Nuo pat Lamanšo salos pietuose iki Škotijos šiaurinių salų, nuo Peterborough vištų ūkių šalies rytuose iki morko skutimo fabrikų Šiaurės Airijoje zuja pilki krovininiai automobiliai grotuotais langais, aidi policijos švilpukai ir garsiakalbiai. Iš prigrūstų namų prastuose miestų ir miestelių rajonuose, kur emigrantai trise miega vienoje lovoje, pabudintus, užtinsusius žmones trumpai skustomis galvomis ir sulamdytais sportiniais kostiumais, numintais sportbačiais, ir mandagiai, bet greitai sodina į automobilius. Į kalbas nesileidžia: kalbėti nėra apie ką, derybų čia nebus. Be to, su dauguma lietuvių nelabai ir susišnekėsi: jie angliškai moka tik alaus rūšių pavadinimus.
Susikrauti negudriems daiktams į ryšulius policininkai ir imigracijos pareigūnai duoda keliolika minučių, daugumas savo visą užgyventą turtą – „Adidas“ aprangą, sportbačius baltais raišteliais, „Manchester United“ neskalbtus išeiginius marškinėlius, taupomus kelionei į Palangą, sausų pusryčių pakelius ir kontrabandines cigaretes – meta į paklodes, suriša į ryšulius, ir velka automobilių link. Ten, kur atvykėliai jau yra susiporavę ir sukūrę šeimas, šniurkščioja murzini vaikiukai, pavadinti Čarlzais Žygimantais ir Dovilėmis Rebeccomis, ir net išsižiojusios iš nuostabos blaškosi patelės Džerildos ir Kložeretos ilgais priaugintais nagais, dar ilgesnėmis priklijuotomis blakstienomis, nupieštais flomasteriu antakiais ir juodais, kaip ir pats emigranto gyvenimas, išsitaršiusiais plaukais. Jos dar nesupranta, kas čia darosi: nieko tokio, juk joms viskas ateina į galvas labai pamažu. Net kai vaiką pasigimdė, Žoržetija tik per penkias dienas suprato, kad čia jos palikuonis – taip pat ir apie tai, kad buvo deportuota, ji supras tik tuomet, kai bus jau kitoje šalyje ir negalės pasipildyti telefono sąskaitos.
Kadangi deportavimo darbų apimtys itin didelės, neužtenka nei policijos, nei imigracijos pareigūnų. Jiems talkina savanoriai iš savigynos būrių ir sukarintos organizacijos „Britanija – britams“, kur grandininkai ir vadai atėjo daugiausia iš futbolo sirgalių gretų. Juos lengva pažinti iš baltų raiščių ant rankų. Ant raiščio liūtas ir vienaragis, karališkas Britanijos herbas.
Čia civilizuota šalis, todėl nieko nemuša ir neįžeidinėja, tačiau gero irgi nedaug: jei žmogus neturi angliško paso arba vizos, nuo šiandien ne tik turi palikti šalį, bet ir tavo turtas yra nebe tavo. Už namo ar buto nuomą, kur septyniolika žmonių gyveno, susimokėję už tris mėnesius į priekį bedančiui škotui, pinigų niekas negrąžins. Retais atvejais, kai būstas nusipirktas lietuvių, jis tiesiog pereina savivaldybės nuosavybėn, su visais baldais.
Imigranto turimas automobilis, tegu ir su lietuviškais numeriais, paimamas Britanijos reikmėms (juos pardavinės aukcionuose, nors tos lietuvių bulkos ir pasatai tikrai brangiai nekainuos), taip pat ir televizoriai, žaidimų priedėliai „Playstation“ ir net sulčiaspaudės greitai aprašomi, sužymimi ir jų buvę savininkai gali juos pamatyti paskutinį kartą.
Daiktų daug imti neleidžia, nes jų nebus kur dėti: per naktis paskubomis buvo perdirbami „Ryanair“ lėktuvai, kur bagažo skyriuose įrengiamos stovimos vietos, o krėslai laikinai išnešami iš orlaivio salono. Keleiviai galės keliauti tiesiog sutūpę ant grindų arba atsisėdę ant savo ryšulių. Taip daugiau tilps. Vienintelis teigiamas aspektas: kelionė į vieną pusę yra nemokama. O kaip kitaip? Deportuojamieji lietuviai, lenkai, rumunai net susimokėti negalėtų, nes banko kortelės iš jų jau paimtos, kaip ir prisijungimo kodų lentelės.
„Stovi tėvo dvareliai tušti, vakar buvo visi išvežti“, aidi liūdna daina galvose. Vienus deportavo, pas kitus dar atvažiuos. Baikščiai dairosi pro langus tie, kas dar nesulaukė savo vizito: jie žino, kad tai jau tik kelių valandų ar dienų klausimas. Nenakvosi namie – galimai sulaikys parduotuvėje, prie lietuviškos duonos ar rūkytos dešros, arba iškrovinėjant kontrabandines cigaretes prie degalinės.
Ne linksmiau ir tiems, kas jau sugebėjo gauti Britanijos pilietybę ir jiems bus leista pasilikti. Žino, kad grįžti į Lietuvą nebus taip paprasta: visų pirma, pigių skrydžių nebebus, tik vienas brangus reisas per savaitę, su persėdimu Frankfurte, o antra – reikės gauti Lietuvos vizą, kurią duos tik tiems, kas galės patvirtinti ir įrodyti, kokiu tikslu keliauja į tėvų žemę. Reikės kvietimo dokumento, kurį turės patvirtinti notaras, viešbučio rezervacijos ir penkių šimtų eurų grynais kiekvienam žmogui kiekvienai kelionės dienai. Nebus galima tik pasakyti „mes dantų susitaisyti važiuojam“ arba „nu čia į Palangikę varom prasinešt“, tokiems vizos neduos. Tik įdės į pasą antspaudą: „Lietuvoje nepageidaujamas“.
Tie lietuviai, kuriuos pradėjo išvežti šįryt, nebūtinai turi keliauti atgal į Lietuvą. Nuovokesni iš jų, tie, kas ne su dviem, bet su trim vingiais smegenyse – tie, kas dirbo ne šiaip salotų skynėjais, o skynėjų brigadininkais, ir kavinėse ne nešiojo nuo stalų prispjaudytus puodukus, bet virtuvėje skaičiavo jau kitų suneštus – jau sumojo, kad galima vykti į Airiją, kuri vis dar Europos Sąjungoje, ir kur referendumas tik po Kalėdų, galima skinti pomidorus Bulgarijoje, kur reikia juodadarbių, nes bulgarai savuosius išsiuntė į Austriją. Ir, pagaliau, lietuviams yra didelės galimybės Graikijoje, kur reikia baseinų valytojų, rankšluosčių surinkėjų nuo gultų ir sirtakio šokėjų restoranuose, nes patys graikai tiesiog tingi visa tai daryti, jie gauna pašalpas iš Vokietijos ir jiems yra viskas gerai. Galimybės begalinės.
Jūs galite pykti, kad tai viskas labai staigu ir netikėta, ir kad tiesiog nebeatpažįstate Britanijos. Taip, staigu, bet netikėta tikrai nėra: aš jus įspėjau, kad taip bus, rašiau jums ir ne kartą, bet jūs matėte užrašą „Juodas humoras“ ir manėte, kad čia apie teksto turinį. Klydote. Čia buvo apie jus.