Visų pirma, ekonominės problemos: faktiškai, nuo 2008 metų Europa neišbrenda iš užsitęsusios krizės, kurią kiekviena šalis jaučia skirtingai, bet klestėjimo nėra niekur ir visur trūksta pinigų. Be to, „privažiavusių“ migrantų problema: viskas prasidėjo nuo tylių uždarbiautojų iš Turkijos ir nedidelio skaičiaus rumunų čigonų, o po to išsirutuliojo į milijonų pabėgėlių iš visų pietvakarinių regionų srautą... Kuo viskas baigsis, visiškai neaišku. Trečia iš pagrindinių nerimo priežasčių ir labiausiai „žmogaus darbo“– klūpėjusi Rusija pakilo ir atsistojo į agresyvaus vėžio pozą: karas su Ukraina, ginklų žvanginimas pasieniuose, isteriška propaganda. Visa tai Europoje išprovokavo konservatyvių sentimentų, ksenofobijos, separatizmo, radikalizmo – ir visų pirma agresyvumo ir baimės – stiprėjimą.

Visais laikais, o naujaisiais ypač, būta „garo nuleidimo“ vožtuvų, kurie leido nekenksmingais ir visiškai taikiais būdais sublimuoti liaudies širdgėlas ir įvairius negerus jausmus, tuo pačiu demonstruojant besąlyginę meilę (dažniausiai be atsako) savo gimtajai šaliai. Pasauliniu mastu tai sporto varžybos ir uolus „sirgimas“ – už ir prieš. Lokalinis Europos atrakcionas – garsioji „Eurovizija“. Turint omenyje tai, kad šie institutai seni, ir juose vyksta standartiniai ir įprasti procesai, šios nesąmonės (atsiprašau, jei įžeidžiu žmonių, tikinčių sporto didybe, jausmus) pastaruoju metu kelia patologinių mastų ir formų aistras.
Kai pokalbių laidoje teisybę mėgstantis futbolo komentatorius Stognijenka mandagiai pataisė laidos vedėją, pažymėjęs, kad muštynes stadione Marselyje pradėjo rusų, o ne britų sirgaliai, publika, žiniasklaida ir internetas Rusijoje tiesiog užvirė iš pasipiktinimo dėl tokios „išdavystės“! Tai dar kartą patvirtina: liaudžiai teisybės nereikia, jai reikia pataikavimo ir neapykantos.
Artemijus Troickis

Pateiksiu nedidelį pavyzdį: regis, 2008 metais, kai rusas Dima Bilanas su daina „Believe“ nugalėjo „Eurovizijoje“, buvau pakviestas į kanalo „Rusija“ studiją, kur buvo transliuojamas konkursas ir po to vyko jo aptarimas. Vedantieji savo nelaimei suteikė man žodį, ir aš atvirai tiesioginiame eteryje išsakiau viską (na, beveik viską..), ką galvoju apie šį kvailą konkursą, negabų atlikėją Dimą ir komišką „šokio“ numerį su čiuožėju Pliuščenka – žodžiu, kalbėjau iššaukiančiai ir, kaip dabar pasakytų, „nepatriotiškai“. Kažkas, natūralu, eteryje man paprieštaravo, bet be isterijos, ir po to nebuvo nei jokių protestų, nei skandalų. O dabar, vos prieš kelias dienas, kai analogiškoje pokalbių laidoje teisybę mėgstantis futbolo komentatorius Stognijenka mandagiai pataisė laidos vedėją, pažymėjęs, kad muštynes stadione Marselyje pradėjo rusų, o ne britų sirgaliai, publika, žiniasklaida ir internetas Rusijoje tiesiog užvirė iš pasipiktinimo dėl tokios „išdavystės“! Tai dar kartą patvirtina: liaudžiai teisybės nereikia, jai reikia pataikavimo ir neapykantos.

