Ministerijos atstovai teigė, kad naujoji programa „formuotų vertybines nuostatas apie pagarbius tarpusavio santykius, meilę, šeimą, tinkamu metu suteiktų žinių apie lytiškumo aspektus, kontraceptikus, požiūrį į save, į savo kūną.“ Programos šalininkai gynė ministerijos poziciją ir kaltino programos priešininkus kontracepcijos vartojimo ir rizikingos lytinės elgsenos skatinimu.

Vis dėlto, pasižiūrėjus į Lytiškumo ugdymo programos svarstymų istoriją Lietuvoje, o ir kitose posocialistinėse visuomenėse vykstančias diskusijas šiais klausimais, matome, kad aistros dėl panašių programų kyla jau ne pirmą kartą ir Katalikų bažnyčios vaidmuo juose minimas taip pat nebe pirmą kartą. Tad būtų tikslinga plačiau pažvelgti į Katalikų bažnyčios vaidmenį šiuose procesuose.

Lytiškumo ugdymo programa, skatinanti susilaikymą ir jos įdiegimas vidurinėse mokyklose yra Romos katalikų bažnyčios politikos, vadinamos Gyvybės kultūra, plėtros dalis. Gyvybės kultūros idėja plačiąja prasme apima lytinio gyvenimo reglamentavimą siekiant, kad lytinis aktas būtų skiriamas prokreacijai, todėl draudžiama naudotis kontraceptinėmis priemonėmis ir siekiama uždrausti abortus.
Lytiškumo ugdymo programa, skatinanti susilaikymą ir jos įdiegimas vidurinėse mokyklose yra Romos katalikų bažnyčios politikos, vadinamos Gyvybės kultūra, plėtros dalis. Gyvybės kultūros idėja plačiąja prasme apima lytinio gyvenimo reglamentavimą siekiant, kad lytinis aktas būtų skiriamas prokreacijai, todėl draudžiama naudotis kontraceptinėmis priemonėmis ir siekiama uždrausti abortus.
Dr. Milda Ališauskienė

Į Gyvybės kultūros sampratą patenka ir kai kurie pagalbinio apvaisinimo procedūrų apribojimai. Siekiama, kad Gyvybės kultūros idėja būtų plėtojama švietimo, mokslo, sveikatos, socialinių paslaugų bei žiniasklaidos srityse. Dažnai kalbant apie Gyvybės kultūrą viešajame diskurse jai priešpastatoma Mirties kultūra, neva plintanti vakarų visuomenėse, kur mažėja gimstamumas, gausėja skyrybų. Kai kada Mirties kultūros etiketė lipdoma homoseksualų teisių judėjimui.

Žvelgiant iš religijotyrinės perspektyvos Gyvybės ir Mirties kultūrų diskurse regime klasikinę gėrio ir blogio arba šviesos ir tamsos kosminę kovą. Fundamentalistinių pažiūrų tikinčiojo akimis, šioje kovoje neišvengiamai dalyvauja visi pasaulio gyventojai.

2015 metais JAV Kalifornijos universiteto leidyklos publikuotoje Patricia Miller knygoje “Good Catholics. The Battle over Abortion in the Catholic Church” (Geri katalikai. Mūšis dėl abortų Katalikų bažnyčioje) nuosekliai dėstoma Katalikų bažnyčios kovos už abortų draudimą JAV istorija.

Autorė, pati augusi katalikiškoje šeimoje, teigia, kad jos vaikystėje apie abortus nebuvo kalbama, ir klausia, kada ir kodėl abortų tema tapo tokia svarbi Katalikų bažnyčiai. Kova už abortų uždraudimą JAV ir kitose pasaulio valstybėse tapo vienu iš Gyvybės kultūros politikos tikslų, tarp jų buvo ir kova prieš kontracepciją.
Dažnai kalbant apie Gyvybės kultūrą viešajame diskurse jai priešpastatoma Mirties kultūra, neva plintanti vakarų visuomenėse, kur mažėja gimstamumas, gausėja skyrybų. Kai kada Mirties kultūros etiketė lipdoma homoseksualų teisių judėjimui. Žvelgiant iš religijotyrinės perspektyvos Gyvybės ir Mirties kultūrų diskurse regime klasikinę gėrio ir blogio arba šviesos ir tamsos kosminę kovą. Fundamentalistinių pažiūrų tikinčiojo akimis, šioje kovoje neišvengiamai dalyvauja visi pasaulio gyventojai.
Dr. Milda Ališauskienė

