Esu tikras, jog tai – akivaizdžiai pertekliniai teisėsaugos veiksmai, kuriais pažeidžiamas konstitucinis valdžių atskyrimo principas ir padaroma sunkiai įvertinama žala demokratijai.
Juk Lietuvos Respublikos Seimas – tai ne vien į jį išrinkti asmenys, tarp kurių, deja, yra ir nesąžiningų, bet ir svarbiausioji atstovaujamoji institucija, veikianti jūsų visų vardu. Galima nekęsti čia posėdžiaujančių politikų, galima, atėjus metui, juos pakeisti kitais, tačiau leisti, kad būtų žeminama institucija – tai tas pats, kaip sutikti, kad būtų žeminama ir šią instituciją renkanti tauta.
Yra ir kita šio reiškinio pusė: šalyje, kurioje nepaisoma net konstitucinio parlamento suvereniteto, juo labiau nebus paisoma konstitucinių eilinių piliečių teisių, kai ligi to prieis reikalas.
Per šitą prizmę siūlyčiau pažvelgti ir į korupcija įtariamus Seimo narius bei tai, kaip su jais elgiamasi.
Ar teisėtai buvo atliekamos kratos ir kiti veiksmai teisinį imunitetą turinčio Seimo nario Eligijaus Masiulio bute bei jo automobilyje? Ar buvo teisėta ištisus septynis mėnesius klausytis parlamentaro pokalbių, kurie, reikia manyti, per tą laiką sukosi ne vien tik apie neteisėtą atlygį, taip pat jį sekti ir atlikti kitus operatyvinius veiksmus, besikertančius su imuniteto esme?
Kai apie tai per Vyriausybės valandą paklausiau teisingumo ministro Juozo Bernatonio, jo atsakymas patvirtino, kad abejonės kyla ne man vienam ir kad išeitis būtų tikslinti imuniteto apibrėžimą Seimo statute ir po to kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo.
Tačiau racionalūs ir teisinės valstybės standartus atitinkantys ministro žodžiai susilaukė netikėtos prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcijos, žiniasklaidoje prilygintos antausiui. „Teisingumo ministro pamąstymai apie Seimo nario imuniteto ir korupcijos santykį - stulbinantys. Imuniteto nuo korupcijos niekam būti negali“, - DELFI atsiųstame komentare situaciją įvertino prezidentė.
Imuniteto nuo korupcijos iš tiesų niekam negali būti. Tačiau ar šis paaiškinimas garantuoja tai, kad su E. Masiuliu buvo elgiamasi teisėtai ir kad problemos nėra?
Konstitucijoje ir Seimo statute, apibrėžiančiuose Seimo nario imunitetą, nurodoma, kad jo asmuo neliečiamas, kad jis be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Ką reiškia tas „kitaip“, taip ir lieka klaustukas.
Įdomybės prasideda pasižiūrėjus Konstitucinio Teismo teisėjų imuniteto apibrėžimą Konstitucinio Teismo įstatyme. Jame iš esmės pasakyta tas pats, kas ir apie Seimo nario imunitetą.
Tačiau yra ir vienas esminis papildymas, turintis itin didžiulę reikšmę - įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo teisėjui iškeliama baudžiamoji byla.
Taigi, jeigu E. Masiulis būtų Konstitucinio Teismo teisėjas, daugelis jo atžvilgiu taikytų operatyvinių priemonių akivaizdžiai kirstųsi su jo imunitetu ir būtų neteisėtos.
Tačiau įdomiausia tai, kad tokias pačias imuniteto garantijas turi ne tik Konstitucinio Teismo, bet ir kitų teismų teisėjai, taip pat prokurorai ir net Valstybės saugumo departamento bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai!
Taigi, išeitų, jog kratyti Seimo narį galima kaip įsigeidus, net ir įsilaužiant į jo automobilį, kabinetą ar butą, o visų kitų – ne.
Šią anomaliją savo laiku labai taikliai pastebėjo ne koks teisės korifėjus, o Vilniaus universiteto Teisės fakulteto magistrantė Tamara Makarova, parašiusi darbą „Imunitetai nuo baudžiamosios atsakomybės.“ Jame iškili studentė pranašiškai teigia: „Manau, kad įstatymiškai įtvirtinant visų šiame darbo skyriuje numatytų subjektų imunitetus nuo baudžiamosios jurisdikcijos, nuostatos dėl tų subjektų patalpų, transporto priemonių bei dokumentų neliečiamumo turėtų vienodai galioti visiems aptartiems subjektams.“
Visiems aptartiems subjektams... Taigi, ne tik teisėjams, prokurorams ar specialiųjų tarnybų pareigūnams, bet ir Seimo nariui Eligijui Masiuliui. Tačiau, kaip žinoma, į jo patalpų, transporto priemonių bei dokumentų neliečiamumą buvo tiesiog nusispjauta.
Išeitų, kaltas pats Seimas, kad laiku nepasitikslino savo statuto ir paliko nepageidautiną dviprasmybę.
Tačiau ši dviprasmybė gali turėti labai toli siekiančias pasekmes buvusio liberalų vadovo ir jo sponsorių byloje – gal net ją apskritai pakabinti po klaustuku. Iš čia – ir nervinga prezidentės reakcija į teisingumo ministro žodžius. Valstybės vadovę, pagaliau iškasusią žadėtąjį karo kirvį oligarchams, suprasti nėra sunku. Tačiau tai nepaneigia būtinybės net ir tokioje kovoje elgtis taip, kaip to reikalauja teisinės valstybės principai, juolab žinant, kad mūsų piliečių kelias į Strasbūrą jau senokai pramintas.