Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo:
„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu“.
Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)
Armėnų Bažnyčios malda iš XII a.
Eidamas pasaulio keliais,
Aš patekau į plėšikų rankas.
Jie atėmė iš manęs šviesą,
Jie išplėšė man širdies tyrumą:
Nuodėmių žaizdos degina mane,
Mane slegia mano kaltės.
Daugybė žmonių ėjo pro mane
Ir praėjo kita kelio puse:
Jie matė mano žaizdas,
Bet nepasirūpino manimi.
O Tu, Viešpatie Jėzau,
Kuris buvai pavadintas Samariečiu,
Eidamas pro mane, pažvelgei, –
Ir Tau pagailo manęs.
Prašau Tavęs, Viešpatie,
Užpilk ant mano žaizdų aliejaus ir vyno:
Išliek patepimo aliejų – Šventąją Dvasią,
Ištiesk man taurę Naujosios Sandoros vyno.
Pasiimk mane su savimi, užkėlęs ant kryžiaus,
Nugabenk mane į užeigą – Tavo Bažnyčią,
Duok man Senojo ir Naujojo Testamento Žodį, –
Aš išgysiu ir gyvensiu!
Viešpatie, Tu pasilenkei prie manęs,
Tu tapai mano artimu.
Išmokyk mane tapti artimu kitiems
Ir atjausti kiekvieną žmogų, atsidūrusi varge.