Britanijos išstojimu iš Europos Sąjungos Lietuvą ir likusią Europą prie kėdžių prikausčiusi politinė drama tikrai nesibaigė. Nors pirmieji Brexit pradėto proceso padariniai finansų rinkose matomi jau dabar, tikrasis referendumo Britanijoje poveikis sieks nepalyginamai toliau.
Jungtinei Karalystei diena po referendumo atnešė esminius pokyčius – atėjo metas ieškoti naujo premjero, sparčiai ruoštis prasidedančiam ekonominiam nuosmukiui, labai tikėtinam Škotijos pasitraukimui iš Karalystės sudėties ir atgimstančiai konflikto Šiaurės Airijoje grėsmei.
Ne ką geresni ir žemyninės Europos popieriai. Britų atsiskyrimas Europos Sąjungai reikš atsinaujinusią politinę ir, panašu, naują finansų krizę. Tačiau po 2008-ųjų recesijos ir euro krizės taip iki galo ir neatsitiesusiai ES teks dorotis su kur kas rimtesniais nei praeityje iššūkiais. Pirmiausiai su neregėtai sustiprėjusiomis euroskeptiškų populistų partijomis.
Vos per vieną naktį Kremliaus numylėtos eruoskeptikų partijos nuo Suomijos ir Danijos iki Nyderlandų, Čekijos ir Prancūzijos įgijo antrąjį kvėpavimą. Jungtinėje Karalystėje sukurtas precedentas duos pradžią naujoms atsiskyrimo iniciatyvoms ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Kur nuves kiti referendumai, belieka tik spėlioti. Tik maža abejonių, kad reikšmingai sustiprės Rusijos patvaldžio ir visų žemių autokrato Vladimiro Putino politiką palaikančiųjų gretos. Tai gerai matysis kad ir šį rudenį prasidėsiančios Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos metu. Čia ryškiai sužibės Nacionalinio Fronto kandidatės Marine Le Pen žvaigždė, kurios teigimu, „Prancūzija Britaniją lenkia bent tūkstančiu priežasčių, kodėl būtina išstoti iš ES”.
Žvelgiant iš tarptautinės politikos ir karinės perspektyvos, Didžioji Britanija buvo įtakingiausia ir Lietuvos nacionaliniams interesams artimiausia didžioji ES valstybė. Iki šiol Didžioji Britanija buvo pagrindinė augančia Rusijos agresija susirūpinusių Vidurio ir Rytų Europos šalių sąjungininke ES viduje. Todėl bene didžiausias praradimas Lietuvai yra tai, kad britų pasitraukimas iš esmės susilpnins transatlantinės politikos kryptį Europos Sąjungoje.
Tai reikš ne tik mažesnę Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų įtaką Europos reikalams, bet ir augantį likusių didžiųjų ES valstybių Vokietijos ir Prancūzijos nuolaidžiavimą Rusijai. Galima drąsiai teigti, kad be Jungtinės Karalystės likusioje Europos Sąjungoje Lietuvos ir kitų šalia Rusijos gyvenančių ES valstybių pozicijos itin susilpnėjo.
Užteko tik vienos naktis, kad Europos Sąjungoje staiga taptume maži, izoliuoti ir vieniši. Iš panašias nacionalinio saugumo grėsmes dėl Rusijos agresijos patiriančių regiono valstybių vienintelė Lenkija išsiskiria didesne įtaką ir garsiau skambančiu balsu ES. Deja, pastarojo meto naujosios Lenkijos valdžios demonstruojamos antidemokratinės tendencijos šią valstybę Vakarų politikų akyse pasodino ant Europos parijų atsarginių suoliuko šalia Vengrijos.
Taigi, užvirė tikra velniava, kurios nė galo nematyti. Tačiau būtų neteisinga dėl šios situacijos kaltinti vien už pasitraukimą balsavusius britus. Jungtinės Karalystės pasitraukimas tėra tik ilgus metus besitęsiančių ES vidaus procesų rezultatas. Brexit priežastis – daug gilesnė nei vien senas, gilus ir, tenka pripažinti, pagrindo turintis britiškas resentimentas žemyninės Europos atžvilgiu.
Didžiosiosios Britanijos atsiskyrimo perspektyva tapo reali ta akimirką, kai pradėjo aižėti pačios ES pagrindas. Brexit įvyko sisteminės Europos Sąjungos suirutės metu ir būtent dėl šios suirutės. Prasidėjusi dar 2008-ųjų pasaulinės krizės metu ir vėliau peraugusi į neišsprendžiamas eurozonos problemas, pastaroji suirutė buvo iš anksto užprogramuota ES struktūroje.
Neefektyvi ir politiškai neatskaitingų eurokratų armijos nežinia kur vairuojama Europos Sąjunga negalėjo ir, jei nebus pertvarkyta iš esmės, ateityje taip pat negalės išspręsti ją ėdančių problemų. Būdamos politinio pobūdžio, šios problemos reikalauja taip pat politinių, o ne technokratinių sprendimų. Tokių sprendimų aukščiausios politinės valios ir suverenumo neturintis darinys paprasčiausiai nėra pajėgus priimti.
Nuo pat įkūrimo ES teturėjo du kelius – glaudžiau ir giliau integruotis, vis didesnę dalį valstybių savarankiškumo patikint viršnacionaliniam dariniui arba pradėti skaidytis. Panašu, kad šiandien kaip niekada mažai ES valstybių sutiktų dalį savo suvereniteto perduoti be aiškaus tikslo dreifuojančiai Europos valstybių sąjungai. Kaip tik todėl nereikia stebėtis, jog reikalai pasuko dezintegracijos keliu.
Galima tik spėlioti, kur užsižiebs nauji suirutėsi ES gaisrai. Tačiau tikra tik viena – Europos Sąjungos, į kurią įstojome 2004-aisiais, nebėra. Kuo greičiau šį faktą priimsime ir suvoksime, tuo mums geriau.
Kaip turėtų veikti Lietuva didėjančio nestabilumo aplinkoje? Pirmiausia reikėtų nepulti į paniką ir šaltai apsvarstyti savo galimybes išlikti aplink aižint pokariniams Europos saugumo pamatams.
Vertėtų dar atsakingiau investuoti į šalies gynybinių pajėgumų stiprinimą ir įsipareigojimų NATO
vykdymą. Verta pasinaudoti Izraelio pavyzdžiu ir rimtai apsvarstyti visuotinės karo prievolės galimybę. Ne mažiau svarbu stiprinti ryšius su savo strateginiais sąjungininkais – Jungtinėmis Valstijomis, ta pačia Jungtine Karalyste, Lenkija bei Skandinavijos valstybėmis.
Taip pat būtinas glaudesnis karinis bendradarbiavimas su Baltijos kaimynais bei gilesnė ekonominė integracija su Šiaurės šalimis. Europos Sąjungos kontekste taip pat gyvybiškai svarbu telkti vieningą Šiaurės bei Vidurio ir Rytų Europos bloką, kuris galėtų bent iš dalies atsverti Rusijos režimui palankius sentimentus ES viduje.
Lenktyniaujame su laiku, todėl belieka viltis, kad Lietuvos gynybos, saugumo ir užsienio politikos strategai panašų planą B turi ir jau išsitraukė iš stalčiaus.