Kai britai dar tik svarstė išstojimo iš Europos Sąjungos galimybę ir ruošėsi referendumui, daugelis ėmėsi mokyti, ką reikėtų daryti ir kaip elgtis vienai didžiausių ir įtakingiausių buvusiai kolonijiniai imperijai.
Toks „viską išmanančiųjų“ spaudimas greičiausiai iššaukė tik dar stipresnę neigiamą reakciją ir padidino skaičių tų, kurie nusprendė, kad jiems Europos Sąjungos jau gana. Taigi, britai išreiškė savo valią ir nusprendė pasitraukti iš Europos Sąjungos. Demokratiškai, referendumu. Ir tai yra jų teisėtas ir laisvas daugumos pasirinkimas. Pasirinkimas, kurį, esu tikras, lėmė nepasitenkinimas socialine aplinka bendrąja prasme ir socialine politika Europos Sąjungoje.
Ir ne taip svarbu, ar tai buvo pasipiktinimas į šalį suplūdusiais emigrantais, esą atimančiais iš vietos gyventojų darbus, ar socialinių pašalpų dalijimo politika, ar noras išlaikyti didesnį nacionalinį savarankiškumą ir troškimas turėti dar daugiau išskirtinių teisių Europos Sąjungos. Visa tai galima vadinti socialine aplinka, kuri britų, akivaizdu, netenkino.
Be to, Jungtinės Karalystės santykis su Europa, o tiksliau, kai kuriomis sąjungos narėmis, nuo seno buvo ir yra, švelniai tariant, komplikuotas – užtenka prisiminti faktą, kad Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis priešinosi britų narystei Europos ekonominėje bendrijoje, o pati Didžioji Britanija abejojo, ar nori priklausyti besiformuojančioje Europos Sąjungoje.
Taip jau susiklostę istoriškai, kad britai jaučiasi artimesni kitoms angliškai kalbančioms šalims, o itin didelį palankumą jaučia Amerikai. Britų netenkina ir tai, kad jie turi paisyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, nes taip tenka atsisakyti tam tikrų nacionalinių principų. Bet tai jau globalūs šio klausimo aspektai.
Užtektų žinoti faktą, kad šiemet kovą Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje 15 m. amžiaus britų paaugliai yra nelaimingiausi. Nelaimingesni už britus jaučiasi tik Lenkijos ir Makedonijos vaikai. Tuo tarpu 2010 m. apklausa parodė, jog net 6 iš 10 britų norėjo palikti savo šalį, o tai reiškia, kad britai yra viena labiausiai gyvenimo kokybe gimtinėje nepatenkintų tautų Europoje.
Taigi, netinkamos socialinės politikos rezultatas – britų referendumas. Lietuvoje sėkminga referendumų istorija pasigirti, deja, negalime ir nors kolega A. Paulauskas pasiekė, kad būtų pratęstas referendumui reikalingų parašų rinkimas nuo 3 iki 6 mėnesių, tai situacijos iš esmės nepakeis. Kita vertus, savo pozicijai išreikšti Lietuvos žmonėms referendumo nė nereikia – jie tai sėkmingai daro susikraudami lagaminus ir tūkstančiais palikdami savo šalį. Juos svetur gena ta pati netenkinanti socialinė aplinka.
Ir nieko nuostabaus – Eurostato duomenimis Lietuvos Vyriausybės išlaidos socialinei apsaugai 2014 metais buvo vienos mažiausių tarp 28-ių Europos Sąjungos šalių (11,5 proc. nuo BVP). Mažiau socialinės apsaugos sričiai skyrė tik Rumunija (11,4 proc. nuo BVP).
O kur dar Europos per prievartą grūdamos pabėgėlių kvotos, spaudimas didinti lėšas krašto apsaugai, kai jų gyvybiškai trūksta socialinėms problemoms spręsti, ir kiti iš viršaus reglamentų formomis „nuleidžiami“ nurodymai? Ne paskutinėje vietoje ir Europos peršamos dažnai su lietuvių mentalitetu, pasaulėžiūra ir tradicijomis susikertančios vertybės...
Taigi, panašu, kad lietuviams būti nepatenkintiems yra gerokai daugiau priežasčių negu britams. Pastarieji jau palieka Europos Sąjungą. Tuo tarpu lietuviai po vieną ar visomis šeimomis palieka Lietuvą. Tik dėl šio savotiško „Litexit“, skirtingai nei dėl „Brexit“ nei Europoje, nei Lietuvoje panikos bangos nekyla. Mūsų šalies Vyriausybė emigraciją ėmė laikyti tokiu natūraliu ir savaime suprantamu procesu, kad nė nebesistengia jo suvaldyti.
Štai ir mano su Darbo partijos kolegomis įregistruotos įstatymų pataisos dėl migracijos departamento prijungimo prie Vyriausybės ir siekio jo pagrindu sukurti instituciją, kuri iš esmės spręstų visus su migracija susijusius klausimus, sulaukė neigiamos Vyriausybės išvados ir jau pusantrų metų šis itin svarbus klausimas įstrigęs mirties taške.
Ar ir toliau eidama šiuo keliu Lietuva taip pat nedings iš Europos Sąjungos? Ir ne tik iš Europos Sąjungos. Ji gali dingti ir iš pasaulio žemėlapio. Ir tada jau nebus kam panikuoti ir ieškoti sprendimo būdų, kaip padėtį suvaldyti ar pakeisti.
Siūlau pirmiausia gerai pagalvoti apie nacionalinį saugumą, kuriam dėl itin prastos socialinės aplinkos, gresia didelis pavojus. Juk rūpintis saugumu pastaruoju metu labai populiaru. Tik šįkart grėsmių reikia ieškoti ne išorėje, baiminantis gąsdinančios kaimyninių valstybių politikos. Grėsmė yra daug arčiau ir gerokai realesnė – tai apatiška Vyriausybė, kuri baigia išvaikyti iš Lietuvos paskutinius žmones. „Litexit“.