R. Statkuvienė. Kai klesti runkelinis chamizmas ir dvokiantys tualetai

Ar įmanoma šiandien pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį bent kelias minutes ir neįkvėpti tarpuvartėse dvokiančių šiukšlių konteinerių kvapo, o besigrožint barokiniais ar gotikiniais architektūros šedevrais nepamatyti šlykščiausių sienų teplionių? Ar yra bent viena saugoma teritorija, kurioje nebūtų savavališkai pristatyta naujųjų dvarų, o valstybinės žemės plotai neapraizgyti tvoromis?

Kai miestas metų metais buvo valdomas politikų, kurie miesto gerovę suvokia per asmeninę savireklamą, todėl rūpinasi madingais ar reikalingiems verslininkams naudingais projektais – virtualių paslaugų plėtra, grandiozinėmis statybomis (kurias laimi tos pačios verslo grupės), bet nekreipia dėmesio į tokias „smulkmenas“, kaip civilizuotas atliekų tvarkymas, automobilių parkavimo problemų sprengimas ir elementarios švaros palaikymas – nuo namų sienų iki viešųjų tualetų. Tada atsiranda daugybė drąsuolių, kurie įsijaučia į šeimininko rolę. Ir miestą keičia pagal savo norus, fantazijas bei galimybes.

Miesto niokotojai, nesvarbu, tepliodami grafičius ar užgrobdami žemę bei statydami savo nelegalius dvarus gražiausiose sostinės vietose, turi daugiau bendrumų nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Abiejų tipų vandalai viešas miesto erdves vertina kaip savo asmeninę nuosavybę: vieni nejaučia skrupulų tepliodami svetimus namus, architektūros paminklus, kiti – statydamiesi savo būstus, ten kur jiems patinka. Ir vieni, ir kiti žino pažeidžiantys įstatymus, bet sąmoningai tai daro.

Tik pirmieji tesukrapšto pinigų skardinei dažų, o kitiems jų pakanka susiorganizuoti visą procesą – nuo idėjos, noro turėti būstą ten, kur kitiems nevalia, iki galutinio rezultato – aptvertos teritorijos su pilaite. Ir sienų tepliotojai, ir dvarelių statytojai pasižymi labai specifiniu grožio ir estetikos supratimu, kurio nesivaržo brukti kitiems.

Pirmieji „pagražindami“ miesto sienas, antrieji – įkomponuodami savo būsto viziją į kraštovaizdį; vieni mėgaujasi savo teplionėmis užkariaudami vis daugiau miesto erdvių, kiti gi džiaugiasi tvoromis apsitvėrę kuo didesnę valstybinės žemės teritoriją.

Jei grafičiai atsirado geto tipo rajonuose ir iki šiol siejami su žemo socialinio sluoksnio žmonėmis, tai nelegalias statybas vykdo irgi specifiniai žmonės – turintys pinigų, bet žemą emocinį intelektą, jokio bendruomeniškumo ir socialinės atsakomybės jausmo, bet begalinį norą išsiskirti iš kitų. Sienų tepliotojai stengiasi padaryti įspūdį savo subkultūrinei grupei, o pilaičių savininkai įrodyti aplinkiniams savo aukštą socialinį statusą: „Turiu pinigų ne tik statiniui, bet ir reikiamų ryšių, kad jis iškiltų ten, kur noriu.“

Sostinės senamiesčio gatvės tampa panašios į nugyventus pramoninius getus, o regioniniuose parkuose tarsi šiukšlės pavasarį išlenda prie kraštovaizdžio nederantys statiniai. Abiejų tipų viešųjų erdvių niokotojai džiūgauja, nes yra ne tik nesustabdomi, bet ir rimtai nestabdomi.

Kita vertus, kodėl gi tokiam runkeliniam chamizmui neklestėti. Ar daug sienų tepliotojų patuštino savo pinigines, sumokėdami už viso fasado valymą? Ar buvo daug nugriauta nelegaliai išdygusių rūmų? Ne. Tačiau kai kurių savininkai pasitikinčiomis povyzomis iš televizijos ekrano moko žmones gyventi ir demonstruoja „patriotišką“ rūpestį Lietuva. Suprask, vieni gatvės, kiti visuomenės elitas.

