Pravartu būtų tai įsidėmėti kai kuriems Lietuvos politikos veikėjams. Ypač šiuo metu esantiems valdančiųjų gretose. Vieša paslaptis, jog ponai senokai atitrūkę nuo tautos, kuriai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai privalo atstovauti ir atsiskaityti, o nebūti nutolę – kone šviesmečiais.

Kai nekalbi su žmonėmis, arba kalbi nesuvokiamus, nieko bendro su realybe neturinčius dalykus – naivu tikėtis tos visuomenės pagarbos, palaikymo, entuziazmo, susitelkimo. Nyderlandų politinio „elito“ atstovai nesivargino aiškinti visuomenei apie referendumo naudą, prasmę, būtinybę – štai ir gavo skambų antausį.

Panašiai būta ir Lietuvoje. 2012 metais, pamenate? Referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos, kuriame mūsų gyventojai, kaip ir olandai, irgi tarė aiškų ir nedviprasmišką „Ne“.

Prisiminkime, ką politikai kalbėjo, paskelbus referendumo rezultatus. Kai tauta išreiškė savo valią, kuri – taip pat bent jau teoriškai – turi būti gerbiama. Vieno miesto merė prisipažino esanti nusivylusi. Sakė – gal žmonės ir valdžia vis dar galėtų „susitarti“, gal jie (žmonės), kai jiems bus išaiškintas statybos verslo planas, nesupyks, kad elektrinė būtų statoma. Neblogai?

Buvęs energetikos viceministras ir vienas pagrindinių Lietuvos derybininkų, pritraukiant potencialius investuotojus į naujos atominės elektrinės projektą: „Aš manau, kad referendumas kaip procesas yra rimtas smūgis Lietuvos reputacijai.“

O kiek vėliau prabilo ir Premjeras. Anot jo, dar vienas referendumas dėl atominės elektrinės statybos yra reikalingas, nes ankstesnysis „buvo tik dėl buvusio projekto, o pasikeitus jėgainės statybos sąlygoms, reikėtų vėl klausti Lietuvos gyventojų nuomonės.“ Be komentarų.

Beje, prisiminkime ir tai, kad, prieš skelbdamas referendumą, politinis „elitas“ nepamiršo apsidrausti. Referendumas buvo pavadintas „patariamuoju“ Taip sakant, kad prireikus į tautos nuomonę (patarimą) būtų galima ir neatsižvelgti. Tik neišdrįso. Gal ir gerai. Gal tai ženklas, kad tas atotrūkis nėra toks jau nerealiai didelis ir nepanaikinamas.

Tačiau tai aiškiai parodo, kad politinis ,,elitas‘‘ retai paima į rankas Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes kitaip jie žinotų, kad ,,svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.

Kita vertus, turime ir gerųjų pavyzdžių. Referendumas Škotijoje dėl nepriklausomybės. Ten į diskusijas įsitraukė visi: nuo politinių lyderių iki gerai visuomenėje žinomų ir gerbiamų asmenybių, kaip „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling. Diskusija vyko ne tik Škotijoje, bet ir toli už jos ribų. Laimėjo tie, kurie sakė „Ne“, tačiau jų priešininkai, nors ir jausdami nusivylimą, neturėjo priekaištų politikams ar kam kitam. O Škotijos Premjeras po balsavimo atsistatydino. Ar įsivaizduojate kažką panašaus Lietuvoje? Aš irgi ne.

Vienas iš naujausių gerųjų pavyzdžių – artėjantis Jungtinės Karalystės (JK) referendumas dėl jos išlikimo arba pasitraukimo iš Europos Sąjungos, populiariai vadinamas tiesiog „Brexit“.

Ne veltui JK yra senosios demokratijos lopšys, turintis gilias ir tvirtas tradicijas. Tai visų pirma pasakytina apie jos politikų elgseną ir laikyseną. Tokį atvirą, nuoširdų, argumentuotą, pagarbų kalbėjimą su visuomenę – iš abiejų pusių, tiek „Brexit“ šalininkų, tiek priešininkų – retai kada išvysi. Man išties imponuoja tokia JK politikų laikysena. Sprendimą priims visuomenė, tačiau bet kokiu atveju politiniai lyderiai bus padarę viską, ką jie turi ir privalo padaryti. Jokių priekaištų, jokio žmonių smerkimo ar kaltinimo, kad jie kažko nesupranta, nesuvokia, nesigilina.

Tad reziumė aiškus. Tiek Nyderlandų „elitui“, tiek ir mūsiškiams. Politikai privalo bendrauti su rinkėjais, nes yra jų išrinkti ir jiems atstovauja. Negali būti jokių atsikalbinėjimų. Privalu aiškinti tiek, kiek reikia, tokia kalba, kokia žmonėms suprantamiausia, kartoti tiek kartų, kiek jiems reikės, kol jie supras, o svarbiausi Tautos gyvenimo klausimai privalo būti sprendžiami referendumu.

Toks darbas. Tokia duona. Tokia dalia, jei norite. Tik tokius politikus žmonės iš tikrųjų gerbia, vertina ir nori matyti savo atstovais.