„Eurobarometro“, tiesa, jau senoki – 2011 m., tyrimo rezultatai rodo, kad kas trečias jaunas vyras (32 proc.) ir kas penkta jauna moteris (20 proc.) Europoje teigia bent kartą gyvenime vartoję kanapes, o bendras Europos šalių kanapių vartojimo paplitimas tarp jaunimo yra 26 proc.
Daugiausia prisipažinusių, kad yra vartoję kanapes, buvo Čekijoje (47 proc.) ir Estijoje (37 proc.), mažiausia – Kipre ir Rumunijoje (apytiksliai po 3 proc.). Lietuvoje kas ketvirtas jaunuolis (15 – 24 metų amžiaus) teigė, kad yra vartojęs kanapių.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvoje situacija, lyginant su kitais europiečiais, yra pakenčiama. Tačiau negalima suabsoliutinti šių apklausų duomenų, nes juos didžia dalimi lemia atsakymų sąžiningumas.
Deja, visame pasaulyje nėra objektyvių metodikų, leidžiančių patikimai įvertinti draudžiamų medžiagų vartojimo paplitimą. Todėl reikia kompleksiškai analizuoti ir kitus duomenis, kurie, deja, taip pat nelabai patikimi.
Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2004 m. registruotos 1552 nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda. 2014 m. jų padidėjo iki 2587, tačiau 2015 m. tokių nusikalstamų veikų buvo užregistruota 63 atvejais mažiau.
Tik labai atsargiai galima daryti išvadą, kad nusikaltimų, susijusių su narkotikais, apimtys paskutiniais metais stabilizavosi, nes tai didžia dalimi priklauso nuo policijos darbo aktyvumo. Kaip juokauja narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamento darbuotojai, jeigu „trūksta skaičių“ – užtenka policijai dažniau apsilankyti Kirtimuose ir statistika iškart pasikeičia.
Objektyvesniais galima laikyti sergamumo ir ligotumo narkomanija rodiklius, kurių pokyčiai paskutiniaisiais metais, atrodytų, taip pat stabilizavosi.
Valstybinio psichikos sveikatos centro pateiktais duomenimis, 2010 m. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas registruoti 6 056 asmenys, o 2013 m. mažiau – 5 847 asmenys.
2013 m. asmens sveikatos priežiūros įstaigose pirmą kartą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines medžiagas, buvo registruoti 223 asmenys, o 2010 m. jų buvo daugiau – 328.
Higienos instituto duomenimis, 2014 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 81 asmuo, palyginus su 2013 m., mirčių skaičius sumažėjo 32 atvejais. Dažniau mirė vyrai – net 72, tuo tarpu moterys – tik 9. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių vartojimo (mieste mirė 71, o kaime 10 asmenų).
Su Gražina Belian, viena kompetentingiausių šalyje narkotikų kontrolės eksperčių, aptarus ir kompleksiškai įvertinus turimus duomenis, galima daryti atsargią išvadą, kad nors ir nežinome narkotikų vartojimo šalyje tikrųjų mastų, bet psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimas Lietuvoje paskutiniais metais stabilizavosi. Gal tai lėmė gana griežtas lietuvaičių požiūris į narkotikus.
Net 95,8 proc., niekada nevartojusių kanapių jaunųjų lietuvių mano, kad nuolatinis kokaino vartojimas kelia didelį pavojų sveikatai. Tuo tarpu, visų europiečių tokio požiūrio vidurkis siekia tik 75 proc. Atrodo, kad Lietuvoje atslūgsta jaunimo psichologinio ažiotažo banga išbandyti viską, kas nauja ir kas yra draudžiama.
Galbūt įtaką tam turėjo mūsų merginos, kurios blaiviau ir atsargiau vertina narkotikų pavojų ir mažiau „užsikabino“ už šios priklausomybės. Deja, vis daugiau merginų pasirenka alkoholį ir rūkymą, nes šiuos žalingus įpročius jos supranta kaip mažiau pavojingus.
Europoje atrodome lyg ir neblogai, tačiau tai negali užliūliuoti, nes pasaulyje ir pas mus tvenkiasi nauji iššūkiai. Vienas iš jų – vis naujų svaiginamųjų medžiagų atsiradimas. Legalūs ir nelegalūs chemikai sintezuoja daugybę naujų psichoaktyviai veikiančių medžiagų, kurių asortimente ir pavadinimuose pasiklysta net patyrę ekspertai.
Kai kurių medžiagų gamybai kartais užtenka ir nesudėtingų namudinės laboratorijos sąlygų. Vidaus reikalų ministerija informuoja apie kasmet didėjantį narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimo nusikaltimų išaiškinimą.
