Visų pirma, ekonominės problemos: faktiškai, nuo 2008 metų Europa neišbrenda iš užsitęsusios krizės, kurią kiekviena šalis jaučia skirtingai, bet klestėjimo nėra niekur ir visur trūksta pinigų. Be to, „privažiavusių“ migrantų problema: viskas prasidėjo nuo tylių uždarbiautojų iš Turkijos ir nedidelio skaičiaus rumunų čigonų, o po to išsirutuliojo į milijonų pabėgėlių iš visų pietvakarinių regionų srautą... Kuo viskas baigsis, visiškai neaišku. Trečia iš pagrindinių nerimo priežasčių ir labiausiai „žmogaus darbo“– klūpėjusi Rusija pakilo ir atsistojo į agresyvaus vėžio pozą: karas su Ukraina, ginklų žvanginimas pasieniuose, isteriška propaganda. Visa tai Europoje išprovokavo konservatyvių sentimentų, ksenofobijos, separatizmo, radikalizmo – ir visų pirma agresyvumo ir baimės – stiprėjimą.
Pateiksiu nedidelį pavyzdį: regis, 2008 metais, kai rusas Dima Bilanas su daina „Believe“ nugalėjo „Eurovizijoje“, buvau pakviestas į kanalo „Rusija“ studiją, kur buvo transliuojamas konkursas ir po to vyko jo aptarimas. Vedantieji savo nelaimei suteikė man žodį, ir aš atvirai tiesioginiame eteryje išsakiau viską (na, beveik viską..), ką galvoju apie šį kvailą konkursą, negabų atlikėją Dimą ir komišką „šokio“ numerį su čiuožėju Pliuščenka – žodžiu, kalbėjau iššaukiančiai ir, kaip dabar pasakytų, „nepatriotiškai“. Kažkas, natūralu, eteryje man paprieštaravo, bet be isterijos, ir po to nebuvo nei jokių protestų, nei skandalų. O dabar, vos prieš kelias dienas, kai analogiškoje pokalbių laidoje teisybę mėgstantis futbolo komentatorius Stognijenka mandagiai pataisė laidos vedėją, pažymėjęs, kad muštynes stadione Marselyje pradėjo rusų, o ne britų sirgaliai, publika, žiniasklaida ir internetas Rusijoje tiesiog užvirė iš pasipiktinimo dėl tokios „išdavystės“! Tai dar kartą patvirtina: liaudžiai teisybės nereikia, jai reikia pataikavimo ir neapykantos.
Tarkime, Rusijos liumpen–politikas Nr.1 Vladimiras Žirinovskis gali kiek tik nori spjaudytis išdresuotoje Dūmoje, bet „garbieji“ Putinas, Medvedevas ir Lavrovas niekada šalia jo neatsisės ir į patarėjus nepasikvies. Tačiau problema ta, kad pastaruoju metu parapolitika vis dažniau išstumia „solidžią“ politiką iš įsigyventų pozicijų: partijos, kurių spektras labai platus – nuo klouniškų iki nacistinių – per rinkimus surenka rimtus procentus; populistai kone tampa prezidentais, o įžūlus avantiūristas Trumpas apskritai gali išlošti pasaulinį aukso puodą. Rusija šiuo atžvilgiu yra viena iš labiausiai apsileidusių šalių. Begėdiška Krymo vagystė iš Ukrainos šokiravo pasaulinę tvarką kaip chuliganiškos „liumpen–politikos“ apraiška pačiame aukščiausiame lygmenyje. Netikėtai gavusi atkirtį iš Europos ir Atlanto „nevykėlių“, Putino „pavartė“ kiek atsitraukė, bet chamiškai elgtis nesiliauja – tai netgi keista.
