Ne dėl ekonomikos. Ne dėl to, kad svaras smuko į giliausią nuo 1985-ųjų duobę ar blaškosi akcijų rinkos. Ekonomikos kliautis britai anksčiau ar vėliau įveiks. Beje, ir ES šalininkų agitacija, kad palikus ES britams bus blogai ūkiškai, buvo visiška kvailystė. Nes tai – politikos klausimas. Ne ekonomikos.
Ir galimybės atsilošti Anglijai nebus dėl politikos. D. Britanijos „brexit" iš ES beveik neišvengiamai reiškia už pasilikimą ES balsavusios Škotijos „brexit" iš D. Britanijos.
O tai jau pasekmės ir D. Britanijai, ir Europai, ir visam Vakarų pasauliui. Žinant, kokia jėga yra ketvirtoji pagal dydį, bet antra pagal svarbą NATO kariuomenė. Anglijos karinis jūrų laivynas, Karinės oro pajėgos ir kariuomenė + Škotijos KJL, KOP ir škotų kariuomenė – ne tas pats karinis dydis kaip D. Britanijos. Tai gerokai susilpnintų NATO.
Vaizdžiai kalbant, toris Cameronas prašiko tai, kas buvo likę iš D. Britanijos imperijos. Ir kodėl?
Į referendumą jis metėsi, neatlaikęs Farage‘o demagogijos spaudimo, manydamas taip kadencijai pratęsti savo ir torių valdžią. Surengęs „Brexit" referendumą, kad pritrauktų euroskeptikų balsus, Cameronas jau iki rinkimų atsisveikina su premjero postu, atvedė torius prie bedugnės ir dar praranda Škotiją. Kurią šiaip taip buvo pavykę išsaugoti prieš tai vykusiame referendume ir dėl ES narystės praradimo grėsmės.
Taigi, jei šis referendumas gali būti pamoka politiniam elitui, kaip rašo protingi vyrai, tai ji turėtų skambėti maždaug taip: taip atsitinka, kai žaidi su ugnimi – bandai laimėti rinkimus bet kokia kaina. Bet gal D. Cameronas nieko negalėjo pakeisti? Farage‘as būtų daręs tą patį?
Iš pirmo žvilgsnio, bet tik iš pirmo. Referendumo skaičiai rodo, kad laiko faktorius čia – itin svarbus. Ta prasme, kad skubėti galėjo tik kvailys. Už D. Britanijos pasitraukimą iš ES balsavo mažų miestų ir senolių Anglija: 58 proc. vyresnių kaip 65 m. žmonių buvo už „Brexit", o 64 proc. 18-24 m. jaunimo – už pasilikimą. Jei imsime visus iki 29-erių, skaičius – dar įspūdingesnis.
Laikas veikė britų pasilikimo ES naudai. Bet, mąstydamas „kadencijos“ formatu, Cameronas pametė svarbiausią kozirį antieuropiniame žaidime.
Kiek didesnį balsų skaičių už išėjimą lėmė ne tiek Briuselio diktatas, ne tiek tunkantis Europarlamentas (nors tai tikrai erzina), ne baimė prarasti tautinę valstybę ir tikrai ne imigrantai iš Rytų Europos, nors ir tai turėjo įtakos. Svarbiausias veiksnys – silpni politikai, bijantys sprendimų, todėl permetantys juos tautai. Vaizdžiai kalbant, jei toriai nebūtų skilę, jei būtų gebėję susitarti, „Brexit" būtų neįvykęs.
Kas būtų, jeigu būtų. „Brexit" – jau faktas. Sukrėtimas, galbūt prilygstantis Berlyno sienos griuvimui ar SSRS iširimui. Tik su minuso ženklu. Pridėkim pabėgėlių krizę, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, autoritarinius Vengrijos ir Lenkijos „nukrypimus“, schröderizmą. Ką gausim?
Istorija nutrūko nuo grandinės. Lietuvai su jos geopolitine padėtimi D. Britanijos išėjimas ir galimas skilimas neša naują nesaugumo bangą. Net jei tai netikras pavojus – kuo patikėti sunku – su kuo, be britų, liekame ES? Su socialistinėmis Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Graikija, Orbano Vengrija, le Pen ir panašiomis svitomis. Be atsvaros.
Nesena „Ipsos MORI“ apklausa rodo, kad net 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų tokio pat referendumo. Wildersas reikalauja to paties Nyderlanduose. Net 34 proc. vokiečių pritartų išstojimui iš ES. Europos demokratijos suka į atskirus kalifatus. ES gali ir nelikti. Ypač jei junckeriai ir shultzai ims paskubomis sukti pramuštą ES laivą į visišką federalizmą.
Galima krūpčioti, skųstis, siautėti. Arba užkalbinėti dantį, kaip daro mūsų politikai, bet nieko jau nepakeisi. Kodėl taip atsitiko? Ar tik todėl, kad politikos elitai nutolo nuo rinkėjų?
Ne be šito. Bet atsakant į šį klausimą, reikėtų savęs paklausti, ar suvokiame, koks trapus mūsų pasaulis? Ne tik dėl „Brexit" . Viskas, kur meti žvilgsnį, kybo ant kuo nors nepatenkintos ir nieko nesusigaudančios Mary ar Vingių Jono, įsitikinusių, kad, jei neduosi kyšio, tai tau chirurgai išpjaus ne tą apendicitą, plauko.
