Pasakos, kurią mums jau daugelį metų seka futbolo valdininkai. Kad mažos Europos valstybės neturi jokių šansų pasaulinėje futbolo scenoje, galbūt kartą per kartą gali blykstelėti ir patekti į kokį čempionatą, kaip tai 2004 metais padarė Latvija, bet daugiau tai jau niekada. Patekimas į finalinį etapą yra svajonių ir troškimų apogėjus. Islandijos ir Velso metai parodė, kad pasaka baigta.
Problema ta, kad Lietuvos futbolo vadovai, tarsi patyrę garažinio autoserviso meistriukai „nunulina“ startinės pozicijos skaitliuką. Štai dabar LFF prezidentas Edvinas Eimontas sako, kad jeigu bus vykdoma akademijų veikla, Lietuva gali tikėtis patekti į finalinį Europos čempionato etapą 2024 arba 2028 metais. Šią formulę mėgo taikyti ir ankstesnis LFF vadovas Liutauras Varanavičius, kuris 2009 metais tikino, kad jeigu viskas klostysis gerai ir bus einama į priekį, Lietuva tikrai žais 2016 metų Europos čempionate.
Paprasta logika – „jei bus X, tai Lietuvos rinktinė Europos čempionate žais Y metų“. Ir ją galima taikyti amžinai, jeigu papūti miglą į akis ir duodi suprasti, kad esame starto pozicijoje, kai tereikia atlikti X ir evoliucijos metodu, kurį mėgsta pabrėžti naujasis Lietuvos futbolo vadas, viskas bus gerai. X gali būti infrastruktūra, finansavimas, stadionas, vaikai, palaikymas, valdžios dėmesys. Įsirašykite, ką norite.
Bėda ta, kad nesame starto pozicijoje ir nesame toje „lygaus lauko“ pozicijoje. Lietuvos futbolas nėra lygiame lauke toks, koks buvo, sakykim, prieš šešerius ar dvylika metų. Bėda ta, kad Lietuvos futbolas ne evoliucionuoja, o nuosekliai ritasi į duobę, ir tai matyti pagal visus parametrus. Pažiūrėkime į juos.
Lietuvos nacionalinė vyrų rinktinė
1996 Europos čempionato atrankoje surinkome 53 proc. galimų taškų, 1998 – 57 proc., 2000 – 37 proc., 2002 – 8 proc., 2004 – 42 proc., 2006 – 33 proc., 2008 – 44 proc., 2010 – 40 proc., 2012 – 21 proc., 2014 – 36 proc., 2016 – 33 proc..
Jau šešiolika metų negalime surinkti daugiau kaip pusės galimų taškų atrankos grupėje, o pastaruosius tris ciklus vidurkis siekia vos 31 proc. Ir reikia nepamiršti, kad liūto dalis šitų taškų atkeliavo po išvargtų pergalių prieš San Mariną, Lichtenšteiną ir Farerų salas.
Nors ir tai ne visada – per pastarąsias aštuonias rungtynes su šiomis rinktinėmis mes iškovojome penkias pergales ir patyrėme du pralaimėjimus. Atmetus šias pergales, trijų ciklų taškų procentas dar liūdnesnis – 16 proc., 21 proc. ir 22 proc. Paskutinę rimtesnę pergalę rinktinė iškovojo 2010 metais išvykoje prieš Čekiją.
Prastėjant rezultatams, vis daugiau dėmesio sulaukia pašaliniai veiksniai, o Rusijos žaidėjų „paniatkes“ primenantys rinktinės jaunuolių pareiškimai padėties irgi negerina.
Lietuvos futbolininkai, žaidžiantys užsienyje
Čia irgi regresas akivaizdus. Jeigu prieš keliolika metų mūsų rinktinės žiedas žaisdavo Italijos Seria A, Bundeslygos, Škotijos Premier ar Rusijos Premier lygos klubuose, tai dabartiniai rinktinės žaidėjai ir augantis jaunimas į rimtesnes lygas žiūri kaip į mokslinę fantastiką, o daugiau kaip pusę rinktinės sudaro Lietuvos A lygos žaidėjai, kurie šeštadienį grumiasi su Kauno „Stumbru“, o trečiadienį žaidžia su Anglija.
Mūsų žaidėjai dar šiek tiek įdomūs kazachams, lenkams ar Chabarovsko futbolo klubui, o lyderių lyderis atstovauja Danijos vidutiniokams. Beje, nė vienas iš 23 Islandijos rinktinės žaidėjų nežaidžia vietiniame čempionate. Beje, nė vienas Velso žaidėjas nežaidžia vietiniame čempionate. O Islandijos ar Velso čempionatai yra gan panašaus lygio kaip A lyga.
Lietuvos jaunimo rinktinės
Žvelgiant į ateitį optimizmo irgi nedaug. Dar prieš septynerius metus įveikdavusi Makedoniją, Ukrainą ir Suomiją, sužaisdavusi lygiosiomis su Anglija, mūsų U21 rinktinė per pastaruosius du Europos čempionato atrankos etapus turi iškovotas tris pergales (dvi sunkias prieš San Mariną), vienas lygiąsias ir dvylika pralaimėjimų.
Paskutinių šešių pralaimėjimų (įskaitant pralaimėjimą Andorai) saldo – nulis įmuštų šešiolika praleistų. U19 rinktinė kartais gali įveikti latvius ar moldavus, bet rusai mus triuškina 0:6, o portugalai 0:5. Gal kiek daugiau vilčių teikia U17 rinktinė, kol nepamatai pralaimėjimo 0:3 Liuksemburgui.
