Siekiantys realios kokybės mokslo ir studijų institucijų atstovai buvo papildomai demoralizuojami neskaidrių sprendimų, kurie remti politinėmis simpatijomis ir siekiu atitolinti struktūrinius bei politiškai nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus.

Mokslo ir studijų įstatymo naujoji versija yra šios stagnacijos, idėjų stokos ir politinio negebėjimo ar nenoro priimti sprendimus, kurie svarbūs Lietuvos ateičiai, o ne tam tikrų partijų norui laimėti rinkimus, pavyzdys.

Jokių konceptualių naujovių naujas įstatymas nesiūlo. Kalbos apie tai, kad jo įgyvendinimas atneš postūmį kokybei, tėra politinių miglų skleidimas. Kai kurie smulkūs pataisymai yra svarbūs. Tačiau jie turėjo rastis jau prieš tris metus, dabartinėje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje, ir tam nereikėjo laukti naujo įstatymo. Galima nemažai kritikuoti ir šių naujų nuostatų formuluotes (pavyzdžiui, ar iš tiesų siekiama, kad visos magistro studijos galėtų būti trumpos, o ne vien verslo, kaip kitose šalyse), kai kuriuos neaiškumus. Tačiau svarbesni yra į akis krentantys trūkumai. Jie susiję su aukštojo mokslo sistemos politizavimu ir motyvacijos kokybei mažinimu.
Jokių konceptualių naujovių naujas įstatymas nesiūlo. Kalbos apie tai, kad jo įgyvendinimas atneš postūmį kokybei, tėra politinių miglų skleidimas.
Nerija Putinaitė

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė paskelbė aštuonis punktus, kurie tarsi atskleidžia, kad naujasis įstatymas mokslo ir studijų sistemai suteiks impulsų kokybei. Dėl didžiosios dalies punktų kyla klausimas: kodėl to Švietimo ir mokslo ministerija nepadarė daug anksčiau, pasiūliusi kelias pataisas, ar net vien pakeitusi kurį Vyriausybės nutarimą. Pavyzdžiui, nustatant stojančiųjų lygio priėmimo kartelę aukštosioms mokykloms arba minimalų studentų skaičių tam tikrose programose.

Pagal įvardytus punktus akivaizdu, kad įstatymo rengėjams ypač mažai rūpėjo moksliniai tyrimai, inovacijos. Neatsispindi joks rūpestis tuo, kaip moksliniai tyrimai gali prisidėti kuriant Lietuvos ne vien ekonominę, bet ir socialinę ir kultūrinę ateitį. Sunkiai suvokiamas dviejų komitetų perskyros naikinimas Lietuvos mokslo taryboje, tarybos funckijų išbalansavimas. Pašaipą kelia pastangos Lietuvos mokslų akademijai grąžinti jos sovietiniais laikais turėtą statusą. Nekreipiamas dėmesys ir į visos sistemos valdymo gerinimą. Negerinamas sistemos lankstumas, kad ir suteikiant geresnes galimybes aukštosioms mokykloms parduoti turimą nereikalingą turtą. Visas pokyčio dėmesys sutelkiamas į studijas ir su studijomis susijusias tvarkas bei lėšas. Svarbiausi, kaip matyti, yra deklaruoti du rūpesčiai: kokybės užtikrinimas ir valstybės poreikio tenkinimas.
Iš dabartinės kadencijos Vyriausybės veiksmų „valstybės poreikiu“ dažniausiai buvo pridengiami politizuoti sprendimai, tenkinantys verslo lobistinių grupių interesus bei švietimo ir mokslo ministerijos politikų norus finansuoti patinkančias arba silpnas aukštąsias, kurioms tokiu būdu neskyrus lėšų, jas tektų uždaryti ar priimti kitus nesmagius sprendimus.
Nerija Putinaitė

