džiaugtis ilgus metus. Visi sutaria, kad aukštųjų mokyklų rengiami specialistai nepilnai atitinka Lietuvos darbo rinkos poreikius. Nepilnai aišku, ar jie atitinka ir užsienio šalių poreikius. Siūloma labai gerai skaičiuoti ir prognozuoti kokių kompetencijų specialistų reikės, siūloma apklausti ūkio subjektus, ruošti plataus profilio specialistus per jungtines studijų programas. Todėl klausimas yra jautrus ir atviras, kuria linkme realiausia vystyti studijas Lietuvoje.
Panašu, kad paleisto iš butelio džino, pasireiškainčio masiniu noru turėti aukštojo mokslo diplomą, niekas nebepagaus ir atgal nesukiš. Todėl reikia pasvarstyti kaip priartinti studijas prie realaus gyvenimo.
Ne viena studija rodo, kad į darbą priimama ne pagal diplomą, o pagal gebėjimus. Deja, kaip kurių aukštųjų diplomai darbdaviams liudija, kad net tikrinti gebėjimų nereikia, nes jų nėra ir būti negali. O gebėjimams išugdyti reikia ir noro, ir savo ruožtu gebėjimų, kurių, deja, dalis aukštųjų mokyklų dėstytojų neturi.
Kaip padaryti, kad dėstytojai turėtų reikalingas mokymui ir gyvenimo supratimui biznyje ar pramonėje reikalingas kompetencijas. Paimti protingą ir reikalingą darbuotoją iš verslo labai brangiai kainuoja, sunkios procedūros jį įdarbinti, sunku kompensuoti verslui prarandamas specialisto darbo valandas. Samdyti ir ugdyti savo? Gal tas tinka baziniams, teoriniams mokslams, bet mokslo taikymas, taip vadinami taikomieji mokslai, supratimas kam visko mokslo ir tyrimų reikia, kaip generuoti tas žinias, kurių visuomenei, gamybai ar krašto apsaugai reikia, yra pastovios diskusijos objektas. Dėstantis žmogus turi būti hobistas, norėtojas dirbti ir mokyti savo disciplinos jaunimą.
Turi degti darbe ir ne darbe, kalbėti apie reikalus, daryti mokslą ir tt. Bet už kokius pinigus?
Lietuvoje nebepadarysime taip, kaip daro Šveicarija ar Austrija – nebenukreipsime 6-8 klasės sulaukus daugiau nei pusės mokinių į profesinio rengimo srautą, kad įgytų specialybę, padirbtų gamyboje, suvoktų ko nori iš gyvenimo ir tik po to stotų į universitetus. Nebepavyks. Turėdami Lietuvoje daugiau nei 50 procentų abiturientų stojančių į aukštąsias mokyklas, esame priversti, kaip bebūtų sunku, parengti juos darbo rinkai. Aišku, kokio nors gero universiteto absolventai puikiai tinka dirbti maksimose kasininkais ar profesionaliai būti bedarbiais, bet didžiąjai daliai reikia padėti, vien dėl to, kad nežlugdyti jaunų žmonių vilčių, sukurtos iliuzijos apie tiesioginę priklausomybę gyvenimo gėrio nuo įsigyto diplomo, kad neskatinti daugiau neišsipildžiusių svajonių ieškoti užsienio šalių darbo rinkose, pigiai parsiduodant.
Aukštasis mokslas pasaulyje keičiasi. Pirmiausiai sukurta didžiulė vietų pasiūla kur mokytis. Europoje yra virš 4000 aukštojo mokslo insitucijų. Vien Vokietijoje yra 400 AM insitucijų, 18000 programų ir 1500 dualinio mokymo programų leidžiančių rinktis tarp normalaus bakalauro studijų, humanitarinų, socialinių , inžinierijos mokslų, menų, trumpo magistro kurso, dvigubos specialybės ir t.t.
Pasikeitė ir besimokančių kontingentas. JAV 2012 metais net 75% studentų buvo laikomi „netradiciniais“, t.y. vyresni, nestudijuojantys universiteto miestelio teritorijoje, besimokantys tik dalį laiko ir pan. Nepaisant to, bedarbystė su universiteto diplomu Europos sąjungoje padidėjo nuo 5,9% 2008 metais iki 10,5% 2014 metais. Bus linksma pažymėti, kad JAV net 13% automobilių stovėjimo aikštelių prižiūrėtojų ir 13% pašto išnešiotojų turi universitetinį bakalauro išsilavinimą. Deja, šioje vietoje ir mes esame „globalistai“.
O padėti galima vieninteliu būdu – aukštasis dualinis mokymas tų specialybių kurių reikia. Bakalauro studijos turėtų likti kolegijose ar universitetuose, bet dalis laiko, iki 12 mėnnesių, dirbant konkrečioje, su specialybe tiesiogiai susijusioje gamybinėje ar verslo įmonėje ar kitokioje, visuomenei reikalingas paslaugas teikiančioje insitucijoje.
Dabar galioja nuostata, kad gamybinė praktika reikalinga tik inžinierinių, technologinių specialybių studentams, tačiau ateities aukštasis mokslas neįsivaizduojamas be dalies studijų praktikos vietoje dirbant, be tiesioginio ryšio tarp ruošiamos specialybės ir tų įmonių, institucijų kuriose baigę studijas dirbs. Tai diktuoja poreikį, kad aukštojo mokslo sistema būtų lankstesnė, galima būtų daug kartų pereiti nuo akademinio mokymosi į profesinį rengimą, ir atvirkščiai, įsisavinant vis naujas tiek teorines, tiek praktines žinias ir įgijant kompetencijas.
Šalyse, kurios pasižymi stabilia ekonomika ir mažu nedarbo lygiu, praktikinio mokymo dalis aukštojo mokslo sistemoje yra nepalyginamai didesnė už ekonomiškai silpnų ir Austrijoje siekia 11 proc., Vokietijoje 33 proc, Šveicarijoje 38 proc., o Olandijoje net 63 proc. Ir tai veda prie realistinio prognozavimo, kad turėsime nesunkiai prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje, tačiau jaunų žmonių orientavimas, kur eiti, turės gerėti ir būti labiau nuo polinkių, įgimtų ar įgytų gebėjimų priklausomi, turėsime palikti didžiules auditorijas ir naudojantis IT technologijomis personalizuoti mokymą, per dualines ir jungtines programas, bei labiau į praktiką orientuotą aukštąjį mokslą, pasiekti geresnio įsidarbinamumo Lietuvoje. Ir ne barmenu ar stovėjimo aikštelių operatorium, o pagal specialybę, pagal įgytas kompetencijas, už tam derantį atlyginimą.
Dalis akademinės bendruomenės gali būti nepatenkinti, prieštarauti, kad į universitetinį išsilavinimą – artes liberales- įnešama profesinio mokymo elementai. Kad tai žudys laisvą asmenybę Lietuvoje, kad sukurs papildomą naštą universitetams. Bet ir menininkas, ir dailininkas, ir atlikėjas, ir sociologas, pedagogas ar kalbininkas turi atlikti dalį mokymosi realiai veikiančiame kolektyve, mokykloje, socialinio aprūpinimo įstaigoje, kur pamatytų realų gyvenimą, žinotų kam ruošiasi ir yra ruošiamas.
Nesakau haiku kaip Tapinas, bet netoli to.