Lietuvos FIFA reitingas
2010 metais LFF savo strategijoje gyrėsi, kad Latvija ir Estija atsilieka nuo Lietuvos ne tik pagal stadionų skaičių, bet ir pagal FIFA reitingą. Šiuo metu estai yra 94, latviai – 104, o mes – 127, tarp Kubos ir Sudano. Dabar jau LFF prezidentas linkęs nesureikšminti reitingų – „porą draugiškų rungtynių ir pakiltume, bet ar mums to reikia“.
Bet reikėtų žaisti su aukščiau reitinge esančiais futbolo grandais – Svazilendu, Nikaragva arba Malaviu, o jeigu žaisi su žemiau esančiu Azerbaidžanu, tai dar liūdniau gali būti.
Prieš dešimt metų buvome 51. Dabar esame žemiausioje visų laikų pozicijoje. Kol kas.
Lietuvos stadionai ir lankomumas
Futbolo stadionas Lietuvoje jau tapo „baltuoju banginiu“ – fikcija, kurios niekas nematė ir greičiausiai nepamatys. O fikcijai priskiriamos įvairios stebuklingos galios, pavyzdžiui, tikėjimas, kad atsiradus moderniam stadionui iš karto susitvarkys ir futbolo reikalai.
Galbūt tas tikėjimas galėjo suveikti prieš keliolika metų, kai į Lietuvos klubų europinius mačus atvykdavo aukščiausi šalies vadovai, o vidutinis A lygos lankomumas buvo 1200. Deja, regresas ir čia akivaizdus – net ir užsimerkiant prieš statistikų norą į protokolą kaip žiūrovus įtraukti visus balandžius ir žvirblius, vidutinis A lygos lankomumas sumažėjo kone tris kartus ir nesiekia 500 žiūrovų.
Lietuvos vaikų futbolas
Dar vienas regresas – futbolą žaidžiančių vaikų skaičius. Ir čia labiau reiktų kaltinti ne futbolo vadus, o emigraciją, kuri per dešimt metų dvigubai sumažino moksleivių skaičių šalyje ir technologijas, atimančias vaikams norą sportuoti. Ir kur tas noras bus, jei didžiąją dalį vaikų futbolo trenerių galima reitinguoti pagal rusiškų keiksmažodžių treniruotės metu kiekį. Netikite – nueikite į pirmą pasitaikiusią futbolo treniruotę ir pasiklausykite.
Pridėkime dar „saviškių“ čiuptuvais apraizgytą vegetuojančią futbolo akademiją ir matysime rezultatą. O pinigų yra – pasak „Utenio“ klubo vadovo, per metus vaikų futbolui bendrai skiriama apie 8 milijonus eurų. Tik niekas nežino, kur ir kaip jie panaudojami ir įsisavinami. Tiksliau, žino tie, kurie paklusniai balsuoja per LFF komitetų posėdžius, o kitiems žinoti nereikia.
Lietuvos futbolo įvaizdis
Genialaus filmo „Kasablankos“ veikėjai „visada turėjo Paryžių“, o mes „visada turėjome Kvedarą“. Kaip ir stadionas, jis buvo tas X. Neliks Kvedaro – ir futbolo padangė nusidažys žydrai.
Na, neliko Kvedaro. Ir ką? Futbolo įvaizdis koks buvo grindjuostinis, toks ir liko su visais reklamos agentūrų darbuotojų, nežinančių, kas yra nuošalė, sugalvotais „širdžių atnešimais į stadioną“ ir „Ronaldo dovanojimais Lietuvai“. Nes liko daug mažų kvedariukų. Daug daug. Ne tik Liepkalnio gatvėje, bet ir kiekvienoje apskrities federacijoje.
Senų kvedariukų (man vis tiek unikalus yra nuo 1983 metų Kauno futbolui vadovaujantis Romanas Levinskas). Jaunų kvedariukų. Godžių kvedariukų. Tylių kvedariukų. Ir netgi futbolą mylinčių, bet ne taip smarkiai, kaip nemokamas keliones su rinktine, kvedariukų.
O bendrame regreso fone išlieka tik dvi konstantos – stadionas, kurio nebuvo, nėra ir nebus, bei totalus šalies vadovų ir sprendimus priimančių politikų abejingumas sporto karaliui.
2013 metais premjeras Butkevičius, žadėjo, kad nacionalinis stadionas turėtų būti pastatytas iki 2016 metų, nes „negražu, kad valstybė neturi stadiono“. Kaip atsarginį variantą premjeras minėjo „Žalgirio“ stadiono rekonstrukciją. Čia, reikia pripažinti, politikai neapgavo. „Žalgirio“ stadionas tikrai pradedamas rekonstruoti. Į biurus.
Rašydamas apie visuomenės problemas stengiuosi ne tik kalti „kaip viskas blogai ir visi vagys“, bet pasiūlyti konstruktyvius sprendimus. Šį kartą nėra ką ir kam siūlyti. LFF prezidento siūloma evoliucija prieštarauja faktams. Malda „investuokime į vaikus“ susiduria su skaidrumo, efektyvumo, kompetencijos problemomis, o jas galintiems išspręsti žmonėms viskas yra labai gerai. Jie nori likti futbole iki tol, kol galės atšvęsti deimantinį Romano Levinsko vadovavimo Kauno apskrities futbolui jubiliejų. Ir jokios evoliucijos šitų kvedariukų nepalies.
O mes lauksime ir tikėsimės kovingų rinktinės lygiųjų su stipriais Europos vidutiniokais.
Haiku
Įvarčiai krenta
Kas kad į savus vartus
Svarbu stadione