Anot Miller, 1961 m. jėzuitų sociologas Stanislas De Lestapis pirmasis paminėjo „kontracepcijos mentaliteto“ sąvoką savo knygoje „Šeimos planavimas“. Jis teigė, kad laisvės moteriai pasirinkti nėštumą suteikimas galiausiai atves prie motinystės instinkto nuopolio, formuos priešiškumą vaikams, padidės moterų pasileidimas ir atsiras sumaištis tarp lyčių. Iš pradžių šios idėjos buvo artimos tik nedideliam katalikų ratui, tačiau vėliau, anot minėtos knygos autorės Patricia Miller, sulaukė platesnio atgarsio.

1968 m. pasirodžiusi popiežiaus Pauliaus VI enciklika Humanae Vitae, Miller teigimu buvo tas pradinis taškas, po kurio Katalikų bažnyčia atsigręžė į tikinčiųjų lytinį gyvenimą ir jo reglamentavimo klausimus. Enciklikoje teigiama, kad kiekvienas lytinis aktas santuokoje turėtų tarnauti žmogaus gyvybės kūrimui. Autorės teigimu, ši enciklika sukrėtė daugumą katalikų. Jie jau buvo išgyvenę mišių lotynų kalba uždraudimą, o vėliau – grąžinimą, todėl tikėjosi, kad kontracepcijos draudimas taip pat bus greitu laiku atšauktas.
Išleidus encikliką, pasirodė ją smerkiantis 87 katalikų teologų laiškas. Jame buvo teigiama, kad tikintieji turėtų naudoti kontracepciją atsižvelgdami į savo sąžinę, vėliau šį laišką pasirašiusių teologų skaičius pasiekė 600. Laišką sekė JAV, Kanados, Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Prancūzijos vyskupų konferencijų pareiškimai teigiantys, kad katalikai, kurie nemato galimybių laikytis naujojo bažnyčios mokymo, turėtų vadovautis savo sąžine.
1968 m. pasirodžiusi popiežiaus Pauliaus VI enciklika Humanae Vitae, Miller teigimu buvo tas pradinis taškas, po kurio Katalikų bažnyčia atsigręžė į tikinčiųjų lytinį gyvenimą ir jo reglamentavimo klausimus. Enciklikoje teigiama, kad kiekvienas lytinis aktas santuokoje turėtų tarnauti žmogaus gyvybės kūrimui. Autorės teigimu, ši enciklika sukrėtė daugumą katalikų. Jie jau buvo išgyvenę mišių lotynų kalba uždraudimą, o vėliau – grąžinimą, todėl tikėjosi, kad kontracepcijos draudimas taip pat bus greitu laiku atšauktas.
Dr. Milda Ališauskienė

Tačiau naujasis bažnyčios mokymas nebuvo atšauktas, o netrukus kova dėl bažnyčios autoriteto lytiškumo srityje tapo itin arši ir tęsiasi iki šiol. Katalikų bažnyčios kova lytiškumo srityje iš esmės telkiasi ties moters kūno kontrole, moters kūnas čia matomas tarsi talpa, tarnaujanti naujos gyvybės atsiradimui.

