O tai reiškia, jog buvusio partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus grupuotė tvirtai laiko valdžios vadžias partijoje ir jokių esminių pasikeitimų šioje partijoje, išrinkus naują lyderį, neįvyko.
Greičiausiai A. Kubiliaus šalininkai primetė partijai ir tą patį reitingavimą, žinodami, jog skyrių vadovybė nelabai G. Landsbergį palaiko ar vertina kaip tikrąjį šios partijos lyderį.
Ko gero, daugelis jo nė nepažįsta, nes užsibuvo Briuselyje, o ir atsisakė europarlamentaro mandato tik tuomet, kai jau nebuvo kur trauktis.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog naujasis lyderis ne ką ir nuveikė realiam partijos atsinaujinimui. Gal tik gana grubiai išstūmė iš partijos jai nusipelniusius žmones.
Tačiau kritiškus ir nepatogius vadovybei, tokius kaip profesorė Vida Marija Čigriejienė, matyt, ieškodamas gerų vietų apygardose sau artimiems žmonėms. Profesorė visuomet buvo viena iš tų, kas žodžių į vatą nevyniojo, nebijojo nei anūkų, nei kitokių autoritetų. Todėl ir netiko.
Šiuo požiūriu konservatoriai dar ir regresuoja, nes jei A. Kubilius, būdamas partijos pirmininku, maištingąją profesorę kažkaip pakentė, palaikė bent šiokį tokį nuomonių pliuralizmą, tai G. Landsbergis pasistengė kuo greičiau visų kritikų atsikratyti.
Tai tik patvirtina, jog naujasis konservatorių vadas yra silpnokas, nelabai savarankiškas lyderis, nepasižymintis organizaciniais gebėjimas ar kitokiomis tikro lyderio savybėmis, nors ir yra kandidatas į premjerus nuo konservatorių...
Nesuveikė ir tiesmukiška G. Landsbergio agitacija už „tryliktuką" - nė vienas iš jo buklete proteguojamųjų jaunų veidų partijos nebuvo palaikytas. Tai reiškia, jog naujojo lyderio autoritetas yra menkas, o jei kažkiek ir pripažįstamas, tai tik dėl Landsbergio pavardės. Arba iš pagarbos jo seneliui.
Konservatorių atsinaujinimu nelabai tiki ir visuomenė - tai liudija ir sociologinės apklausos. Turinio požiūriu konservatoriai išlieka su savo senais prietarais ir dogmomis, ką patvirtina ir praėjusią savaitę opozicinėje Seimo darbotvarkėje teikta rezoliucija dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo. Tokia rezoliucija teikiama jau ne pirmą kartą kone prieš kiekvienus rinkimus ir yra grynai propagandinė, nes net ir patys autoriai jos nė nesiekia priimti.
Keisčiausia yra tai, jog tariamai kovodami prieš komunizmą apskritai, savo partijos viduje, anot V.M. Čigrėjienės, jie naudojasi būtent komjaunuoliškais metodais.
„Apmaudu" - rašė profesorė ir tremtinė - „kai man moralizuoja veikėjai, klusniai tarnavę sovietinei sistemai, dabar apsimetą kovotojais".
Atsinaujinimo nėra ir partijos veiklos turinyje. Jau minėtoje opozicinėje darbotvarkėje, kurioje buvo galima pateikti naujų idėjų ar projektų, kas bent jau pademonstruotų partijos atsinaujinimą, be minėtos rezoliucijos buvo pasiūlyta keletas projektų, kuriuos galima apibūdinti vienu žodžiu - „draudimai"...
Ką nors uždrausti, apriboti, apraizgyti konservatorių moralizavimu ir visažiniškumu - ir toliau išlieka šios partijos pagrindine kryptimi, kone firminiu „kokybės" ženklu, jei čia galima kalbėti apie kokybę.
Todėl ir pripažįstu, jog buvau neteisus, pernelyg optimistiškas, kuomet savo komentare svarsčiau konservatorių alternatyvas - „atsinaujinimas ar atsijauninimas". Realiai, panašu, neįvyko nei viena, nei kita.