Geresnės iliustracijos nereikia, norint paaiškinti, kodėl tiek žmonių jaučiasi svetimi savo žemėje, savo mieste. Nes teritorija jau pažymėta. Nes dominuoja tie, kurie spjauna į įstatymus, taisykles, padorumą. Viešų erdvių, teritorijų užvaldymas yra simbolis to, kas vyksta visoje šalyje: lygių ir lygesnių prieš įstatymus egzistavimas, saugumo ir pasididžiavimo savo gimtuoju miestu, savo šalimi sutrypimas, įteisinta neteisybė. Būtent neteisybės triumfas dažnai yra esminė paskata susikrauti lagaminui ir išvykti.

Vilnius, kažkada turtinga ir graži LDK sostinė, kurioje rūmus, bažnyčias, cerkves projektavo geriausi Europos architektai, išgyvenęs ne vieną gaisrą, plėšimą, svetimųjų vandalizmą, šiandien, ne atgimsta, bet virsta dalies „elito“ siurrealistinių vizijų išsipildymo vieta: miestiečiams siūlomi patogūs oranžiniai dviračiai, bet vietoj dviračių takų – baltos linijos ant šaligatvių, kurių dauguma veda į niekur, tūkstančius kainavusi e-bilieto sistema įdiegta senuose, nuolat gendančiuose, purvinuose ir perpildytuose autobusuose, modernūs dangoraižiai stiebiasi šalia medinių trobelių, kurių gyventojai vis dar neturi kanalizacijos.

Visą šį gėrį vainikuoja beprotiškos būstų kainos bei „niekieno“ pastatai – vaiduokliai geriausiose sostinės vietose. Tik kelios užuominos: Tauro kalnas ir jo prieigos, Gedimino kalno papėdėje „Rotonda“, kurios veikiančios jau jaunoji vilniečių karta nė neprisimena, dar neseniai puikius kino festivalius rengęs ir daug žiūrovų sulaukdavęs kino teatras „Lietuva“, griūvančios Šv. Stepono ir Augustijonų bažnyčios, ir šventa gyventojų nuosavybė – silikatinių plytų bei metaliniai garažai geriausiose miesto rajonuose. Ir galiausiai į Nerį įmerktas vamzdis tobulai pavaizduoja, kaip dingsta sostinės biudžeto pinigai – tarsi į vandenį.

Abiejų tipų viešųjų erdvių niokotojai džiūgauja, nes yra ne tik nesustabdomi, bet ir rimtai nestabdomi. Kita vertus, kodėl gi tokiam runkeliniam chamizmui nebujoti. Ar daug sienų tepliotojų patuštino savo pinigines, sumokėdami už viso fasado valymą? Ar buvo daug nugriauta nelegaliai išdygusių rūmų? Ne.

Regina Statkuvienė

Jei mūsų protėviai, į sostinę kvietėsi garsiausius architektus, kurie statė bažnyčias, vienuolynus, rūmus, taip palikdami nuostabų senamiestį, ką paliekame mes savo vaikams? Jei grafičius galima nuvalyti, tai naujieji Vilniaus priemiesčiai ir kai kurios sudarkytos miesto erdvės, ilgam primins architektūrinio chuliganizmo siautėjimo laikus.

Be šių sostinės ypatybių, Vilnius gali „didžiuotis“ ir tuo, kad yra bene vienintelė Europos sostinė, kurioje nėra prekybinės gatvės. Ja kažkada galėjo tapti Gedimino prospektas. Tačiau ir šiuo klausimu miesto politikai buvo originalūs – į geriausias miesto vietas įsileido didžiuosiu prekybos centrus ir, sudie, dar vienam europietiško miesto atributui. Kaip ir smulkiajam verslui.