Patricia Miller savo knygoje atskleidžia kaip keitėsi Katalikų bažnyčios kovos būdai. Pradžioje buvo apsiribojama oficialių vyskupų organizacijų veiksmais, vėliau prasidėjo nevyriausybinių organizacijų, skirtų šiai kovai, kūrimas. Anot autorės, ypač aktyviu Gyvybės kultūros politikos puoselėtoju tapo popiežius Jonas Paulius II ir netrukus šventąja tapsianti motina Teresė. Kadangi Gyvybės kultūros politika nesulaukė pritarimo vakarų Europoje bei JAV buvo atsigręžta į kitus kontinentus – Lotynų Amerikos, Afrikos ir katalikiškos Azijos visuomenės tapo kovos už Gyvybės kultūros politiką bastionais. Beje, dažnai, Miller teigimu, savo ekonominės bei socialinės gerovės sąskaita. Devintojo dešimtmečio pabaigoje popiežius Jonas Paulius II atsigręžė į Rytų Europos valstybes kaip potencialią erdvę Gyvybės kultūros politikos plėtrai.

Sociologė Anna Grzymala-Busse savo 2015 m. knygą “Nations under God. How Churches use their Moral Authority to influence policy” („Dievo tautos. Kaip bažnyčios naudojasi savo moraliniu autoritetu politikai paveikti“) publikuotą Princetono universiteto leidykloje pradeda prisimindama 1988 m. Lenkijos komunistų partijos ir Katalikų bažnyčios vyskupų susitikimą, kurio tikslas – aptarti įstatymo, uždraudžiančio abortus priėmimą.

Autorė teigia, kad to meto komunistinės Lenkijos valdžia tokiu susitikimu tikėjosi sušvelninti politinės opozicijos spaudimą. Įstatymo, draudžiančio abortus, svarstymai prasidėjo Lenkijos parlamente 1989 m. dar vadovaujant Komunistų partijai, o abortus draudžiantis įstatymas priimtas 1993 metais.
Tačiau naujasis bažnyčios mokymas nebuvo atšauktas, o netrukus kova dėl bažnyčios autoriteto lytiškumo srityje tapo itin arši ir tęsiasi iki šiol. Katalikų bažnyčios kova lytiškumo srityje iš esmės telkiasi ties moters kūno kontrole, moters kūnas čia matomas tarsi talpa, tarnaujanti naujos gyvybės atsiradimui.
Dr. Milda Ališauskienė

Lietuvoje Katalikų bažnyčios veikla lytinio gyvenimo, reprodukcijos ir kitais Gyvybės kultūros politikos klausimais suaktyvėjo po 2000 metų. Galima manyti, kad iki tol Katalikų bažnyčia ieškojo savo veiklos laisvoje Lietuvos visuomenėje būdų. Katalikų bažnyčia atsiribojo nuo tiesioginio dalyvavimo politikoje, diegė konfesinį religinį švietimą bendrojo ugdymo sistemoje, rūpinosi tarptautinių sutarčių tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto pasirašymu. Po 2000 metų Lietuvoje ima ryškėti pasaulyje plačiai taikoma Katalikų bažnyčios veiklos per nevyriausybines organizacijas strategija.

Religijos sociologas Jose Casanova (1994) teigė, kad viešosios religijos tapo pilietinės visuomenės dalimi, deleguodamos savo veiklas nevyriausybinėms organizacijoms. Kiti religijos sociologai taip pat pastebi, kad tokia strategija pasiteisina daugelyje visuomenių, pavargusių nuo aktyvių religinių organizacijų, besirūpinančių savo narių lytiniu gyvenimu ir reprodukcinėmis problemomis.
Lietuvoje taip pat susiduriame su panašia Katalikų bažnyčios strategija kuomet Gyvybės kultūros politikos plėtotei pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos, nors viešose diskusijose praktiškai nebedalyvauja hierarchai ir kunigai. 2006-2008 m. rengiant ir priimant Valstybinę šeimos politikos koncepciją aktyviai jos priėmimo procese talkino Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.

