A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

Nes aš Lietuvą pažįstu jau daug metų, ir aš negalėčiau niekam įtikinamai papasakoti, kodėl verta viską mesti, pirkti bilietą iki mūsų sostinės pobaisio oro uosto ir atvažiuoti į miestą per Naujininkų šiukšlyną ir skardinius garažus.

Taip, suprantu, jeigu žmogus jau atvažiavo Lietuvon kažkokių reikalų vedinasi, yra dalykų (ypač kai geri orai), kuriuos verta pažiūrėti ir dėl kurių galbūt verta išlįsti iš viešbučio, ypač jei tame viešbutyje yra baseinas ir procedūros. Tačiau ko čia pas mus važiuoti apskritai? Ką mes galim parodyti?
Graži gamta? Mums gal ir graži, bet šiaip ji yra visai kaip bulvių plokštainis ir cepelinai: labai nuostabu tiems, kas daugiau nieko kito gyvenime nėra matęs. Mūsų nacionaliniuose parkuose turbūt yra gražiau pasidairyti, negu vaikštant palei automagistralę Vilnius-Klaipėda, tačiau nieko tokio nepamatysi, ko nerastum bet kurioje kitoje šalyje. Net Šiaurės Korėja turi kalnus ir miškus, tačiau jie yra nuostabaus grožio tik patiems korejiečiams.

Mūsų maistas yra klaikus, nesveikas ir su spirgais ir grietine. Kiekvienas toleruotinas restoranas Lietuvoje, kurių nedaug, turi šimtą atitikmenų bet kurioje Vakarų Europos sostinėje. „Sveiki atvykę pas mus, čia viena iš trijų vietų mūsų šalyje, kur mes nesugadiname jautienos išpjovos“.

Architektūra? Taip, mes turime kelias dešimtis gražių bažnyčių iš tų laikų, kai šalyje dar nebuvo viešųjų pirkimų ir piliečių-protestuotojų, renkančių parašus prieš viską ir visur: tada galėdavo pakviesti menininkus ir meistrus iš Vakarų Europos, jiems sumokėti ir pastatyti kažką labai gražaus, beveik kaip Italijoje. Jeigu šiais laikais reikėtų pastatyti Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčią, tai jos dar nebūtų ligi šiol nė pamatų, miesto valdžia tampytųsi su konkursais, kurių rezultatai kaskart būtų apskundžiami, apie italų architektą nė šnekos nebūtų („nejau savų neturime?“), ir kad ir kaip pasistūmėtų į priekį darbai, naujas meras vėl viską sustabdytų: pirmiausia todėl, kad buvo pradėta jo pirmtako, o, be to, labiau reikia vaikų darželių. Važiuoti į Lietuva žiūrėti architektūros yra tas pats, kas nuvykti į Geležinio Vilko gatvę Vilniuje arba Savanorių prospektą Kaune ir žiūrėti automobilius: taip, mes gatvėse ir salonuose turime beveik viską taip pat burzgiančio, ką jie turi Frankfurto gatvėse, tačiau pamatyti ką nors išskirtinio? Nejuokinkite.

Mūsų muzika įdomi tik mums patiems, folkloras net mums patiems neįdomus (tradiciškai tai muzika tiems, kas nepažįsta natų, ir šokiai tiems, kam gražu staipytis, apsirišus lininiais rankšluosčiais), o kokios nors Kaziuko mugės tai išvis neišgėręs nesuprasi. Ne, čia aš klystu. Gerti nereikia visai, ne tik todėl, kad nepadeda suprasti, bet ir todėl, kad kenkia sveikatai. Kad suprastum, kas ir kaip žavisi Kaziuko muge, reikia nuvažiuoti į mūsų baisius daugiabučius, kokias nors Karoliniškes, iš kur suvažiuoja „miesto gyventojai“ į centrą pasigrožėti ceratinėmis palapinėmis ir drožtais kočėlais.

Nuvažiavus į Karoliniškes, reikia pasivaikščioti tarp blokinių namų ir aplink juos sustatytų automobilių (kai kurie – jau su visomis keturiomis nuleistomis padangomis ir nevažinėti nuo 2009 metų, kai savininkas išvyko į Airiją), pažiūrėti į šaltas pavandenijusias akis šlitinėjantiems asocialams ir įkvėpti pelėsių tvaiko nuo praeinančių bobulyčių, taip ir neišmokusių lietuviškai, kurios, žiemą vasarą apsivilkusiais tais pačiais paltais jau tris dešimtmečius marširuoja tarp betono plokščių, surudijusių transformatorinių ir šiukšlių konteinerių. Jei jus paleistų į tokią aplinką trims dienoms, jūs ne tik į Kaziuko mugę tekini nubėgtumėte, jums net ir Kauno senamiestis pirmadienio popietę įdomus pasirodytų.

