Norinčių pasisakyti eilės buvo ne mažesnės nei stovinčių prie tų pačių bananų. Gal dėlto, jog bananas yra geriausias vaistas apsinuodijus kalafiorais.
Ir šiame triukšme kaip vabalas čiuožikas ežero paviršiumi praslydo naujiena, kuri, mano galva, turėjo nesitraukti iš pirmųjų puslapių ir viešųjų diskusijų, o gal net dėl jos turėjo būti įjungtos pavojaus sirenos.
Štai jos esmė – šiemet bendrojo lavinimo mokyklas baigs 11 proc. moksleivių mažiau nei pernai, o 35 proc. baigiančiųjų savo ateities su Lietuva nesieja.
Trisdešimt penki procentai! Trisdešimt penki ************ procentai!
Ir ne šiaip nori išvažiuoti studijuoti į užsienį, o elementariai nesieja ateities su šita valstybe. O kodėl turėtų, jeigu beveik visa valstybinė sistema, pradedant odioziniu premjeru, švietimo ministre ir baigiant rajono švietimo skyriaus vyresniąja specialiste, yra abejinga šitiems vaikams. Parašyčiau dar stipriau, naudodamas žodžius „skersas“ ir būtąją veiksmažodžio „dėti“ formą, bet Zaratustra neleidžia.
Ką gali padaryti vienumoje palikti mokytojai ir mokyklų vadovai? Juk jie geriau nei bet kas mato sparčiai blogėjančią padėtį, jie supranta, kad ne vien dėl pinigų ar geresnio gyvenimo jaunoji karta nesieja gyvenimo su Lietuva. Nesieja dėl to, kad nejaučia paramos ir pagarbos, kad viešajame gyvenime nemato lyderių, kuriais nori sekti, kad niekas nepasako, kokie jie galėtų ir turėtų būti svarbūs.
Prieš pusantrų metų rašiau ir prognozavau, kad dabartinė valdžia yra visiškai neįgali net pradėti spręsti švietimo problemas mikrolygmenyje. Ne drebindama orą grandioziniais pareiškimais ir Europos fondų milijonų prašančiais projektais, bet sutelkdama Lietuvos šviesuomenę dirbti su šitais vaikais. Būkim biedni, bet teisingi – švietimas apskritai nebuvo šitos Vyriausybės prioritetas ir tai suprantama, visiškai suprantama, užsišviesi sau žmones ant galvos, o jie, velniūkščiai, po to nueis ir ne tuos išrinks. Plius rinkimų metų paralyžius. Plius pertvarkos ir persistumdymai po rinkimų, naujas ministras, kojų apšilimas, po to jau vasara, ir rimti darbai prasidės 2017 metų rudenį.
Galų gale ir tokie nedideli dalykai kaip nuolatinė švietimo ministrės kova mėginant įjungti kompiuterį, nesugebėjimas suregzti dviejų sakinių be trijų didžiųjų lietuvių kalbos klaidų ar pasiūlymas, kad „viena pamoka turi būti skiriama judėjimui. Choreografijai arba šachmatams“.
O juk galėtų būti kitaip.
Energingas, apsiskaitęs ir išsilavinęs šalies premjeras (arba premjerė) identifikuoja švietimo problemą kaip vieną svarbiausių šalies ateičiai, tada be sąžinės graužimo pasivagia Suomijos švietimo sistemos šūkį ir duoda nurodymą švietimo ministrui (arba ministrei) – whatever it takes. Kad ir kiek pastangų, santalkos, pinigų, idėjų, tarpinstitucinio bendravimo ir laiko reikėtų. Tu, ministre, esi svarbiausias nacijai. Padaryk tai. Whatever it takes.
Ir švietimo ministro (-ės) darbotvarkė ima atrodyti taip:
7:00 Atvykimas į darbą, vakarykštės dienos ataskaitų analizė, greitas pasitarimas ir darbų paskirstymas komandai.
7:30 Ministras susitinka su programos „Tu svarbus“ koordinatoriais, artimiausio mėnesio aptarimas. Programoje dalyvauja žymūs Lietuvos žmonės, kurie savanoriškai susitinka su moksleiviais, pasakoja apie tai, kas vyksta ir vyks Lietuvoje, apie galimybes ir kodėl jaunoji karta bus itin svarbi šiai šaliai. Metinėje programoje dalyvauja 200 mokyklų, kas mėnesį pas juos atvažiuoja po žinomą Lietuvos asmenybę, vėliau moksleiviai turi progą su jais konsultuotis jiems svarbiais klausimais.