Dėkingiems gyventojams zonoje, kurią aš vadinu „parapolitika“ arba ne taip mandagiai „liumpen–politika“, aktyviai įteigiamas išpūstas didžiavimasis savimi, tuo pačiu ir „nemūsiškių“ niekinimas. Parapolitikų yra kiekvienoje šalyje, ypač jie pastebimi Rusijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Austrijoje. (Estijoje taip pat – pavyzdžiui, EKRE partija). Tai populistai, gana neatsakingi ir dažnai menkai išsilavinę, užtat gausiai apdovanoti nacionalinio pranašumo ir nacionalinės skriaudos / suvaržymo kompleksais. Paprastai, nepaisant jų skleidžiamo triukšmo, jų įtaka realiai vidinei šalių politikai yra minimali, o užsienio politikai – lygi nuliui.
Visi Putino suplanuoti išpuoliai baigiasi, kaip sakoma, „šūviu sau į koją“: melas apie mergaitę Lizą išjudino Vokietijos viešąją nuomonę ir nuteikė vokiečių biurgerius prieš proputinišką rusų diasporą; nuolatiniai oro erdvės pažeidimai Šiaurės Europoje paskatino karinę Suomijos ir Švedijos sąjungą, o galbūt ir tolesnį jų įstojimą į NATO; ištreniruoti stipruoliai, žiauriai sumušę ūkanotus girtuoklius iš Albiono, ilgam sunaikino bet kokias anglų proletariato simpatijas rusų tautai.
Artemijus Troickis

Tarkime, Rusijos liumpen–politikas Nr.1 Vladimiras Žirinovskis gali kiek tik nori spjaudytis išdresuotoje Dūmoje, bet „garbieji“ Putinas, Medvedevas ir Lavrovas niekada šalia jo neatsisės ir į patarėjus nepasikvies. Tačiau problema ta, kad pastaruoju metu parapolitika vis dažniau išstumia „solidžią“ politiką iš įsigyventų pozicijų: partijos, kurių spektras labai platus – nuo klouniškų iki nacistinių – per rinkimus surenka rimtus procentus; populistai kone tampa prezidentais, o įžūlus avantiūristas Trumpas apskritai gali išlošti pasaulinį aukso puodą. Rusija šiuo atžvilgiu yra viena iš labiausiai apsileidusių šalių. Begėdiška Krymo vagystė iš Ukrainos šokiravo pasaulinę tvarką kaip chuliganiškos „liumpen–politikos“ apraiška pačiame aukščiausiame lygmenyje. Netikėtai gavusi atkirtį iš Europos ir Atlanto „nevykėlių“, Putino „pavartė“ kiek atsitraukė, bet chamiškai elgtis nesiliauja – tai netgi keista.

Esmė ta, kad civilizuotame pasaulyje parapolitika, nors per sukąstus dantis, kritiškai, bet pripažįstama kaip vidaus politikos dalis, bet tik ne kaip užsienio politikos.
Ar Rusijai viso to reikia? Sveikas protas neabejoja: ne, nereikia. Bet sveikas protas, reikia manyti, gyvena tik sveikame kūne su sveika siela. O čia viskas kaip toje patarlėje: „Per kvailą galvą ir kojoms vargas“.
Artemijus Troickis

Donaldas Trumpas apskritai neturi jokios tarptautinių santykių linijos, išskyrus šūkį neįsileisti į šalį musulmonų ir meksikiečių. Visos ultradešinės pakraipos Europos partijos susitelkusios tik į problemas su migrantais ir nacionalinėmis–religinėmis mažumomis – vėlgi, tik į vidines problemas. Ir tik Putinas bei jo sėbrai bukai ir besąlygiškai neša nešvarius skalbinius iš namų! Beje, išskyrus paslaptingą operaciją Sirijoje, tam naudoja pavojingus parapolitinius metodus: dezinformaciją, provokacijas, o dabar dar ir kažkokius futbolo siaubikus. Ir, kaip būdinga, visi šie išpuoliai baigiasi, kaip sakoma, „šūviu sau į koją“: melas apie mergaitę Lizą išjudino Vokietijos viešąją nuomonę ir nuteikė vokiečių biurgerius prieš proputinišką rusų diasporą; nuolatiniai oro erdvės pažeidimai Šiaurės Europoje paskatino karinę Suomijos ir Švedijos sąjungą, o galbūt ir tolesnį jų įstojimą į NATO; ištreniruoti stipruoliai, žiauriai sumušę ūkanotus girtuoklius iš Albiono, ilgam sunaikino bet kokias anglų proletariato simpatijas rusų tautai.

