A. Užkalnis. Ašarotos zirzlės, kurioms visi vyrai – kiaulės

Klausiau naują dainininkės Adelės dainą ir nė kiek nenustebau. Dainininkė, kurią daugelis švelniai vadina kaukiančiu depresijos maišu, stūgavo ekrane apie tai, kaip ją paliko diedas, ir kaip ji vis tiek gyvens laiminga, nes ji stipri, o vyras silpnas ir menkysta.

Ji jam davė viską, o jis nieko neįvertino. Dainoje ji net siunčia linkėjimus ją palikusio vyro naujai meilei, nes yra ne tik stipri, bet ir kilni, tik pagalvokite. Klausytojos nori būti tokios pat. „Čia truputį ir apie mane“, - pašnibžda daugelis iš jų. Jos nelaimingos, bet jos atsities.

Britų dainininkės visos sėkmingos dainos tokios – liūdnas stūgavimas apie nutrūkusius santykius ir neįvertintą jos puikumą. Nes visi vyrai – kiaulės.

Tai visais laikais buvo geriausiai perkama prekė rinkoje. Linksmų dainų nori daugelis, apie laimingą meilę mėgsta klausyti beveik visi, tačiau nelaiminga meilė... O, vaikeli. Čia geriausia, ką galima pasiūlyti. Už šitą moterys atiduos paskutinius pinigus, paskui nubėgs paskui ir atiduos visus likusius pinigus, kurių dar bus neatidavusios.

Jei meilėje nesiseka vyrams, pinigus iš to gauna dažniausiai svaigalų ir pornografinės produkcijos gamintojai, bet neilgai ir po nedaug. Kai moterį palieka vyras, ji verkia ne todėl, kad ją paliko vyras – ji verkia todėl, kad jos piniginė ir protas dabar sau nebepriklauso. Ji leis visą turimą laiką, pirkdama paslaugų paketą iš gerai sustyguotos snarglių vyniojimo pramonės, kuri jai siūlys nenutrūkstamą srautą produkcijos, skirtos savęs gailėjimui ir kūkčiojančiam narsiam kartojimui „nieko, aš stipri, tu dar pamatysi“.

Nuo tada, kai amerikiečių dainininkė Gloria Gaynor beveik prieš keturiasdešimt metų įrašė dainą „Aš išgyvensiu“ (I Will Survive), kuri tapo paliktų moterų himnu, netyla sirupo ir ašarų fontanas. Jis liepsnoja kaip amžinoji ugnis: nevykėlės gniaužia kumštukus ir šniurkščioja nosimis, pranešdamos apie savo pasiryžimą būti nesugniuždytoms, o pramogų industrija tyliai džiaugiasi ir dėsto planus penkeriems metams į priekį. Jau minėta Adelė nuskriausto buldogo veidu pasirašė 170 mln dolerių vertės sutartį, ir visi imasi už galvos: „Kiek daug uždirbs dainininkė.“ Dainininkė gaus, žinoma, nemažai, bet dar daugiau uždirbs tie, kas jai tuos pinigus mokės.

Ne visur viskas taip ciniška ir įžūliai atvira, kaip garbanotos apsiašarojusių paauglių princesės Taylor Swift kūryboje (ji nerašo nieko, išskyrus dainas apie tai, kaip jos buvę bernai yra šikniai ir dabar ji groja ir barsto ašaras ant gitaros, ir dešimtys milijonų mergų visame pasaulyje perka šią muziką ir prašo dar), arba kaip populiariausi rusų atlikėjai, kurie atvirai sako net savo koncertų pasisveikinimuose, kad dainuoja paliktų moterų auditorijai („tu mano išsiskyrusioji“).

Kitur dainos apie išsiskyrimą ir verkimą į baltojo neputojančio vyno taurę (šampanas tam reikalui netinka; šampano kamščiai atkemšami tada, kai kokį nors vyrą laikinai gauna) yra margo repertuaro dalis, tačiau labai reta kuri atlikėja gali sau leisti apskritai ignoruoti skriaudos tematiką.

Tokios, kurios visai nesiskundžia šlykštynėmis vyrais, yra įtartinos, ir, ko gero, durnės ir šliundros, nes šiaip jau dėl tokių išsišiepusių vyrai ir išeina. Jos – kaip žurnalistai Lietuvoje, kurie nepasirūpina parašyti privalomomis temomis apie tai, kad bloga valdžia, bankai ir mažmeninės prekybos tinklai. Tokie žurnalistai yra, žinoma, visi parsidavę.

Taigi, „man dar visas gyvenimas prieš akis“, - kartoja pačiai sau ir aplinkinėms draugėms ašarota zirzlė, įkvėpta raudojimo, sklindančio iš garsiakalbio, bet, žinoma, taip ji sako tik todėl, kad yra giliai įsitikinusi, kad gyvenimas jau baigėsi. Kuo dažniau kartoji, kokia tu stipri ir kaip viskas bus gerai, tuo geriau visi mato, kad kiekvieną vakarą ašaroji prie televizoriaus, galvodama, kokia tu silpna ir kaip tau viskas baigta.

Industrija nė akimirkai nenustoja dirbusi. Per televizorių tuo metu rodo „Seksą ir miestą“ (apie besiblaškančias turtingas nevykėles Niujorke, kurios irgi ištisai patenka ant netikusių vyrų, nes visi vyrai – kiaulės, o iš tikrųjų todėl, kad tokios nevykėlės, nuo pagrindinės veikėjos arklio veidu, iki jos dar kvailesnių draugių traukia tik) arba ką nors apie Bridget Jones, kuri yra reikalinga tuo, kad net nelabai išvaizdžios žiūrovės gali galvoti, kad aš bent jau geriau atrodau ir ne tokia durna.

Žinote, kaip lengviausiai atskirti tas lėtines aukas internete? Jos negali iškęsti nė savaitės, nepaskelbdamos savo socialiniame profilyje dar vieno plakačiuko apie tai, koks turi būti tikras vyras, ir guodžiančio kitas moteris (iš tikrųjų tai pačias save), kad jeigu jis išėjo, tai jis tavęs nevertas. Ypatingai sunkiais atvejais kokia nors citata apie išgyvenimą yra nuolatinė jos ekrano užsklanda, o vietoje profilio nuotraukos įdėta kokia nors į tolį nuo uolos žiūrinti drąsi jauna amazonė.

Nė viena moteris, atrodanti bent jau pusėtinai, dar niekada nėra patalpinusi internete vietoje savo nuotraukos svetimo atvaizdo, tačiau jos taip daro ir naiviai tikisi, kad niekas nepastebės ir nesupras. Lygiai taip pat nė vienas vyras, patenkintas savo turimu automobiliu ir turintis gyvenime kitų tikslų ir ambicijų, niekada nekelia svetimo automobilio nuotraukų į internetą (visi automėgėjų ir BMW entuziastų forumai, kaip ir diskusijos internete apie fotoaparatus, gyvena tik iš tų, kas neišgali nusipirkti to, ko nori).