Artėja vasara ir miestas laukia turistų. Šiandien terorizmo šešėlio temdomoje Europoje, Vilnius galėtų tapti vienu ryškiausių turistų traukos centrų. Tuo labiau, kad sostinės senamiestis yra UNESCO paveldo objektas tikrai ne veltui: vieni šalia kitų skirtingų konfesijų maldos namai, gotikinis Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių šedevras, žalumoje skendintys barokiniai bažnyčių kupolai. O kur dar miesto legendos bei istorijos.

Net ir daug keliavę užsieniečiai tikrai atrastų, kuo žavėtis Vilniuje, jei ne keletas „smulkmenų“: keliaujant prie bet kurios gražesnės vietos nosį riečia atvirų šiukšlių konteinerių kvapai, ant šimtamečių sienų – idiotiškos teplionės, išklaipytos šaligatvių plytelės ir atskiro aprašymo nusipelnantys ne tik viešieji, bet ir kavinių, restoranų, prekybos centrų tualetai.

Dvokas ir nešvara tualete – su jais mes susipažįstame jau darželiuose ir mokyklose. Gal todėl daugelis jau nepastebi visos tos nešvaros, purvo ir šiukšlių, nes jie harmoningai susilieja su atsainiu požiūriu į žmogų, jo poreikius, viešą gėrį.

Nors miesto valdžiai būtų pats metas suprasti, jog viešųjų erdvių būklė geriausiai parodo valdžios ir piliečio santykį. Švarias vietas žmonės dergia daug rečiau nei apšnerkštas. Ir tualete, ir gatvėje galioja tas pats principas: jei aplinka šiukšlina, tai retas praeivis jausis nejaukiai, numesdamas nereikalingą popiergalį. Ir, priešingai, išpuoselėtose erdvėse žmonės elgiasi kultūringiau.

Sociologai tualetus įvardija kaip viešas intymias erdves, kurios atspindi visuomenės emocinę būklę ir, žinoma, kultūrines tradicijas bei švaros supratimą. Kuo laisvesnė ir turtingesnė visuomenė, tuo švaresni tualetai. Iki šiol keliaujant po Europą galima skirti romėniškojo paveldo šalis, pasižyminčias švaros kultūra – nesvarbu kaimo užeigoje ar degalinėje prie greitkelio, tualetas yra vieta, kur galima patogiai ir oriai susitvarkyti intymius reikalus, ir postsovietinio lagerio valstybes, kur tualetas yra paverstas dvokiančia išviete.

Nepamirštama pasidžiaugti, kad į sostinę žengia pasaulinio garso įmonės, kukliai nutylint, kad pigios darbo jėgos ieškodamos, o ne besižavėdamos miesto infrastruktūra ar perspektyvomis.

Todėl stikliniai dangoraižiai dygsta ir dygs. Bet lėšų nuvalyti grafičius, įrengti daugiau žaidimų aikštelių, skverų, pasirūpinti transporto spūsčių problemomis, bent patenkinamai organizuoti atliekų tvarkymą – trūko ir turbūt ilgai trūks.

Kada paskutinį kartą Vilniuje buvo suprojektuota ir pastatyta nauja, vieša automobilių stovėjimo aikštelė? Darželis? Įrengtas naujas skveras ar parkas? Tai, kas nėra pelninga kokiam nors vykdytojui ar užsakovui, bet naudinga miestiečiui.

Kol džiugiai skelbiama apie naujų dangoraižių statybas, vasarinių liūčių plaunamas pamažu slenka Gedimino kalnas. Sostinės ir valstybės simbolis. Paradoksas, kaip lengvai visų reikalas, viešas reikalas šiandien yra tapęs niekieno reikalu.

Bet pamirškime neįdomius rūpesčius. Sostinėje – naujas, vilniečius ir miesto svečius turintis pradžiuginti projektas: „Vilnius skaito.“ Dabar šalia teplionės, pavyzdžiui, prie Jaunimo teatro, galima pasidžiaugti ir intelektualia citata iš kokio nors klasiko kūrinio. Miestiečiai dabar gali pasijausti kaip studentai, kurie bando susikurti namų jaukumą apšnerkštame bendrabučio kambarėlyje ant sienos pasikabinant plakatą ar žemėlapį. Juk šiek tiek linksmiau?