Ar Rusijai viso to reikia? Sveikas protas neabejoja: ne, nereikia. Bet sveikas protas, reikia manyti, gyvena tik sveikame kūne su sveika siela. O čia viskas kaip toje patarlėje: „Per kvailą galvą ir kojoms vargas“.

Istorija apie rusų atmatų desantą čempionate Prancūzijoje įspūdinga savo paslaptingu absurdiškumu. Yra žinoma, kad tai buvo kruopščiai parengta didelio masto operacija: vyrai buvo atrinkti iš didelio kiekio pretendentų, treniruojami stovyklose, specialiai išruošti, dalis aprūpinta bilietais, o dar kiti (daugiau nei 200 žmonių) į priešo stovyklą buvo nuskraidinti specialiu užsakomuoju Rusijos futbolo sąjungos reisu.

Viena versija teigia, kad baudžiamoji ekspedicija, kurios tikslas – sutramdyti užsienio sirgalius, buvo ne tik dosniai finansuojama, bet ją tiesiogiai palaikė valstybė: Rusijos futbolo sąjunga yra pavaldi Sporto ministerijai, kuriai vadovauja „poliglotas“ Vitalijus Mutko, o šį globoja pats Vladimiras Putinas.
Muštynės Marselyje, aukos, areštai, deportacija, lygtinis rinktinės diskvalifikavimas... Vienintelis bent kiek racionalus šio kretinizmo priepuolio paaiškinimas, kurį pateikė žurnalistė Julija Latynina, byloja: Rusijos vadovybė tokiu būdu tobulina „sukarintų“ šturmuotojų taktiką, o šiuos po to panaudos prieš „penktąją koloną“ arba siekdama pakurstyti provokacijas Taline ir Narvoje.
Artemijus Troickis

Akcijos rezultatą mes žinome: Rusija sausai prakišo čempionatą (ir ne tiek aikštėje) vos tik jam prasidėjus. Muštynės Marselyje, aukos, areštai, deportacija, lygtinis rinktinės diskvalifikavimas...

Vienintelis bent kiek racionalus šio kretinizmo priepuolio paaiškinimas, kurį pateikė žurnalistė Julija Latynina, byloja: Rusijos vadovybė tokiu būdu tobulina „sukarintų“ šturmuotojų taktiką, o šiuos po to panaudos prieš „penktąją koloną“ arba siekdama pakurstyti provokacijas Taline ir Narvoje. Estijos panikuotojai Julijai, žinoma, dėkingi, bet ši versija nelabai įtikina. Ji pagrįsta panašia logika, kaip aiškinant operacijos Sirijoje būtinybę – neva reikėjo išbandyti naujas ginkluotės sistemas. Ar ne per sudėtinga, dosnu ir rizikinga? Arba aš nepakankamai įvertinu rusų smogikų ir patriotų–paranojikų, kurie iš tiesų elgiasi kaip per karą su Vakarais, apsėstumo lygį. Gal tikrai – a la guerre comme a la guerre?..

Vadovaujantis antrąja versija, viskas buvo daugmaž sąžininga: yra kažkoks Rusijos sirgalių susivienijimas, kurį kažkas (neaišku kas) gana neblogai remia, ir kuris viską ir organizavo. O kadangi šio susivienijimo prezidentas, vardu Aleksandras Špryginas, kalbama, yra neonacis, tad ir jo kaimenė nacionaliniu klausimu yra sužvėrėjusi ir liguisto proto. Aš labiau linkstu link šio varianto – bet ir jis jokiu būdu nepaneigia, kad už įvykdytas niekšybes atsakinga valstybė. Iš techninės pusės: visame pasaulyje itin ūmaus būdo sirgaliai kontroliuojami ir neišleidžiami už šalies ribų. Ir iš moralinės pusės: kaip suprantate, ne sporto sirgaliai sugalvojo hibridinius karus ir didina šalyje atmosferą „rusai prieš visus!“ Verčiau išmoktų kaip reikiant žaisti futbolą ir bėgioti ir šokinėti be dopingo.