„Valstybės poreikis“ yra tapęs populiariausia dabartinės Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimų mantra. Nuimami pinigai nuo socialinių ir humanitarinių mokslų (ne vien studijų, bet ir mosklinių tyrimų), ir tai grindžiama „valstybės poreikiu“. Remiantis „valstybės poreikiu“ skiriami tikslinio finansavimo pinigai vienam universitetui teisės studijoms (kas sudaro daugiau kaip trečdalį jo gaunamų studijų lėšų). Prisidengiant valstybiniu pedagogų poreikiu skiriami pinigai pedagoginėms studijoms vos besilaikantiems universitetams. Pamirštama, kad stojantiesiems į tikslines vietas keliami vien minimalūs reikalavimai, stojantieji beveik nekonkuruoja tarpusavyje. Tad kokių parengtų mokytojų galime tikėtis iš parengtųjų pagal šį „valstybės poreikį“? Prisidengiant valstybės poreikiu yra tiek išauginti informacinių technologijų universitetinių studijų vietų skaičiai, kad jomis lenkiame ne vien kaimynines Baltijos šalis, bet ir visą Europą.

Kaip matėme iš dabartinės kadencijos Vyriausybės veiksmų „valstybės poreikiu“ dažniausiai buvo pridengiami politizuoti sprendimai, tenkinantys verslo lobistinių grupių interesus bei švietimo ir mokslo ministerijos politikų norus finansuoti patinkančias arba silpnas aukštąsias, kurioms tokiu būdu neskyrus lėšų, jas tektų uždaryti ar priimti kitus nesmagius sprendimus. Per visą kadenciją nebuvo pateiktų jokių skaičiavimų ir prognozių, kurios atskleistų valstybės poreikį, ne vien ūkio, bet ir visuomeninius vei kultūros poreikius.
Ministras galės taip sudėlioti vietas, kad krepšeliai teks tam tikrai aukštajai mokyklai. Kuo mažiau programų konkuruoja tarpusavyje, tuo labiau mažinama konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, tuo platesnė erdvė ne kokybės, o politizuotiems „valstybės užsakymo“ sprendimams.
Nerija Putinaitė

Visuomenė vis dar pamena tarybinę planinę ekonomiką, ir ją nesunku įtikinti, kad universitetai turi rengti specialistus suplanuotam ateities ūkiui, o ko reikia visuomenei ir demokratijai, pasakys „partija“. Šiandien, kuomet ateitis yra sunkiai nuspėjama, pagrindinis valstybės poreikis yra kokybiškos studijos, galvojantys, gudrūs ir imlūs universitetų bet ir kolegijų absolventai. Valstybės poreikį atskyrus nuo kokybės, nuo supratimo kam apskritai tas aukštasis mokslas reikalingas, atsiranda erdvė politizuotiems sprendimams ir manipuliacijoms.

Įstatyme valstybės poreikis, tiksliau, galimybės juo dar labiau manipuliuoti, sustiprinamas. Numatoma studijų krepšelius skirstyti ne vien pagal studijų krypčių grupes, bet – pagal kryptis ir net pagal programas. Švietimo ir mokslo ministras nuspręs, kokių konkrečiai specialistų reikia. Praktikoje toks smulkinimas reiškia, kad ministras galės taip sudėlioti vietas, kad krepšeliai teks tam tikrai aukštajai mokyklai. Kuo mažiau programų konkuruoja tarpusavyje, tuo labiau mažinama konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, tuo platesnė erdvė ne kokybės, o politizuotiems „valstybės užsakymo“ sprendimams. Demonizuojamas studijų programų „dubliavimasis“, tačiau iš tiesų kokybiškų studijų programų konkuravimas dėl studentų yra didelis turtas, skatinantis visus pasitempti. Kodėl nepasitenkinti nustatant griežtus kokybės reikalavimus programoms?
Nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog ten, kur politiniai sprendimai naikina konkurenciją, beveik nelieka impulsų studijų kokybei kelti. Sistemos politizavimas yra tiesioginis studijų kokybės priešas.
Nerija Putinaitė