9:00 Ministras išvyksta į Vilniaus universiteto forumą, kur akademinio ir visuomeninio šalies elito atstovai pristato savo idėjas, kaip gerinti Lietuvos švietimą ir padėti jauniems žmonėms. Forumas transliuojamas tiesiogiai internetu, per dvi savaites ministras turi gauti susistemintas forumo idėjas su įgyvendinimo terminais ir galimybėmis.
11:00 Ministro pavedimu sukurtos interneto duomenų bazės apie užsienyje studijuojančius lietuvius palaikymo komanda pristato naujausius duomenis ir jiems skirtą informacinį biuletenį apie jiems aktualius įvykius Lietuvoje bei į jaunus profesionalus orientuotas viešojo ir privataus sektoriaus programas. Komanda nuolat analizuoja grįžtančių arba užsienyje liekančių, bet lietuviškose programose dalyvaujančių jaunuolių skaičius, palaiko su jais kontaktus.
12:30 Pietūs su programos „60 rajonų – 60 verslų“ koordinatoriais, kurie pristato mėnesio veiklos ataskaitas ir naujų globėjų paieškų rezultatus. Kiekvienas Lietuvos rajonas turi žinomą įmonę, kuri globoja rajono švietimo įstaigas, finansuodama regionų vaikams ekskursijas į didžiuosius Lietuvos miestus, Valstybės pažinimo muziejų, o taip pat į pagrindinius šalies kultūrinius renginius.
14:00 Ministras išvyksta į regioną stebėti, kaip vyksta dienos centrų veikla. Ministerija finansuoja dienos centrus Lietuvos regionų mokyklose, kurių tikslas – suteikti vaikams visapusišką popamokinę veiklą, kurioje nauda yra susipynusi su pramoga – nuo interaktyvių knygų skaitymo „Ipaduose“, iki programavimo, loginių užduočių sprendimų, būrelių ir strateginių kompiuterinių žaidimų tarpmokyklinėse varžybose. Ministras mokykloje susitinka su dienos centrus koordinuojančiais užsienio stažuotėse dalyvavusiais žmonėmis, sudalyvauja lokaliniame „League of Legends“ turnyre ir gėdingai pralaimi 8C klasės mokiniui Antanui.
Pakeliui ministras vaizdo konferencijos ryšiu susisiekia su kitų keturių rajonų mokyklomis ir pasveikina „Mėnesio mokytojo“ programos nugalėtojus.
17:00 Ministras susitinka su „Renkuosi mokyti“ programos dalyviais – naujosios kartos pedagogais, patvirtina prioritetinį programos statusą ir aptaria plėtros planus.
18:00 Pakeliui ministras telefonu pasikalba su Lietuvos ambasadoriumi Suomijoje, patvirtina artimiausių kelių mėnesių planus atsiųsti stažuotis dar šimtą mokytojų ir mokyklų direktorių, aptaria ataskaitas apie tai, kaip pedagogai panaudoja gautas žinias. Kitas skambutis – Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje, kuris prižiūri pedagogų stažuotes šioje šalyje.
19:00 Grįžęs į Vilnių ministras neformaliai susitinka su pagrindine šalies progreso smogiamąja grupe – premjeru (-u), keliais kitais ministrais, universiteto rektoriumi, aktyviausiais pedagogais ir edukologais. Nusimetami švarkai ir suremiamos galvos generuojant naujas idėjas, analizuojant nuveiktų darbų skaičius ir svarstant, ką dar galima padaryti optimizuojant švietimo sistemą, gerinant pedagogų darbo ir gyvenimo sąlygas, ir iš jų prašant vis aukštesnės mokymo kokybės.
Dabar galite atsilošti ir sakyti – nusikalbi, Tapinai, nieko tu neišmanai, juk tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir ministrų darbas veikia VISIŠKAI kitaip. O, taip – ir mes matome to darbo rezultatus.
O juk tai tik viena ministro darbo diena. Bet gera diena.
Ir tokių dienų galėtų būti šimtai. Galėtų būti tūkstančiai.
Nes mes negalime atiduoti 35 proc. mūsų jaunosios kartos. Turime parodyti, kad jie svarbūs, kad jie gali, kad jiems pavyks. Turime tai padaryti – whatever it takes.
Haiku
Ministrės diena
Nesudrumsta darbelių
Beveik laiminga