Politikė švenčia proto ir įstatymo pergalę, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams nusprendus suteikti leidimą alkoholio prekybai iki 4 val. ryto liūdnai pagarsėjusiam Vingrių g. 17 barui. Viešai didžiuodamasi, kad suagitavo kolegas palaikyti dar vieno naktinio taško atgimimą, kažkodėl pamiršta pridėti faktą, kad pati tame balsavime nedalyvavo jokia forma (kokia ištikimybė bendražygiams!).
Nebalsavo nei už, nei prieš, nei susilaikė. Kaip mums tą suprasti? Kyla minčių, kad politikė nebesuvokia, ką daro jos dešinė, o ką kairė. O gal tikisi, kad niekas nesužinos ir bus galima toliau kvailinti rinkėjus, kurių nuomonę ji yra prilyginusi šuniuko kojytės pakėlimui ant kiekvieno Vilniaus namo kampo? O gal čia slypi kažkoks politikės interesų konfliktas?
Linksniuodama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius apie visų asmenų lygybę ir nuosavybės neliečiamybę ponia politikė galėtų pasiskaityti ir 28 straipsnį apie priedermę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržant kitų žmonių teisių ir laisvių. Tokia teise naudotis įstatymu turi Vingrių gatvės gyventojai, iki 2015 pradžios metų kentę nuolatinį naktinį triukšmą ir chuliganizmą šalia savo namų.
Tokia teise, vadovaudamiesi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsniu, pasinaudojo Senamiesčio bendruomenės atstovai, policija ir Vilniaus miesto administracija, pasiūlę Vilniaus m. politikams neatgaivinti liūdnai pagarsėjusios naktinės girdyklos, šalia kurios 2014 m. Kūčių naktį buvo nužudytas menininkas Tomas Dobrovolskis. Tokia teisė nėra asmeninis kažkieno pageidavimas, kaip teigia ponia Maldeikienė. Tokią teisę mums visiems suteikia įstatymas. Ir nereikia įtarinėti, kad žmonės, kurie vadovaujasi šiuo įstatymu, yra nupirkti. O kas gali paneigti, kad taip apie kitus kalbantis pats nėra nupirktas? Kaip sakoma, kiekvienas mąsto pagal savo pagedimo laipsnį.
Peikdama reguliavimą, „kuris naikina lygias asmenų teises“, vietos politikė mums aiškina, kad kiekvienas gali imtis tos veiklos, kuri jam atrodo naudinga. Na, gal kam nors naudingas atrodys narkotikų ar prekybos žmonėmis biznis. Kaip tada, ponia Maldeikiene? Ar ir tada dantimis įsikibusi ginsite teisę daryti verslą „kaip kam naudinga“? Ar verčiau visą neseniai iškeptos politikės įkarštį nukreipsite į civilizuotų taisyklių įvedimą keliems šimtams subjektų, gavusių licencijas alkoholio prekybai Vilniaus Senamiestyje? Nes dabar naktimis kai kurios Senamiesčio gatvės primena veikiau bordelį, nei vieną civilizuotos Europos sostinių.
Ginti viešuosius interesus ponia Maldeikienė prisiekė LR Konstitucija. Ranką ant Konstitucijos padėjusi tokią priesaiką davė ir LRS Narkomanijos ir alkoholio prevencijos komisijos pirmininkė Larisa Dmitrijeva, advokatavusi savo sūnui, siekusiam licencijos naktiniam barui Vingrių g. 17 bare. Bet ne apie jį dabar kalbame, ponia Maldeikiene. Kalbame apie jo mamą, Seimo narę, skambinėjusią Vilniaus miesto politikams ir prašiusią paremti sūnaus versliuką.
Garsėjame savo mirčių nuo narkotikų perdozavimu skaičiumi. O ką šiuose neartuose dirvonuose nuveikė ponia Dmitrijeva, rengianti konferencijas Seime ir iš aukštos tribūnos kalbanti apie narkotikų ir alkoholio žalą jaunimui? Kalbėti nėra sudėtinga. Sudėtingiau padaryti konkrečius darbus dėl piliečių gerovės.
Bet kur ten – yra svarbesnių dalykų. O po kilusio triukšmelio pakanka kaip tam stručiui įkišti galvą į smėlį ir įsivaizduoti, kad uodegos jau niekas nebemato.