Valstybės poreikio nuostatos įstatymo projekte susietos ir su studijų krypties programų vertinimu, ir su sena naujove – studijų sutartimis su aukštosiomis mokyklomis. Sutartys su aukštosiomis mokyklomis egzistuoja kitose šalyse, tačiau jų sudarymo ir vertinimo mechanizmas tikrai nėra toks miglotas ir atviras politizavimui kaip įstatymo projekte. Pareigūnai galės nuspręsti ir neleisti aukštosioms turėti tam tikrų studijų programų, jei jų jau esama kitose aukštosiose mokyklose. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas šia proga pasakė, kad vienam mieste užtenka vienos studijų programos, vykdančios tam tikras studijas. Vadinasi, ne konkurencija ir studentų pasirinkimai, o tam tikrose politinėse aukštumose vykstantys sprendimai lems, kurioje aukštojoje mokykloje galės vykti tam tikros studijos. O jei jau pavyks tokią programą „išsimušti“, bus galima būti ramiam, nes konkurentų, lipančių ant kulnų ar iš kažkur netikėtai galinčių atsirasti paprasčiausiai nebus.

Nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog ten, kur politiniai sprendimai naikina konkurenciją, beveik nelieka impulsų studijų kokybei kelti. Sistemos politizavimas yra tiesioginis studijų kokybės priešas. Mokslo ir studijų įstatymas atveria daug platesnes politizavimo galimybes, nei jos buvo iki šiol. Politizavimą galima pavadinti ir tikruoju žodžiu – aukštojo mokslo sistemos korumpavimas.
Akivaizdu, kad įstatymo rengėjams ypač mažai rūpėjo moksliniai tyrimai, inovacijos. Neatsispindi joks rūpestis tuo, kaip moksliniai tyrimai gali prisidėti kuriant Lietuvos ne vien ekonominę, bet ir socialinę ir kultūrinę ateitį
Nerija Putinaitė

Ministrė kalbėdama apie įstatymą nurodo, kad tai būsiąs naujas impulsas kokybei. Pastarųjų metų veikimo fone kalbos atrodo keistos. Per ketverius metus nebuvo padaryta nieko, kad kokybė gerėtų, nebuvo priimti (remiantis veikiančiu įstatymu) net reikalingiausi universitetų optimizavimo sprendimai, nebuvo priimti ne įstatymo lygio sprendimai, kad nebūtų finansuojamos tuščios patalpos universitetuose, kad bazinis finansavimas atitiktų kituose universitetuose išaugusį studentų skaičių ir padidėjusias studijų išlaidas, kad tikslinio finansavimo būdu ir pridedant ūkio išlaikymo lėšų nebūtų maitinami silpniausi universitetai, ir ypač jų administracijos.

Galima įtarti, kad nors ir daug buvo kalbama apie žemiausios kartelės stojantiesiems nustatymą, sprendimas nebuvo priimtas, numatant pasekmes silpnoms aukštosioms mokykloms, kurios verstų ministeriją priimti nepopuliarius sprendimus. Ne esamo įstatymo nuostatos buvo kliūtis, o politinės nuostatos. Naujo įstatymo rengimas buvo puiki priedanga neveiklumui, nes leido krutėti aplink pasiūlymus, nuolat būti „procese“.

Niekam ne paslaptis, kad naujas įstatymas buvo sumanytas tam, kad atgręžtų ankstesnės Vyriausybės vykdytus pokyčius aukštajame moksle. Pradžioje ir svarstymų eigoje buvo siekiama panaikinti konkurencijos principą tarp aukštųjų mokyklų, sumenkinti studentų pasirinkimų ryšį aukštųjų mokyklų finansavimu, sumažinti socialinių partnerių įtaką aukštųjų mokyklų valdymui, didžiąją dalį galių perduodant senatui; aukštųjų mokyklų vertinimą atsieti nuo akreditavimo, taip visai panaikinant galimybę uždaryti blogai veikiančias aukštąsias.

Telieka apgailestauti, kad įstatymo projektas jokio esminio ir svaraus naujumo, galinčio veikti studijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų kokybę neteikia. Džiaugsmo nekelia ir tai, tam tikromis nuostatomis ir žengiamas žingsnis atgal nėra toks platus, koks buvo numatytas.