Iš Europos politinio elito, neišskiriant nė Lietuvos sopulingųjų širdžių brigados, skamba tokie vaitojimai ir moralizavimai, kaip iš netikėtai paliktos sutuoktinės, kuri stovi tuščiame kambaryje ir negali suprasti, kas gi atsitiko. Viskas juk buvo gerai. Kodėl jis išėjo?
Iš tiesų viskas netikėta yra tik pačiai sutuoktinei. Jai daug kartų buvo sakyta, kas yra negerai ir kodėl dalykai eina blogyn. Ji nebuvo linkusi klausyti. „Jei tau su manimi nepatinka, tai nebūk su manim“, sakė ji, ir dabar, kai į jos šantažą buvo atsakyta tuo, ko ji prašėsi, ji šoke.
Viskas lygiai taip pat yra su Britanija ir Europos Sąjunga. Lygiai taip pat. Anglija buvo nemylima Europos Sąjungoje ir jos nuolatos linksniuojama, kad per gerai turi, per mažai moka, per daug laisvės ir išskirtinių teisių, ir apskritai, jei jums, anglams, ta mūsų sąjunga yra tokia kančia, tai eikit sau, ko neinat, būkit atskirai, niekas neverks.
Bet jau vėlu. Sprendimas priimtas. Iš tiesų, sprendimas buvo priimtas žymiai anksčiau, nei įvyko birželio 23-osios referendumas Jungtinėje Karalystėje.
Kiekvienas didysis mūšis yra laimimas ir pralaimimas dar prieš jam prasidedant. Taip pat ir čia viskas buvo nuspręsta jau anksčiau. Tada, kai minios Europos entuziastų ir jiems artimų intelektualų gaujos vykdė nesibaigiantį Anglijos ir jos euroskeptikų pjudymą. Tai buvo ne tik euroskeptikų vadinimas eurofobais ir paranojikais. Tai buvo atkaklus ir piktas aiškinimas, kad jei nebalsuosite taip, kaip norime mes, jūs būsite ksenofobai, rasistai, siaurakakčiai Mažosios Anglijos primityvai. Jei nebalsuosite už Europos Sąjungą, mes žinosime, kad jūs – neišsilavinę, isteriški, nesusigaudantys provincialai.
Tačiau tai primena ir dar kažką. Primena Lietuvos nepriklausomybės kovas, kai mes nusprendėme, kad nebebūsime Sovietų Sąjungoje, nors buvo nedrąsu, rizikinga ir neaišku, kaip bus. Lygiai taip pat, kaip Britanijai yra dabar.
Mus lygiai taip pat tais laikais murkdė ir keiksnojo. Nacionalistai, trumparegiai, isterijos aukos. Net buvo specialus terminas: „nacionalizmo karštligė“. Girdi, žmonės užsimiršo ir dabar kliedi, kažkokias ten savo valstybes išsigalvoja, savo sienas, savo pinigus. Ką jūs svaigstat, durneliai jūs, kaip jūs patys gyvensite, jūs gi nesugebėsite nieko, atroposit keliais atgal prašytis.
Anglams taip pat sako dabar, tiesą sakant, labai panašiai kalbėjo ir anksčiau, kai šalis atsisakinėjo jungtis prie euro. Ką jūs ten vieni sau su tuo savo svaru, Europa didelė ir svarbi, o jūs čia savo sultyse mirkstate ir patys nesuprantate, kas jums yra gerai.
Anglai, jei gerai pagalvosite, nieko ypatingo nepadarė. ES yra tik šalių sąjunga, prasidėjusi nuo prekybos plienu ir anglimi sutvarkymo po Antrojo pasaulinio karo. Ji prasidėjo kaip prekybos organizacija ir baigs gyvenimą, kaip jau dabar matome, kaip prekybos organizacija. Anglams tik tokios jos ir tereikėjo, ir jie neslepia to.
Kaip ir santuokoje, žmonės būna kartu todėl, kad abiem yra geriau kartu negu atskirai. Kai nustoja būti gerai, tai pasižiūri, ar yra priežasčių vis dar būti kartu, ir apsisprendžia. Britanija lygiai tą patį ir padarė: spalvotas oro balionėlis nebedžiugina, tai ir nebereikia balionėlio. Sąjunga duoda daugiau vargo, nei žalos, nebereikia sąjungos. Didžioji Britanija niekada negalvojo ideologinės vienybės kategorijomis, kaip vokiečiai ar prancūzai, nesvaigo nuo minčių apie vis glaudesnę politinę sąjungą, Europos bendrus himnus, kariuomenes ir panašius dalykus, kurie labai imponuoja žemyninės Europos varliaėdžiams, iš kartos į kartą einantiems išlaikytiniams ir genetiškai traumuotiems socialistams, kuriems komunizmo idėjos yra išdegintos kaktoje, uodegoje ir sąnariuose.
Tiesą pasakius – ir mūsų emigrantams, kad ir kokie buki jie būtų, naudinga bus štai ką suprasti (o kad jie buki, galima buvo pamatyti, kai jie patikėjo, kad prasidėtų jų deportacijos – juokiausi raitydamasis ant kilimo turbūt tris dienas, skaitydamas, kaip nukvakusios senolės iš Babtų skambinėja savo Deividukams į Angliją ir klausia, ar jau aną susėmė, nes jos girdėjo kažką tokio iš kaimynės): 2004 metais, kuomet Lietuva įstojo į ES, šimtus tūkstančių mūsų brolių ir seserų priėmė į Jungtinę Karalystę dirbti ir gyventi ne iš didelės meilės, o tik todėl, kad tai buvo blaivus, pragmatiškas sprendimas, patiems anglams naudingas. Tuomet mūsų darbo jėgos reikėjo, dabar jau praėjo daugiau, nei dešimtmetis, ir jos reikia turbūt žymiai mažiau, todėl tiesiog pasakys, kad ačiū, reikalai pasikeitė.
Ar gražu šiandien krizenti iš tamsiausių mūsų sūnų ir dukterų, kurie užsiveda nuo bet kokio pajuokavimo, viską priima už teisybę ir jiems gali parašyti, kad pas juos pradės leistis skraidančios lėkštės su marsiečiais prie salotų fermos, jie patikės ir pradės blaškytis? Nežinau, ar gražu, bet linksma ir juokinga labai. Geresnė linksmybė, nei prietrankos, balsuojantys už Darbo partiją arba žemės referendumą. Jie juk tam yra šioje Žemėje, kad mus juokintų kaip klounai. Kam pykti, jei jie puikiai atlieka savo funkcijas?
Mūsų šalies kažkada anglams reikėjo, kaip ir kitos Rytų Europos, dėl pragmatinių priežasčių. Taip pat ir Europos Sąjungos apskritai. Dabar viskas pasikeitė. Europa klydo, galvodama, kas Anglija svaigo dėl jos. „Man patiko tik būti su tavim – nemylėjau tavęs“. Poezija, kaip visada, pateikia visus atsakymus.