Donaldas Trumpas apskritai neturi jokios tarptautinių santykių linijos, išskyrus šūkį neįsileisti į šalį musulmonų ir meksikiečių. Visos ultradešinės pakraipos Europos partijos susitelkusios tik į problemas su migrantais ir nacionalinėmis–religinėmis mažumomis – vėlgi, tik į vidines problemas. Ir tik Putinas bei jo sėbrai bukai ir besąlygiškai neša nešvarius skalbinius iš namų! Beje, išskyrus paslaptingą operaciją Sirijoje, tam naudoja pavojingus parapolitinius metodus: dezinformaciją, provokacijas, o dabar dar ir kažkokius futbolo siaubikus. Ir, kaip būdinga, visi šie išpuoliai baigiasi, kaip sakoma, „šūviu sau į koją“: melas apie mergaitę Lizą išjudino Vokietijos viešąją nuomonę ir nuteikė vokiečių biurgerius prieš proputinišką rusų diasporą; nuolatiniai oro erdvės pažeidimai Šiaurės Europoje paskatino karinę Suomijos ir Švedijos sąjungą, o galbūt ir tolesnį jų įstojimą į NATO; ištreniruoti stipruoliai, žiauriai sumušę ūkanotus girtuoklius iš Albiono, ilgam sunaikino bet kokias anglų proletariato simpatijas rusų tautai.
Istorija apie rusų atmatų desantą čempionate Prancūzijoje įspūdinga savo paslaptingu absurdiškumu. Yra žinoma, kad tai buvo kruopščiai parengta didelio masto operacija: vyrai buvo atrinkti iš didelio kiekio pretendentų, treniruojami stovyklose, specialiai išruošti, dalis aprūpinta bilietais, o dar kiti (daugiau nei 200 žmonių) į priešo stovyklą buvo nuskraidinti specialiu užsakomuoju Rusijos futbolo sąjungos reisu.
Akcijos rezultatą mes žinome: Rusija sausai prakišo čempionatą (ir ne tiek aikštėje) vos tik jam prasidėjus. Muštynės Marselyje, aukos, areštai, deportacija, lygtinis rinktinės diskvalifikavimas...
Vienintelis bent kiek racionalus šio kretinizmo priepuolio paaiškinimas, kurį pateikė žurnalistė Julija Latynina, byloja: Rusijos vadovybė tokiu būdu tobulina „sukarintų“ šturmuotojų taktiką, o šiuos po to panaudos prieš „penktąją koloną“ arba siekdama pakurstyti provokacijas Taline ir Narvoje. Estijos panikuotojai Julijai, žinoma, dėkingi, bet ši versija nelabai įtikina. Ji pagrįsta panašia logika, kaip aiškinant operacijos Sirijoje būtinybę – neva reikėjo išbandyti naujas ginkluotės sistemas. Ar ne per sudėtinga, dosnu ir rizikinga? Arba aš nepakankamai įvertinu rusų smogikų ir patriotų–paranojikų, kurie iš tiesų elgiasi kaip per karą su Vakarais, apsėstumo lygį. Gal tikrai – a la guerre comme a la guerre?..
Vadovaujantis antrąja versija, viskas buvo daugmaž sąžininga: yra kažkoks Rusijos sirgalių susivienijimas, kurį kažkas (neaišku kas) gana neblogai remia, ir kuris viską ir organizavo. O kadangi šio susivienijimo prezidentas, vardu Aleksandras Špryginas, kalbama, yra neonacis, tad ir jo kaimenė nacionaliniu klausimu yra sužvėrėjusi ir liguisto proto. Aš labiau linkstu link šio varianto – bet ir jis jokiu būdu nepaneigia, kad už įvykdytas niekšybes atsakinga valstybė. Iš techninės pusės: visame pasaulyje itin ūmaus būdo sirgaliai kontroliuojami ir neišleidžiami už šalies ribų. Ir iš moralinės pusės: kaip suprantate, ne sporto sirgaliai sugalvojo hibridinius karus ir didina šalyje atmosferą „rusai prieš visus!“ Verčiau išmoktų kaip reikiant žaisti futbolą ir bėgioti ir šokinėti be dopingo.