Tiesa yra tai, kad Lietuva beveik nieko naujo nesugalvojo pasiūlyti nuo tų laikų, kai ji buvo vienintelė prieinama normalaus gyvenimo imitacija atvykėliams iš kareivinių ir lagerio pasaulio, vadinamo Sovietų Sąjunga. Kai Trakų pilis yra pirmoji (ir, turbūt, paskutinė) pilis, kurią pamatai gyvenime, tai ji padarys labai didelį įspūdį. Bet tą įspūdį padarys tik lagerio žmonėms, kuriems ir kibinas yra kulinarinis stebuklas, nes vienintelis kitas egzotinis patiekalas yra vištiena „tabaka“. Kai visos parduotuvės buvo tokios, kokios jos buvo mano vaikystės laikais Sovietų Lietuvoje, tai vadinamosios „prekės užsienio turistams“, su japoniškais grotuvais ir daniškais sausainiais už dolerius Konarskio gatvėje buvo svajonių viršūnė. Daug kas gali atrodyti visai neblogai, jei yra siaubo apsuptyje, bet objektyviai būti niekalu.

Ironiška ir liūdna, kad mūsų didžiausios atrakcijos, kurias rodome turistams: Grūto parkas, Druskininkų gydyklos, KGB muziejus yra iš esmės buvusio siaubo likučiai, kurie buvo sukurti seniau ir kurių, deja, nesunaikinime dėl lėšų trūkumo, tinginystės ir begalinio valstietiško konservatyvumo. Valstietis neims net ir baisiausios išvietės griauti, nes o ką, yra ir netrukdo, gal dar pravers kada. Tai ne knygos, kurias tamsuolis runkelis išmėš ir sudegins pirmiausiai, nes taip galima palaisvinti rūsį ir ten per žiemą laikyti bulves.

Daugiausiai aistrų sukėlė balvonai, nukeliami nuo Žaliojo tilto, yra geras rodiklis, kas mums rūpi labiausiai: ne tie nepastatyti nuostabūs pasaulinio garso architektų pastatai, kurių projektai atgulė žiemos miego (jų mažai kas gailisi), bet šlykščios šunvotės ant miestų veido. Pralaimėję mūšį dėl balvonų, sovietinės šlykštumos saugotojai laksto po miestus ir lipina paveldo statusą kiekvienai gelžbetoninei baidyklei, aplipintai krentančiomis ir nuo šunų šlapimo pageltusiomis dolomito plokštelėmis, kad jų negalima būtų nugriauti niekada, nes čia mūsų atmintis. Jiems tikrai atrodo, kad kas nors važiuos į Vilnių pasižiūrėti nutrupėjusios Šeškinės poliklinikos arba „Erfurto“ restorano griuvėsių.

Vienintelė teigiama išimtis, dalykas, kurį tikrai verta rodyti, ir išimtis, patvirtinanti taisyklę, objektas, kurio mes beveik niekada neprisimename (tačiau jį žino užsieniečiai) yra menininko Sauliaus Paukščio sumanytas ir įgyvendintas paminklas Frankui Zappai Vilniuje – jis niekaip nesusijęs su mūsų praeitimi, okupacija ir skriaudomis, todėl lietuviams buvo ir yra nesuprantamas.

Būtent todėl, kad Lietuva yra dykynė ir nieko gero nemačiusių ir neparodančių provincialų rezervatas, čia ir atsitinka taip, kad idiotiškas, lėkštas ir nukopijuotos idėjos piešinys ant restorano sienos su besibučiuojančiais Vladimiru Putinu ir Donaldu Trumpu čia yra sensacija ir geriausia egzotika iš Lietuvos, kurią mes šiandien siūlome pasauliui.

Net keli užsienio laikraščiai apie tai parašė, ak, kaip nuostabu: kartu su Vakarų kairiaisiais politiniais impotentais perbraukėme šmaikštumo kotu palei lūpas nekenčiamam Amerikos turčiui (kuris, greičiausiai, laimės rinkimus šalyje, kuri yra didžiausia mūsų sąjungininkė ir vienintelė mūsų saugumo garantė, bet tokie dalykai mažai rūpi kairiesiems kvailiams), ak, pagaliau apie mus vėl kalba ir mus pastebi. Koks aštrus mūsų humoras, čia kaip Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“, tik dar juokingiau ir aktualiau. Boratų šalis: garsiai pagadino orą ir patys džiaugiasi, nes aplinkui pasigirdo juokas. Tik jie juokiasi ne su mumis, o iš mūsų.