Šįkart baisios tragedijos pavyko išvengti – pilietiškas kaimynas ne tik nufilmavo vaikus, bet ir nedelsdamas iškvietė policiją.
Tai, kas nutiko Kauno rajone, Šlienavos miestelyje, šokiruoja – pririšti vaikai sėdėjo ant suoliuko, o jų motina (beje, blaivi) mėgavosi ramybe vos už kelių metrų esančiuose namuose. Lyg tai būtų kasdienybė, lyg vaikai turėtų ne džiaugtis nerūpestingos vaikystės paslaptimis, o it maži vilkšuniai saugoti medinę trobą.
Šiandien Kauno vaiko teisių tarnybos vadovė teisinasi, kad socialiniai darbuotojai žinojo apie šeimos, kurioje gyvena vaikai, padėtį, tačiau ši esą nesiuntė jokių nerimą keliančių signalų, o motinai viso labo trūko socialinių įgūdžių.
Deja, vaikų teisėmis rūpintis turinčios tarnautojos pasiteisinimai, kad šiame gyvenime visko negalima numatyti, o šiuo metu šeimoje yra JAU normali situacija, tik patvirtina, kad įgūdžių trūksta ne tik motinoms, bet ir šias bei jų vaikus stebėti privalančioms socialinėms tarnyboms. Galbūt ne tik įgūdžių, bet ir elementaraus, žmogiško supratimo, empatijos ir nuoširdumo dirbant savo darbą.
Kitaip tariant, vaikai turi būti smarkiai sumušti arba, neduok Dieve, užmušti – tik tada skriaudikus bus galima sulaikyti, uždaryti į areštinę, atskirti nuo skriaudžiamos šeimos. Ir galop – galbūt nuteisti. Tik tada, kai bus netekta didelės vertybės – sveikatos ar gyvybės – vaikai taps verti būti pastebėti.
Žinote, ką socialiniai darbuotojai pasiūlė motinai, kurios vaikus skriaudė net ne jų senelis, o dar vieno eilinio jos mylimojo tėvas? Ne pagalbą, o pasiieškoti naujo būsto ir išsikraustyti iš namų, kuriuose vaikai visą gyvenimą žiaurumu garsėjusio senolio bet kada vėl gali būti sumušti ar dar kartą pririšti prie virvės.
Po šios šokiruojančios istorijos vaikų gerove rūpintis turintys valstybės tarnautojai kol kas sugebėjo tik viena – negrąžinti vaikų motinai ir viešai pažadėti, kad dabar spręs jų globos klausimą. Veiks kaip norvegų „Barnevernet“.
O juk šie socialiniai darbuotojai turėjo veikti gerokai anksčiau – kai tik išgirdo pirmąjį kaimynų pagalbos šauksmą!
Jeigu būtų reagavę, nuoširdžiai, o ne formaliai bendravę su motina, kaimynais ir net tuo pačiu (įtariama) smurtavusiu senoliu, gal šiandien nebūtume pamatę iš baimės sustingusių prie virvių pririštų vaikų.
Kiekviena tokia skaudi istorija atveria kraujuojančią padėtį mūsų socialinėje apsaugoje. Kiekvieną kartą mūsų valdžios atstovai įnirtingai pažada, kad ieškos būdų, kaip padėti socialinės rizikos šeimoms, tačiau kiekvieną kartą pripažįsta, jog mūsų valstybė kol kas kovoja tik su padariniais.
Kaskart, kaip ir šįkart, valstybės tarnautojai pripažįsta, kad nepastebi pirmųjų krizės šeimoje požymių, o jeigu ir pastebi, realiai nieko nedaro. O kuo ilgiau tokia šeima gyvena patirdama krizę, tuo sunkiau iš jos sekasi išbristi. Ne tik klystkeliais nuėjusiems tėvams, bet ir tokį jų gyvenimą matantiems ir kitokio pasaulio neįsivaizduojantiems vaikams – suaugę su tokiu supratimu jie nesuvokia, kad ne mes, o jie gyvena kitokioje realybėje.
Atrodo, įvykiai Naujųjų metų naktį, kai girtas tėvas nuo šalčio spengiančią naktį į šulinį įmetė ir paskandino du savo vaikus, mūsų valdžią turėjo pažadinti iš letargo miego. Bet nepažadino. Nes visiems yra svarbesnės naftos kainos, ekonominė padėtis, euro kursas. Ir reitingai.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimai pagaliau visiems susitelkti ir įkurti naują instituciją, kuri turėtų ne tik realiai padėti, bet ir koordinuoti šeimas, liko tik raginimais – o juk vaikų apsauga turi tapti prioritetiniu klausimu šalyje. Tačiau bene kasdien per televizijos kanalus girdime reklamą, kad Lietuvoje socialinės rizikos šeimų yra tiek daug, kad jos netilptų į didžiausią Kauno areną.
„Netylėti, padėti, išdrįsti įsivaikinti, įkvėpti, surasti pagalbą“, – ką tik iš televizijos ekrano sakė D. Grybauskaitė.
O kažkur kaip tik šiuo metu girti tėvai, patėviai, pamotės ar seneliai galbūt muša apsiginti negalinčius vaikus, kuriems niekas negali padėti. Nes turime per daug socialinės rizikos šeimų ir per mažai už kelis šimtus eurų savo gyvybe sutinkančių rizikuoti socialinių darbuotojų, kurie dirba nuo 8 iki 17 val., o penktadieniais savo kabinetų duris užrakina dar anksčiau.
Kaip ir tragedija Klaipėdos rajone, kuomet policijos pareigūnai laiku nesureagavo į jaunos moters pagalbos šauksmą – keturių vaikų motina buvo nužudyta. Policija laiku nesureagavo ir į Šakių rajono gyventojų skambučius – girtas vyras nužudė sugyventinę ir jos draugę.
Ar sugebės reaguoti šįkart, kai vėl skamba pavojaus varpai? Nebent žodžiais, kad reikia vėl susitelkti, nes vaikai – mūsų prioritetas. Arba vėl pasiteisins, kad daug dirba, turi įvairių programų, rizikos šeimose socialiniai darbuotojai lankėsi NET kelis kartus per mėnesį, bet nieko įtartino nepastebėjo?
Žmonės, nepakanka susirūpinti ir paliūdėti. Nepakanka pakalbėti garsiomis ir skambiomis frazėmis. Nepakanka ką nors laikinai pažadėti. Būtina nedelsiant pareikalauti aktyvių veiksmų ir atsakomybės iš atitinkamų institucijų. Būtina priversti juos dirbti taip, kad skiedros lėktų, nes juk „Lietuvoje daug socialinės rizikos šeimų“ – tai, po velnių, gal laikas pradėt ne kalbėt, o dirbt vardan idėjos ir rezultato, o ne algos kiekvieno mėnesio pabaigoje?
Vieną gerą dalyką matau šioje istorijoje – sureagavo ir pagalbą iškvietė paprasti kaimo žmonės, galbūt būtent jų dėka vaikai liko gyvi ir stipriai nesužaloti. Manau, kad niekas neįsižeis, jei pasakysiu viešą „Ačiū“ šiems paprastiems, įtakos neturintiems žmonėms, kurie keisti pasaulį ir savo gyvenamąją aplinką pradėjo nuo savęs.
Politikai, tarnautojai, pareigūnai, gal pagaliau paimkit pavyzdį ne iš savęs, o iš tų, kurie tikrai turi kuo didžiuotis?