Tobulėjančios chemijos technologijos leidžia išgryninti gamtoje esančias psichoaktyvias medžiagas. Vis labiau plinta haliucinogeninių grybų, kaktusų, kvaitulinio šalavijo ekstraktai, preparatai. Dėl šios priežasties labai sunkėja narkotikų pasiūlos kontrolė.
Juk narkomanijos, kaip ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų (alkoholio, tabako) plitimo prevencijoje draudiminės priemonės lieka efektyviausios. Tačiau Lietuvoje kaskart bandoma taranuoti narkotikų draudimą. Pasigirsta siūlymai legalizuoti auginti kanapes, norint pateikti ūkiui taip reikalingą pluoštą.
Juokingai skamba tokia motyvacija, nes šiuolaikinėje rinkoje apstu įvairiausių nepalyginamai fizinėmis, cheminėmis savybėmis geresnių pluoštinių produktų, negu kanapinės virvės.
Siūlymai legalizuoti kanapių produktus medicininiais tikslais taip pat neatlaiko kritikos, nes šiuolaikinė farmacijos pramonė siūlo žymiai efektyvesnių skausmą malšinančių ir raminančių preparatų.
Vis atsinaujinantys spaudimai Olandijos pavyzdžiu legalizuoti kanapių rūkymą Lietuvoje, siekia pralaužti draudiminį barjerą, kad būtų galima išplėtoti ir kitų narkotikų legalizavimą.
Šiuo atžvilgiu reiktų įsiklausyti į tos pačios Olandijos ekspertų išvadas, kad marihuanos įteisinimas buvo klaida, kurios dabar praktiškai nebeįmanoma pataisyti.
Šiandieniniame pasaulyje, nežiūrint teisinių aktų, draudiminių įstatymų, vis sunkiau darosi sukontroliuoti narkotikų pasiūlos mastus ir įvairovę. Todėl paklausos mažinimas įvardijamas kaip būtinas ir reikšmingas ginklas prieš narkotikų plitimą.
Deja, Europos Sąjungos šalių patirtis liudija, kad Lietuvoje vyraujantis fragmentiškas švietimas, nukreiptas vien į vaiko pažintinius procesus, beveik nekeičia jo elgsenos.
Socialiniai komponentai – skurdas, namuose patiriamas ir iš televizijos ekranų plintantis smurtas, trikdantis daugelio Lietuvos vaikų psichikos sveikatą, auklėjimo klaidos, stumia mūsų vaikus į narkotikų liūną. Negalima tikėtis, kad greitai bus įveikti šie inertiški socialiniai skauduliai.
Todėl, norint užkirsti kelią priekabiavimui, žalingiems įpročiams, elgesio krizių sukeliamiems žmogaus elgesio sutrikimams, o tuo pačiu ir priklausomybėms, būtina didinti mūsų vaikų užimtumą, fizinį aktyvumą, sudaryti kuo palankesnes sąlygas mokinių neformaliai mėgstamai veiklai, kuri apsaugo nuo „dyko buvimo“.
Tai – geriausia prevencija. Tačiau šalies švietimo sistemos pareigūnų rūpestis – prikimšti kuo daugiau žinių į mokinių galvas. Tokiu būdu dalis vaikų įsitraukia į nesveiką pirmavimo konkurenciją, žalojančią jų psichiką, sukeliančią nerimą, nemigą, neurozes ir pan.
Kita dalis, neišlaikiusi pirmūnų diktuojamo tempo, nueina visiško atsipalaidavimo keliu. Abiem atvejais narkotikai, alkoholis laikinai „pagerina“ psichikos sveikatos būklę, tačiau veda prie priklausomybių, savižudybių, smurto išraiškų.
Deja, šiandien ir narkotikų prevencijos srityje aktuali galiojanti tezė – „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Kitaip tariant, reikia patiems daryti tą, ką galima artimiausioje aplinkoje, savo šeimose.
Tėvai turėtų tapti pirmaisiais psichologais, nuraminančiais savo vaikus, įsuktus į konkurencinių mokymosi varžytuvių verpetą. Paaiškinkite, kad vien žinios nėra vertybė, kad galima atrasti savo „vietą po saule“, nebūtinai žūtbūt tampant pirmūnu ar studijuojant prestižinėje aukštojoje mokykloje.
Pirmiausia išklausykite, stenkitės suprasti savo vaiką. Labai atsargiai ir ne iš pirmo karto bandykite ne patarti, o, galbūt, tik išreikšti savo požiūrį į gyvenimo vertybes.
Sociologai ištyrė, kad vien išklausymas ir tėvų kalbėjimas su vaikais ženkliai sumažina tikimybę, kad atžala pradės rūkyti, smurtaus, tyčiosis, taps priklausomu nuo narkotikų. Tėvai, turėkite išminties, kantrybės, laiko, kad taptumėte savo vaikams Autoritetais ir Mokytojais, vengdami pagundų juos pamokyti!