Nuo to laiko Gyvybės kultūros politikos plėtotės srityje veikiančios pilietinės visuomenės laukas žymiai prasiplėtė. Čia aptinkamos tiek asociacijos, tiek institutai ar mokslinių tyrimų centrai – nuo Lietuvos tėvų forumo iki Šeimos ir Laisvos visuomenės institutų. Išsamesnį tokių organizacijų sąrašą galima rasti bet kurioje vyriausybės darbo grupėje, kurioje kokiu nors aspektu analizuojami minėtos Gyvybės kultūros politikos klausimai, ir nesvarbu, ar tai sveikatos, socialinių reikalų, švietimo ar mokslo sritys – Katalikų bažnyčios poziciją atstovauja kelios dešimtys nevyriausybinių organizacijų skirtingais pavadinimais.

Be minėtų nevyriausybinių organizacijų nuoseklaus darbo, kai kurie politikai Gyvybės kultūros politikos klausimus derina su Katalikų bažnyčios hierarchais. Tačiau politikos ir religijos santykių temą esu plačiau aptarusi anksčiau.
Lietuvoje Katalikų bažnyčios veikla lytinio gyvenimo, reprodukcijos ir kitais Gyvybės kultūros politikos klausimais suaktyvėjo po 2000 metų. Galima manyti, kad iki tol Katalikų bažnyčia ieškojo savo veiklos laisvoje Lietuvos visuomenėje būdų.<...> Lietuvoje taip pat susiduriame su panašia Katalikų bažnyčios strategija kuomet Gyvybės kultūros politikos plėtotei pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos, nors viešose diskusijose praktiškai nebedalyvauja hierarchai ir kunigai.
Dr. Milda Ališauskienė

Katalikų bažnyčios kova už Gyvybės kultūros politiką vyksta ne tik lokaliuose, nacionaliniuose kontekstuose, tačiau ir tarptautinėje politinėje erdvėje. Miller savo knygoje pasakoja apie šios kovos persikėlimą į Jungtines Tautas, kur Vatikanas kaip valstybė-nuolatinė stebėtoja aktyviai dalyvavo 1994 m. Kairo konferencijoje „Gyventojai ir visuomenės raida“, kurioje buvo svarstoma „Veiksmų programa“, apimanti ir reprodukcinę sveikatą bei šeimos planavimą.

Anot Miller, pasirengimas Kairo konferencijai tapo iššūkiu naujajai Billo Clintono JAV valstybės administracijai, nes ji patyrė nuolatinį spaudimą iš Vatikano pusės. JAV Demokratų partija sulaukė grasinimų, kad katalikai pasitrauks iš šios partijos rėmėjų gretų.

Miller cituoja ir to meto Vatikano valstybės sekretorių Joaqin Navarro-Vallsą, kuris dar prieš Kairo „Veiksmų programos“ svarstymą pasmerkė jos projektą, teigdamas, kad jis skatina „abortą pagal pageidavimą“, kad sąvoka „reprodukcinė sveikata“ projekte neleistinai apima ir abortą, o „seksualinė sveikata“ nepagrįstai apima ir homoseksualumo propagavimą. JAV diplomatai bandė ieškoti kompromiso su Vatikano atstovais teigdami, kad programoje nėra kalbama apie abortą kaip šeimos planavimo būdą ir atmesdami kitus nepagrįstus priekaištus metamus programai, tačiau, anot Miller, susitarti nepavyko. Vatikano atstovai Kairo konferencijos metu vykdė protesto akcijas, kurios trukdė šalims dalyvėms pasiekti susitarimo. Be to, anot Miller, paaiškėjo, kad prieš Kairo konferenciją Vatikano atstovai siekė pritarimo savo veiksmams iš Irano, Pakistano bei Libijos vyriausybių, kurioms Kairo dokumentą pristatė kaip „išpuolį prieš tradicinę moralę“.