Autoritarizmas ritasi per pasaulį. Ispanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Austrijoje, kur toks veikėjas tik per plauką nelaimėjo prezidento rinkimų. Kol kas. Vengrijos Orbanas seniai išlaikė Lukašenkos egzaminą. Net Amerikos demokratiją guldo Trumpas. Kodėl į sceną išeina Antiliberalų internacionalas? Kodėl iškilo Trumpas, Hoferis, Kaczynskis, Marine le Pen, Farage‘as, Wildersas?
Kai kas teigia, kad sėkmės priežastis – tai, kad savo retorikoje jie panaudoja virtuvės ir interneto kalbos miksą. Kalbą, iš viešojo gyvenimo baigiančią išstumti laikraščių epochos, kai virtuvinę leksiką blokuodavo redaktoriai, o į televiziją patekdavo tik tie, kurie buvo prognozuojami, retoriką.
Bet tai greičiau pasekmė, o ne priežastis. Naujos demokratinių visuomenių „meilės“ liudija vidurinės klasės pasimetimą, netikrumą ir baimę dėl ateities. Gimti vidurinėje klasėje kažkada reiškė ir mirti ten pat. Globalizmas išmušė taburetę iš po kojų vidurinei klasei. O tik ji viena gali garantuoti (ir tai nevisada), kad demokratijos laivo neįsiūbuos radikalai.
Europą veikia ne tik išcentrinės jėgos, bet ir Kremliaus propaganda, politinės klasės papirkinėjimai. Kai tokie dalykai susideda į krūvą, staiga paaiškėja, kad trečdalio visuomenės nepaveikė nei 70 metų trukusi edukacija, nei absurdo ribą peržengęs politkorektiškumas. Šast, ir beveik XX a. ketvirtasis dešimtmetis. Su fašistais ir komunistais, bestuburiais kairiaisiais, tokiais pat dešiniaisiais ir abiejų pusių radikalų aistra bučiuoti užpakalį Kremliaus mačo.
Visuomenė, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos. O ją sukūrė nyki Schröderio, Sarkozy, Camerono, Hollande‘o (Butkevičiaus, Grybauskaitės etc.) karta. Neįgali sprendimams karta. Ramus metas po komunizmo žlugimo į avansceną išleido pilkų veikėjų – operatorių kartą, galinčią tik spaudyti mygtukus. Čia nusifotografuosiu su Meilutyte ar Valančiūnu, čia iš suflerio pasakysiu kalbą su visais kalbos kirčiais, parašysiu žinutę į „Twitter“ ar FB. O pats – nei žuvis, nei mėsa: truputį kairysis, truputį dešinysis, truputį liberalas.
Adenauerio ir de Gaulle‘io, Thatcher ir Reagano, Walęsos, Havelo ir V. Landsbergio kartas pakeitė pilkos pelės. Operatoriai. Jie ne tik negali valdyti krizių. Jie patys – vaikščiojanti krizė. Užtenka Camerono. Vieną dieną jis skelbia referendumą dėl išstojimo iš ES, kitą – dūsauja, kad Anglijai visada buvo blogai be Europos. Todėl mačo ir nacionalistų išėjimas į politikos avansceną yra logiškas.
Jie laukia prie demokratijos vartų. Atlapų vartų. Su demagogijos alyvos kibiru. Kol valdžia jiems nukris į skreitą. Bet ar galima įsivaizduoti Europą autoritarine? Galvokim iš kito galo. O ar galima buvo įsivaizduoti ES be britų? Ar galite įsivaizduoti Europą be ES? Iki praėjusio ketvirtadienio tai buvo nelengva. O dabar jau visko gali būti.
Lietuvoje – ne geriau (švelniai kalbant). Marginalų retorikos žaidimus jau seniai žaidžia tradicinės partijos, visur kaišiodamos tas šiukšles: „Rinkėjai to nesupras“, „tauta tam dar nepasiruošusi“, „to įstatymo priimti negalima, nes artėja rinkimai“. Ir jau visai karikatūrinis: „Neikim į gėjų eitynes, nes paskui daugiamandatėj į Seimą nepraeisim.“ Bailio logika.
Lietuviška politikos darbotvarkė taip pat seniai jau sudaroma ne dešiniųjų ir ne kairiųjų, ne skystų jų lyderių, o pagal kokio neaiškaus perėjūno Uspaskicho, rusų majoro Borisovo ir jo nusipirkto lakūno akrobato ar nušokusios nuo proto teisėjos su jos namų patvoriu įgeidžius. Bet visada – su nė pusės procento nesurenkančių tautininkų klišių „undergroundu“.
Mūsų „lyderiai“ , panašiai kaip Cameronas, vis bando atspėti, kas iš tos šiaip jau neįgalios nacionalistų masės gali jiems labiausiai pakenkti (tiksliau, surinkti minią ir apstaugti, o tai bailiui politikui – baisiau už valstybės praradimą), bet nenori matyti, kad būtent tokia jų laikysena – baimė parodyti nacionalizmui jo vietą – galiausiai juos ir pribaigs. Pačių rankomis.
Taip kaip pribaigė Cameroną. Žaidimas ranka, ir įvartis paskutinę minutę. Be galimybės atsilošti.