Siekiantys realios kokybės mokslo ir studijų institucijų atstovai buvo papildomai demoralizuojami neskaidrių sprendimų, kurie remti politinėmis simpatijomis ir siekiu atitolinti struktūrinius bei politiškai nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus.
Mokslo ir studijų įstatymo naujoji versija yra šios stagnacijos, idėjų stokos ir politinio negebėjimo ar nenoro priimti sprendimus, kurie svarbūs Lietuvos ateičiai, o ne tam tikrų partijų norui laimėti rinkimus, pavyzdys.
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė paskelbė aštuonis punktus, kurie tarsi atskleidžia, kad naujasis įstatymas mokslo ir studijų sistemai suteiks impulsų kokybei. Dėl didžiosios dalies punktų kyla klausimas: kodėl to Švietimo ir mokslo ministerija nepadarė daug anksčiau, pasiūliusi kelias pataisas, ar net vien pakeitusi kurį Vyriausybės nutarimą. Pavyzdžiui, nustatant stojančiųjų lygio priėmimo kartelę aukštosioms mokykloms arba minimalų studentų skaičių tam tikrose programose.
„Valstybės poreikis“ yra tapęs populiariausia dabartinės Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimų mantra. Nuimami pinigai nuo socialinių ir humanitarinių mokslų (ne vien studijų, bet ir mosklinių tyrimų), ir tai grindžiama „valstybės poreikiu“. Remiantis „valstybės poreikiu“ skiriami tikslinio finansavimo pinigai vienam universitetui teisės studijoms (kas sudaro daugiau kaip trečdalį jo gaunamų studijų lėšų). Prisidengiant valstybiniu pedagogų poreikiu skiriami pinigai pedagoginėms studijoms vos besilaikantiems universitetams. Pamirštama, kad stojantiesiems į tikslines vietas keliami vien minimalūs reikalavimai, stojantieji beveik nekonkuruoja tarpusavyje. Tad kokių parengtų mokytojų galime tikėtis iš parengtųjų pagal šį „valstybės poreikį“? Prisidengiant valstybės poreikiu yra tiek išauginti informacinių technologijų universitetinių studijų vietų skaičiai, kad jomis lenkiame ne vien kaimynines Baltijos šalis, bet ir visą Europą.
Visuomenė vis dar pamena tarybinę planinę ekonomiką, ir ją nesunku įtikinti, kad universitetai turi rengti specialistus suplanuotam ateities ūkiui, o ko reikia visuomenei ir demokratijai, pasakys „partija“. Šiandien, kuomet ateitis yra sunkiai nuspėjama, pagrindinis valstybės poreikis yra kokybiškos studijos, galvojantys, gudrūs ir imlūs universitetų bet ir kolegijų absolventai. Valstybės poreikį atskyrus nuo kokybės, nuo supratimo kam apskritai tas aukštasis mokslas reikalingas, atsiranda erdvė politizuotiems sprendimams ir manipuliacijoms.
Valstybės poreikio nuostatos įstatymo projekte susietos ir su studijų krypties programų vertinimu, ir su sena naujove – studijų sutartimis su aukštosiomis mokyklomis. Sutartys su aukštosiomis mokyklomis egzistuoja kitose šalyse, tačiau jų sudarymo ir vertinimo mechanizmas tikrai nėra toks miglotas ir atviras politizavimui kaip įstatymo projekte. Pareigūnai galės nuspręsti ir neleisti aukštosioms turėti tam tikrų studijų programų, jei jų jau esama kitose aukštosiose mokyklose. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas šia proga pasakė, kad vienam mieste užtenka vienos studijų programos, vykdančios tam tikras studijas. Vadinasi, ne konkurencija ir studentų pasirinkimai, o tam tikrose politinėse aukštumose vykstantys sprendimai lems, kurioje aukštojoje mokykloje galės vykti tam tikros studijos. O jei jau pavyks tokią programą „išsimušti“, bus galima būti ramiam, nes konkurentų, lipančių ant kulnų ar iš kažkur netikėtai galinčių atsirasti paprasčiausiai nebus.
Ministrė kalbėdama apie įstatymą nurodo, kad tai būsiąs naujas impulsas kokybei. Pastarųjų metų veikimo fone kalbos atrodo keistos. Per ketverius metus nebuvo padaryta nieko, kad kokybė gerėtų, nebuvo priimti (remiantis veikiančiu įstatymu) net reikalingiausi universitetų optimizavimo sprendimai, nebuvo priimti ne įstatymo lygio sprendimai, kad nebūtų finansuojamos tuščios patalpos universitetuose, kad bazinis finansavimas atitiktų kituose universitetuose išaugusį studentų skaičių ir padidėjusias studijų išlaidas, kad tikslinio finansavimo būdu ir pridedant ūkio išlaikymo lėšų nebūtų maitinami silpniausi universitetai, ir ypač jų administracijos.
Galima įtarti, kad nors ir daug buvo kalbama apie žemiausios kartelės stojantiesiems nustatymą, sprendimas nebuvo priimtas, numatant pasekmes silpnoms aukštosioms mokykloms, kurios verstų ministeriją priimti nepopuliarius sprendimus. Ne esamo įstatymo nuostatos buvo kliūtis, o politinės nuostatos. Naujo įstatymo rengimas buvo puiki priedanga neveiklumui, nes leido krutėti aplink pasiūlymus, nuolat būti „procese“.
Niekam ne paslaptis, kad naujas įstatymas buvo sumanytas tam, kad atgręžtų ankstesnės Vyriausybės vykdytus pokyčius aukštajame moksle. Pradžioje ir svarstymų eigoje buvo siekiama panaikinti konkurencijos principą tarp aukštųjų mokyklų, sumenkinti studentų pasirinkimų ryšį aukštųjų mokyklų finansavimu, sumažinti socialinių partnerių įtaką aukštųjų mokyklų valdymui, didžiąją dalį galių perduodant senatui; aukštųjų mokyklų vertinimą atsieti nuo akreditavimo, taip visai panaikinant galimybę uždaryti blogai veikiančias aukštąsias.
Telieka apgailestauti, kad įstatymo projektas jokio esminio ir svaraus naujumo, galinčio veikti studijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų kokybę neteikia. Džiaugsmo nekelia ir tai, tam tikromis nuostatomis ir žengiamas žingsnis atgal nėra toks platus, koks buvo numatytas.