Visi tik laukia rinkimų, naujos Vyriausybės ir Premjero. Vienareikšmiškai tą pasakė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime.

Vis dėlto keisčiausias dalykas per šiuos jau beveik ketverius kairiosios Vyriausybės metus buvo Premjero ir jo partijos bičiulių reakcijos į jiems išsakytą racionalią kritiką. Pasiklausius jų visada atrodydavo, kad visus tuos ketverius metus prie Vyriausybės vairo stovi ne jie, o Andrius Kubilius! Jeigu tik koks blogesnis žodis Vyriausybei – iškart kaltas Kubilius. Ne Butkevičius ar jo ministrai, o Kubilius.

Ir šį kartą vėl, po eilinio ir tikrai niekuo labai stipriai neišsiskiriančio Prezidentės metinio pranešimo, susidaro vaizdas, jog Lietuvos kairieji tarsi apsėsti Andriaus Kubiliaus. Viską jie vertina pagal jį ir jo Vyriausybę. Po Prezidentės pranešimo pasipylė pikti socialdemokratų straipsniai apie tai, kad toks jiems kritiškas šalies vadovės požiūris nėra joks pranešimas, kad tai neva konservatorių ir (!) liberalų rinkimų kampanijos dalis, o apskritai – naudingiausia tai ne kam kitam, o – A. Kubiliui.

Vienas iš tokių nusprendusių išdėstyti savo partijos nuomonę yra marijampolietis socialdemokratas, Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Į jo nuomonę norėčiau atsakyti keletu kontrargumentų.

Paradoksas: prie socialdemokratų socialinė atskirtis tik padidėjo

Pradėsiu nuo paprasto paraginimo: kolegos kairėje, atsipeikėkit. Praėjo jau treji su puse metų nuo jūsų Vyriausybės darbo pradžios. Visą šį laiką turėjote puikiausias sąlygas veikti: koalicinė dauguma stabili, ekonominė situacija puiki, o nervus kiek patampė tik geopolitiniai iššūkiai.

Turėjote daugybę galimybių, kurių neturėjo kitos Vyriausybės prieš jus. Per šiuos metus galėjote atlikti daugybę reformų. Tiesą pasakius, galėjote atlikti daugybę kairiųjų reformų, nes tam turėjote pakankamai į tokius dalykus linkusius koalicijos partnerius. Bet nedarėte. Sėdėjote, snaudėte ir dabar atsibudę supratote, kad laikas jau prabėgo, o darbų beveik nematyti.

Kai prie Vyriausybės vairo stovi socialdemokratai, natūraliai tikiesi, kad jie imsis kokių nors socialdemokratinių darbų, o jų dėmesio centre bus tokios sritys kaip socialinė apsauga, socialinės atskirties mažinimas, pensijos, sveikatos apsaugos ir švietimo reformos. Bent jau išskirtinis rūpestis tokiomis sritimis yra įprastas vakarų socialdemokratams.

Tačiau paradoksas – per šiuos kairiųjų valdymo metus socialinė atskirtis tik padidėjo. To nesustabdė netgi nuolat didinama minimali alga. Emigracijos mastai taip pat nemenksta, o pastaruoju metu vėl pradeda augti. Nedarbas mažėja, bet jo mažėjimo tempai yra žymiai menkesni nei pastaraisiais dešiniųjų Vyriausybės metais. Viskas paleista savieigai, o procesus paspartinti galinčios Vyriausybės lyderystės nėra.

Sveikatos apsaugos reforma? Nulis rezultatų. Vienintelis dalykas, kuris vyko sveikatos apsaugos sistemoje per šiuos kelerius metus – pasikeitė net trys ministrai, o pirmasis iš jų, Vytenis Andriukaitis, pasiūlė grįžti prie sovietinės sveikatos apsaugos sistemos ir atsisakyti gerai išplėtoto, kokybiško privataus sektoriaus. Netgi susiduriant su savižudybių ir alkoholizmo epidemijomis, Vyriausybė ir ministerija nedaro nieko. Negebama apsispręsti dėl alkoholio prieinamumo ribojimo. Valdančiųjų kalbos apie mistinius planus, darbo grupes ir t. t. jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda. Už Vyriausybę ryžtingiau ir aktyviau šioje srityje veikia opozicija, visuomenininkai ir Vyriausybės neveiklumu nusivylusios atskiros savivaldybės.