Konferencijos metu Vatikano atstovai stabdė dokumento svarstymą kiekvieną kartą tekste rasdami sąvokas „reprodukcinė sveikata“ ir „seksualinė sveikata“, prašydami jas išskirti tekste, tokiu būdu stipriai išsitęsė programos svarstymas laike. Taip pat Vatikano atstovai kėlė klausimus apie aborto saugumą, teigdami, kad nei vienas abortas negali būti saugus vaisiui. Tačiau Vatikano atstovų bandymai sukurti aljansą su kai kuriomis valstybėmis, kuriose dauguma išpažįsta Islamą, patyrė nesėkmę, nes Kairo konferencijos metu Egipto muftijus paskelbė, kad šeimos planavimo idėja neprieštarauja islamui. Šis įvykis, anot Miller, lėmė dalies Vatikano kuriamo aljanso valstybių atsitraukimą.

Vis dėlto Vatikano atstovai nesustojo ir, praradę Islamo valstybių aljansą, netrukus pasirodė su Lotynų Amerikos valstybių bei Maltos parama savo protestams prieš dokumente naudojamą kalbą. Matydami vykstančias diskusijas Kairo konferencijos stebėtojai savo ruožtu klausė: kodėl tik viena religija turi galimybę būti Jungtinių Tautų nuolatine stebėtoja nare? Kaip rašo Miller, galiausiai, po penkių dienų dokumento svarstymo, kilus viešam pasipiktinimui bei atsitraukus daugumai Vatikano buriamo aljanso narių, Vatikano atstovai atsiėmė savo protestus dėl dokumento tekste minimų nesaugaus aborto, aborto legalumo ir šeimos planavimo sąvokų. Pasibaigus dokumento svarstymams, Vatikano atstovai pasirašė bendrą dokumentą, susilaikydami tik dėl jo skyriaus apie reprodukcines teises ir su jomis susijusių klausimų.

Grįžtant prie šiomis dienomis aktualios lietuviškosios kovos už Gyvybės kultūros politikos tikrovę, manau, svarbu suprasti, kad tai globalios Katalikų bažnyčios kovos už savo tikėjimo vertybių įtvirtinimą šiuolaikinėse visuomenėse dalis. Šioje kovoje įvairiose visuomenėse pasitelkiamos panašios strategijos. Siekiama teisės aktuose įtvirtinti sąvokas, kurios savo turiniu atspindi Katalikų tikėjimo vertybes, į veiklą pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos ir mokslo centrai, kurių dėka neva moksliškai pagrindžiamos ginamosios, iš tikėjimo vertybių kylančios normos.
Įvairūs kiti socialinių tyrimų duomenys taip pat leidžia manyti, kad Katalikų bažnyčios kova už Gyvybės kultūros politiką susiduria su gyventojų abejingumu, tad iš esmės ši kova vyksta ne dėl žmonių įtikinimo savo tikėjimo tiesų ir vertybių aktualumu, tačiau persikelia į makro lygmenį, kuomet savąsias tikėjimo vertybes siekiama įtvirtinti pasitelkiant teisės aktus.
Dr. Milda Ališauskienė

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad Gyvybės kultūros idėja ir politika sukėlė ir iki šiol kelia diskusijas pačioje katalikų bendruomenėje, nes nesulaukė pritarimo iš daugelio katalikų teologų ir pačių tikinčiųjų.

2012 m. Lietuvos gyventojų, kurių dauguma save laiko Romos katalikais, apklausos, kurią atliko VDU sociologai duomenimis, gyventojų dauguma (67 proc.) taip pat yra gana nuosaikūs aborto atžvilgiu ir pritaria, kad abortas gali būti pateisinamas tam tikrais atvejais. Vadinasi, Katalikų bažnyčios pozicija aborto klausimu atstovauja Lietuvos visuomenės mažumą (13 proc.), kuri pritaria, kad abortas negali būti pateisinamas jokiu atveju.

Įvairūs kiti socialinių tyrimų duomenys taip pat leidžia manyti, kad Katalikų bažnyčios kova už Gyvybės kultūros politiką susiduria su gyventojų abejingumu, tad iš esmės ši kova vyksta ne dėl žmonių įtikinimo savo tikėjimo tiesų ir vertybių aktualumu, tačiau persikelia į makro lygmenį, kuomet savąsias tikėjimo vertybes siekiama įtvirtinti pasitelkiant teisės aktus.

Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologė