Atsiprašau, jei kam tai pasirodys kiek ciniška, bet tai puiki medžiaga rinkimams: tipinė prieš vaikus smurtaujanti šeima, klasikinis lietuviškas atvejis, kai vaiko apsaugos nuo smurto ar kaip ji ten vadinasi sistema nė velnio neveikia.
Pasiimi už pavyzdį šiuos du pririštus prie suolo vaikus ir dirbi. Kodėl eilinį kartą vaikus turinčią ginti instituciją informacija apie skriaudžiamus berniukus pasiekė paskutinę? Į kurią šiukšlių dėžę keliauja kaimynų skundai dėl smurto prieš vaikus šioje savivaldybėje? Kodėl be viešumo, įvykiui nepatekus į žiniasklaidą, šių vaikų ginti niekas nepuolė?
Žmonių abejingumas? Na, ne. Čia jau kaip tik kaimynams nieko neprikiši. Ir policiją iškvietė, ir žiniasklaidą įtraukė. O gal problema, kad žmonės sau, o valdžia – sau? Ir šitas klausimas tinka rinkiminei kokio liberalo ar konservatoriaus darbotvarkei.
Čia kurių žmonių sąmonę, atleiskit, reikia keisti? Tų, pusiau ar visiškai asocialų, kuriems svetimi bobos vaikai maišosi po kojomis? Ar savo partiečių, rajonui vadovaujančių, sąmonę reikėtų keisti, nes jie tokias, kaip šios šeimos problemas sprendžia paprastai – rekomenduoja užsitverti aukštesnę tvorą ir užsikamšyti plyšius, kad triukšmo nesigirdėtų. Nes keisti kaimynų sąmonės tikrai nereikia.
Štai kodėl smurto prieš vaikus klausimas yra labai nerinkiminis. Čia per daug darbo ir jokio apčiuopiamo rezultato. Jei eini prieš sistemą, visur pataikysi ant saviškių makūnų ir banionių, kurių kritikuoti negalima. O pačioje sistemoje ką nors daryti, tai lyg samčiu makaluoti po tą pačią pliurzą.
Pliurza yra klampi ir klaikiai neskani. Bet išpilti jos nėra kur. Ir suvalgyti neišeina, vos paragavus vemt verčia.
Visi silpnesni liko užribyje ir gėrė. Ir toliau geria. Jų vaikai užaugo taip, kaip užaugo. Saviečiai, Šlienava ir tūkstančiai kitų vietų gražiais lietuviškais pavadinimais, o istorijos visos tokios pat. Girtaujantys ir smurtaujantys vyrai, sutrikusios moterys tarp girtų vyrų ir pulko vaikų.
Mokslininkai sako, kad šioms moterims reikia pagalbos.
Šimtaprocentinės pagalbos. Ne tetos iš vaiko teisių vizito, kuri pasižiūri, ar yra šaldytuve koks dešrigalis ir ar vaikas nelaksto visą dieną su tuo pačiu labdariniu pampersu. O mokymo apie gyvenimą, apie kurį žmonės supratimą gauna šeimoje.
Ir dar mokslininkai sako, kad jei iš pagalbos nieko nesigauna, nes ši karta, kuri dabar, XXI a. Lietuvoje, nemoka ne tik bulvių pasisodinti, bet nežino kaip prezervatyvas naudojamas, dar galima išgelbėti jų jau atsiradusius vaikus.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vaikus iš tokių šeimų reikia tiesiog paimti. Ar išplėšti. Ar kitaip neleisti jiems augti aplinkoje, kurioje jie užaugs tokie pat, kaip ir jų tėvai.
Bet ne tik todėl, kad vaikų daug ir jų skaičius tik auga, politikai vengia kalbėti šiuo klausimu.
Prabilk apie nors kiek griežtesnę vaikų apsaugos sistemą, garsiausiai šūkaujantys iškabins akis, kad jokios panašios į griežtąją norvegišką vaiko teisių gynimo sistemą Lietuvoje būti negali ir niekada nebus. Nes norvegiška sistema juk gina ne vaikus. Ji juk skirta tam, kad vaikus iš normalių šeimų atiduotų auginti gėjams ir lesbietėms.
Ir viskas. Šitai ištarus galime padėti tašką. Nesvarbu, kad tai nė per nago juodymą nėra tiesa, bet užtenka šio teiginio ir net šlykščiai lietuviškai pliurzai duodamas dar vienas šansas. Kokių nors prieskoniukų įmesim, druskytės dar, ir bus galima nuryti.
Nes su gėjų klausimu konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir su Ramūno Karbauskio valstiečiais į Seimą dar vienai kadencijai žygiuojantis Povilas Urbšys susiejo viską, ką galėjo: ir Konstitucijos 38 str. dėl naujo šeimos apibrėžimo, ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, ir visus įsivaikinimo ir vaikų globos klausimus, ir netgi Darbo kodeksą.
Štai ir gyvenam nuo Saviečių iki Šlienavos. Ir dar ilgai gyvensim, nes tokie tipai kaip Dagys ir Urbšys bei visi panašūs į juos fanatiški garbėtroškos yra kaip reta produktyvūs ir efektyvūs. Ir rinkimų laikas pernelyg jautrus, kad pradėtumei savižudiškai aiškinti, kad vaikų apsauga ir gėjai yra išvis ne prie ko.