Švietimo sistemos reforma? Be kelių eklektiškų pabandymų įvedinėti mistinius „klasių krepšelius“, mokytojų streiko ir ministrės išskirtinio „stiliaus“, vargu ar ką daugiau šioje srityje atsimename. Vyriausybės negebėjimą veikti puikiai parodo pirmą kartą nuo 2008 m. sugrįžę mokytojų streikai. Kairioji Vyriausybė, savo požiūrį į mokytojus ir kitus viešojo sektoriaus darbuotojus pademonstravo dar 2013 m. atkurdama ir padidindama politikų, teisėjų bei aukštų valstybės tarnautojų algas, o mokytojų algas palikdama krizės lygio.

Streikuoti mokytojai išėjo, nes, jei per pastaruosius trejus metus algos valstybiniame sektoriuje jau buvo pakilusios mažiausiai 7 proc., tai mokytojų algos buvo vis dar 2 proc. mažesnės nei prieš krizę. Streikas kilo, nes Vyriausybė negebėjo biudžete rasti viso labo 8 mln. Eur. Būtent tokios, valstybės biudžeto mastais nedidelės, sumos reikalavo mokytojai ir tai virto vos ne vyriausybine krize. Tuo tarpu paaiškėjus, kad „Lietuvos geležinkeliai“ padarė nuostolių valstybei už 46 mln. EUR – „vsio zakonno“. Jei reikės, lėšos tyliai ir ramiai bus rastos. Štai jums ir įrodymas, kas Vyriausybei yra svarbesni.

Pensijos? Ar neapgailėtina, kad šalyje stabilai augant ekonomikai trečdalis pensininkų vis dar gyvena žemiau skurdo ribos? Kai vidutinė alga šalyje per trejus metus ūgtelėjo daugiau nei 15 proc., pensijos „augo” tik 3 proc. Per visus ketverius Vyriausybės darbo metus pensijos daugiausiai augs prieš rinkimus, nuo liepos 1 d. – pensininkams bus pridėta net 16 eurų! Daugelis senjorų, su kuriais man tenka dažnai bendrauti, tokią Vyriausybės veiklą apibūdina paprastu žodžiu – pasityčiojimas. Pensijų indeksavimas, dėl kurio šiame Seime yra sutarimas tarp kairės ir dešinės, Seimo salės greičiausiai nebepasieks ir nebus priimtas, nes Vyriausybė nesugebėjo pateikti nuoseklios, finansais pagrįstos pensijų reformos.

Aš net nebekalbėsiu apie visus tuos korupcinius skandalus, Darbo partijai ir „Tvarkai ir teisingumui“ bei jų lyderiams pareikštus įtarimus ar daugybę kitų negandų, dėl kurių ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma yra tikrai pagrįstai kritikuojamos. Apie tai jau daug parašyta ir pasakyta, visa tai gula į tikrai ilgą ir pagrįstą Vyriausybės kritikos sąrašą.

Sakysite, kad socialdemokratams to, ką išvardinau, pasiekti neleido koalicijos partneriai? Bet juk taip bus visada! Lietuva visada turės koalicines Vyriausybes ir jos bus gana margos. Paradoksalu, kad socialdemokratų mėgstamiausio politiko Andriaus Kubiliaus Vyriausybei realiai neturint daugumos, dažnai dirbant mažumoje, pavyko pradėti daug daugiau ir sunkesnių reformų, nors koalicijos partneriai irgi neretai spardėsi. Taigi, jei negebate priimti reikalingų sprendimų, vykdyti reformų ir dėl to rasti sutarimo bent jau su koalicijos partneriais – matyt, jau tikrai laikas trauktis.

Belieka pacituoti Prezidentę: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje, prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai.“

Mieli socialdemokratai, jeigu manote, kad šie žodžiai neatspindi visuomenės nuomonės ir realios padėtis – atsisukite į žmones. Štai paskutinė „Spinter tyrimų“ apklausa rodo, kad Vyriausybės veiklą neigiamai vertina net 63,6 proc. rinkėjų. Manau, tai aiškiai demonstruoja, kad Prezidentės kritika jums tikrai nėra iš piršto laužta, o atspindinti ir piliečių nuomonę.