Estijoje seniai galioja tvarka, kad socialinio draudimo įmokos už darbuotoją mokamos nuo sumos, ne mažesnės už minimalią mėnesinę algą (šiuo metu MMA čia yra 430 Eur).

Paprastai kalbant, net 8 val. per mėnesį, ketvirčiu ar puse etato dirbančiam žmogui užtikrinama, kad pensiją ir kitas išmokas jis gaus ne mažesnes nei dirbantieji už minimumą.

Tokia pati tvarka nuo kitų metų pradžios įsigalios Latvijoje (MMA čia 370 Eur).

Kartu su DK panašią nuostatą siūlyta įgyvendinti ir Lietuvoje. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vyriausybė ir Seimas šiai iniciatyvai nepritarė, nors puikiausiai žino, kad tūkstančiai darbuotojų įforminti „nepilnu“ etatu ir neuždirba nei pensijai, nei kitoms išmokoms.

Jei įsigalios Seimo priimtas, tačiau prezidentės vetuotas DK, darbdaviams bus kur kas paprasčiau neklastojant darbo laiko apskaitos įdarbinti žmones pagal nenustatytos apimties, projektinio darbo, kitas sutartis, o mokėti už jų socialines garantijas paliks kitiems mokesčių mokėtojams (tikiu, sąžiningi darbdaviai to nedarys, bet paprastai jie ir taip moka didesnį atlyginimą nei MMA).

Taigi šia prasme nekorektiška lyginti Lietuvos ir kaimyninių valstybių darbo santykių reguliavimą ir socialinę apsaugą – ji Lietuvoje prastesnė (ypač neuždirbančių MMA) ir prezidentė yra teisi sakydama, kad priimant DK „pamirštas darbuotojas ir socialinis jautrumas“.

Vis dėlto be kritikuotinų dalykų, priimtame socialiniame modelyje (ne tik DK) yra ir gerų vietų. Keista, kad apie juos viešai beveik nediskutuojama.

Pavyzdžiui, dabar kai kuriems būsimiems pensininkams dirbti neapsimoka. Tiksliau, jeigu paskutiniais karjeros metais jie nedirbtų ir nemokėtų mokesčių, jų pensija būtų didesnė.

Jokios klaidos čia nėra. Paini ir sudėtinga dabartinė pensijų skyrimo tvarka numato, kad apskaičiuojant būsimą išmoką vertinamas per darbinę karjerą gautų pajamų vidurkis.
Vis dėlto be kritikuotinų dalykų, priimtame socialiniame modelyje (ne tik DK) yra ir gerų vietų. Keista, kad apie juos viešai beveik nediskutuojama. Pavyzdžiui, dabar kai kuriems būsimiems pensininkams dirbti neapsimoka. Tiksliau, jeigu paskutiniais karjeros metais jie nedirbtų ir nemokėtų mokesčių, jų pensija būtų didesnė.

Jeigu į karjeros pabaigą žmogus uždirba gerokai mažesnį atlyginimą nei jėgų žydėjimo metais, tai jo draudžiamųjų pajamų koeficientas (t. y. „svertinis metinių koeficientų vidurkis“) sumažėja. Dėl to, nepaisant papildomai sumokėtų mokesčių, jo pensija būna kuklesnė.

Ši tvarka, visiškai neskatinanti dirbti, turėtų pasikeisti nuo 2018 m., jeigu prezidentė pasirašys Seimo priimtus socialinio modelio įstatymus.

Neverta tikėtis, kad pensijos pastebimai padidės – bent jau tol, kol tūkstančiai darbuotojų formaliai įdarbinami kelioms valandoms ir už juos nemokamos tokios socialinio draudimo įmokos, kokios priklauso. Juk visos pensijos ir toliau bus mokamos iš dabartinių darbuotojų uždirbtų pinigų.

Vis dėlto gerai bent tiek, kad pagal naują tvarką nė vienas „Sodrai“ sumokėtas euras nemažins būsimos pensijos.

Tiesa, radikalios reformos nebus – neturėsime asmeninių „Sodros“ sąskaitų, kuriose kauptume grynai vien savo pensiją. Jos ir toliau bus skaičiuojamos perskirstymo principu: didžiausių pensijų gavėjai jos bus santykinai mažesnės nei galėtų būti (atsižvelgiant į sumokėtas įmokas), pačių mažiausių – santykinai didesnes.

Nauja ir tai, kad individuali pensijos dalis bus susieta ne su Vyriausybės tvirtinamomis metinėmis draudžiamosiomis pajamomis, o su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu.
Lyginantis su Latvija ir Estija nereikia pamiršti, kad mažiausius atlyginimus ten gaunantys darbuotojai turi didesnes socialines garantijas nei lietuviai. Mes galime pasiguosti nebent tuo, kad kitaip nei kaimynystėje, jokios mūsų pensijos neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.
M. Žilionis

Jeigu individualus atlyginimas už jį bus didesnis, tai ir apskaitos vienetų skaičius, ir būsima pensija bus kiek didesnė už vidutinę. Jei neuždirbsime vidutinio darbo užmokesčio, ji bus mažesnė.

Beje, sveikintina ir tai, kad bus viešinami duomenys apie konkrečioje darbovietėje mokamą vidutinį darbo užmokestį.

Kitas sąlyginai geras dalykas – būsimas pensijų indeksavimas. Tiesa, jis nėra toks paprastas kaip, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje. Čia valstybės pensija (daugiausia – 119,3 svarų sterlingų per savaitę) keičiama kartą per metus tuo dydžiu, kuris didesnis – pagal šalies darbo užmokesčio arba vartojimo kainų pokytį. Paskutinį kartą čia jos indeksuotos 2,5 proc.

Lietuvoje „pensijų dydžių mato rodikliai“ bus indeksuojami atsižvelgiant į 7 metų (!) darbo užmokesčio fondo augimo metinių tempų aritmetinį vidurkį ir „Sodros“ biudžeto rezultatus. Paprastai kalbant, pensijos ir toliau galės nuvertėti greičiau nei bus padidintos. Kita vertus, bent jau turėsime indeksavimo taisykles ir nereikės kliautis vien dosniais arba šykščiais politikų sprendimais.

Taigi naują DK ir kitus priimtus įstatymus galima vadinti įvairiais epitetais – socialiniame modelyje yra ir gerų, ir negerų dalykų.

Vis dėlto lyginantis su Latvija ir Estija nereikia pamiršti, kad mažiausius atlyginimus ten gaunantys darbuotojai turi didesnes socialines garantijas nei lietuviai. Mes galime pasiguosti nebent tuo, kad kitaip nei kaimynystėje, jokios mūsų pensijos neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.