Labai norint kiršinimu galima pavadinti bet kokį viešą kalbėjimą apie mūsų problemas. Smerkiam girtus vairuotojus – kiršiname visuomenę, supriešindami tuos, kurie leidžia sau sėsti už vairo po aštunto bokalo, su tais, kurie nori, kad jų vaikai nebūtų sutraiškyti gatvės perėjoje prie mokyklos.
Kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje kiršiname akmens amžiuje užstrigusius vyrus ir moteris, šventai tikinčius, kad santuoka ar partnerystė suteikė jiems išskirtinę teisę kumščių smūgiais ir užgauliojimais priversti artimuosius paklusti jų valiai, su tais, kurie nenori kęsti fizinio žalojimo ir patyčių.
Net ir Europos futbolo čempionato varžybų rodymas visuomeninio transliuotojo kanalu kiršina visuomenę, nes, kai aikštėje susitinka dvi komandos, žiūrovai pasidalina į dvi joms simpatizuojančias dalis ir ne būtinai laimi tie, ką palaiko daugiausiai žiūrovų.
Politikai prieš rinkimus jaučia didžiulį spaudimą įtikti daugumai rinkėjų. Ypač tie, kurių vadovaujamos partijos visą kadenciją išbuvo valdžioje ir nujaučia, kad nepateisino prieš ketverius metus už jas balsavusių žmonių lūkesčių. Kai jau ir prezidentė klausia: „Kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato jų gyvenimuose?“, o Vyriausybės veiklą pavadina „strateginiu neįgalumu“.
Tada jau verkiant reikia rasti kažkokią kitą temą, pasakyti kažką, dėl ko žadėtosios gerovės nesulaukęs rinkėjas apsidžiaugtų lyg geležėlę radęs, kad štai šitas politikas vienintelis išdrįso pasakyti tai, ką ir jis, paprastas žmogus, patyliukais galvojo.
Nukreipti jo pyktį nuo valdžios į kažką erzinančio, bet kasdien nesutinkamo.
Homofobiški naujienų portalų komentarai žurnalistą Andrių Tapiną paskatino parašyti: „Baltic pride“ – aš palaikau jus“. Bet taip pat priminė politikams, kad mūsų visuomenėje dar liko agresyvioje neapykantoje bet kokiai įvairovei lyg agurkai sūryme mirkstančių žmonių. Ir beveik visi jie turi teisę balsuoti...
Todėl susirinkti jų balsus taip paprasta. Tereikia paskelbti: „Renkuosi nepritarti eitynėms, renkuosi nepritarti agresyviam homoseksualumo populiarinimui ir demonstravimui...“ Juk tai padaryti gerokai lengviau, negu iš tiesų pagerinti tų žmonių gyvenimą.
Todėl sveikinu Valentiną Mazuronį – jis pirmasis iš parlamentinių partijų vadovų suskubo tai padaryti. Jeigu iki spalio neužmirš, tie straipsnio apie tragiškus Orlando įvykius komentatoriai, kurie džiūgavo dėl pusšimčio žmonių mirties ir solidarizavosi su jų žudiku, tikriausiai balsuos už Darbo partiją.
Ir dar tie, kuriems patiko darbiečių plakatas „Stabdysime pabėgėlių antplūdį“. Gal net ir tas 32 metų druskininkietis, kuris šį savaitgalį, primušęs savo sugyventinę, parkritusią ją nutempė laiptais už plaukų iš pirmo aukšto į ketvirtą. Tik reikėtų V. Mazuroniui dar ką nors mandagiai užsiminti apie tai, kad Smurto artimoje aplinkoje užkardymo įstatymas irgi kiršina visuomenę.
Tai kodėl įžangoje parašiau, kad V. Mazuronis prašovė? Juk pelnyti agresyvių homofobų balsai, sumesti į balsadėžes, turi tokią pačią galią nulemti rinkimų rezultatus, kaip ir kitų, ne vien stuburo smegenimis gyvenime besinaudojančių rinkėjų.
Prašovė todėl, kad nepastebėjo, kaip mūsų visuomenė pasikeitė. Drauge su LGBT žmonėmis Gedimino prospektu šiemet pražygiavo ir taip jiems solidarumą išreiškė ne vien profesionalūs žmogaus teisų gynėjai, bet ir populiarūs visuomenės nuomonių lyderiai.
Po Orlando žudynių daugybė žmonių, kuriems LGBT teisių tema anksčiau tiesiog neatrodė reikšminga, bent keliais žodžiais ar pasidalintais vaizdais išsakė savo nuomonę socialiniuose tinkluose. Ir paaiškėjo, kad neapykantos kitokiam bei buko agresyvumo Lietuvoje liko gerokai mažiau, negu galėjome įsivaizduoti. O V. Mazuronis paskubėjo įsiteikti sparčiai nykstančiai tamsiausiai visuomenės daliai.
Pagrindinis šiemečių eitynių „Už lygybę“ šūkis – „Mes esame žmonės, ne propaganda“ – atkreipė dėmesį į viešosios erdvės suvaržymus, kurie, mano nuomone, verti platesnės diskusijos ne tik šiame kontekste.
Pasaulį prajuokinęs mano mėgiamos roko grupės „Iron Maiden“ plakato uždraudimas ir daugybė kitų įvykių, kai prisidengiant vaikų apsauga nuo neva jiems pakenkti galinčios informacijos iš viešumos stumiama viskas, kas neatitinka iki šleikštulio saldžiai davatkiško gėrio ir grožio supratimo, remiasi teisės aktais, kuriuos būtina peržiūrėti ir taisyti.
Nes vaikus žaloja ne meno kūriniai, vaizduojantys vienos lyties asmenų meilę, ar butaforiniais kraujais besitaškanti sunkiojo roko estetika, o ta sterilizuoto ir išcenzūruoto pasaulio iliuzija, kurią bando primesti suvaikėję įstatymų kūrėjai ir taikytojai.