Pvz., prof. Gintautas Mažeikis feisbuke kaltinimus korupcija (jei apkaltintieji – liberalų lyderiai) vadina „populistiniais ir pavojingais“: „Tokios viešos šnekos [cituoju] skatina nepasitikėjimą politine sistema, Konstitucine santvarka Lietuvoje. O tai jau yra labai rimta ir šis sąmyšis gali būti svarstomas socialinės-politinės kritikos požiūriu. Svarbu, kad konservatorių, socialdemokratų, Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų lyderiai neleistų plėstis tai politinei krizei, kurią atveria Masiulio-Guogos šalininkų vieši debatai ir jų gąsdinimai visų demaskavimu ar jų kuriamos suokalbių teorijos. Jei toliau didėtų politinių elitų krizė, plečiantis kaltinimams, kad „visi korumpuoti“, „visi papirkti“ būtų didinamas nesaugumo, socialinio ir politinio nerimo jausmas. […] Štai kodėl taip svarbu neišplėsti diskusijos lauko daugiau nei svarstymai apie vieną galimą nusikaltimą ir liberalų partijos vidinę krizę“.

Nes krizė – kad „nepasitikima elitais“, o ne kad pretendentai į elitus pasirodė, kas esą; kad matoma ir kalbama, užuot tylėjus; kad įvardijama, jog padėtis bloga, o ne kad ji bloga (neįvardinsim – nebus ir bloga, nes – che, che – visiems protingiems seniai aišku: tiesos nėra). Taip triukšmaudami buvę liberalų rinkėjai, matote, rodo savo politinę nenuovoką, nes nieko nėra nedemokratiškesnio (!) už populus, kuris patikėjo esąs politikos dalyvis, o ne medijų ganoma avis. Ir kaip jie drįsta nusivilti savo lyderiais, vertinti jų elgesį, tikėti faktais, lyginti retoriką ir veiksmus, vertinti ir spręsti? Ypač dabar, kuomet hibridinis karas – Priešas už vartų akylai stebi kiekvieną Lietuvos negandą ir trina rankas: negi liberalų rinkėjas atsisako Priešui parodyti, kaip jam su savo vakarietiškiausia iš partijų #smagu, ir rinkti liberalus toliau? Gal jis koks vatnikas? Arba tamsuolis, patikėjęs konspirologija (suokalbio teorijomis)? „Suokalbių“ juk nebūna (bent jau politikoje) – kaip ir korupcijos, apimančios daugiau nei kelis privačius asmenis, kaip ir sisteminių politinių bėdų. O suabejoti esama politine sistema – kad ji tikrai demokratinė – ir lyderiais – kad jie verti pasitikėjimo – gali tik demokratijos priešas. Tuo labiau išsakyti savo abejones garsiai, viešai. Tuo labiau pagrįsdamas jas įspūdį darančiais argumentais.
„Suokalbių“ juk nebūna (bent jau politikoje) – kaip ir korupcijos, apimančios daugiau nei kelis privačius asmenis, kaip ir sisteminių politinių bėdų. O suabejoti esama politine sistema – kad ji tikrai demokratinė – ir lyderiais – kad jie verti pasitikėjimo – gali tik demokratijos priešas. Tuo labiau išsakyti savo abejones garsiai, viešai. Tuo labiau pagrįsdamas jas įspūdį darančiais argumentais.
Nida Vasiliauskaitė

Nes abejonės ir argumentai – tik viešųjų ryšių efektai: argi rinkėjas pajėgus mąstyti ir ką nors manyti pats? Argi tikėti jo pajėgumu – ne antidemokratiška? („POPULUS turi balsą, ar atspindi medijas, visuomenės spektaklius, muilo operų nuotaikas, šnekalų fantazijas?“ – ironiškai retoriškai perklausia komentaruose G. Mažeikis). Veikiausiai jam pritartų ir dr. Mažvydas Jastramskis (kitas žiniasklaidos bei politikos ekspertas), irgi nusivylimo liberalais perteklingą eskalavimą laikantis „populistiniu“, o „populizmą“ apibrėžiantis kaip… „liaudies ir politinio elito supriešinimą“, prikišant pastarajam tikrą ar tariamą korupciją.

Šiaip jau populizmas yra sakymas to, ką „liaudis“ esą nori girdėti, siekiant ja manipuliuoti vardan savų, nieko bendra su „liaudies“ norais ir interesais neturinčių tikslų. Bet laikantis M. Jastramskio cituojamo apibrėžimo, populistu tampa bet kas, kritikuojantis status quo ar abejojantis politinio isteblišmento veiksmais. Kodėl populistu? Nagi kad populus (liaudis, visuomenė, tauta) gali palaikyti. O gali, nes turi tam priežasčių veikiausiai. Jei tik kuri pozicija sulaukia gyvo dėmesio ir nesurežisuoto pritarimo – vadinasi, fe, ji populistinė. Ir tuo pačiu populizmu – „liaudies ir elitų supriešinimu“ – visai nenusikalsta ekspertų čia išsakoma nuostata, jog „liaudis“ yra neverta ir neįgali naudotis demokratinėmis teisėmis, kad jos pareiga – tylėti ir pasitikėti, užuot „triukšmavus“.
Jei tik kuri pozicija sulaukia gyvo dėmesio ir nesurežisuoto pritarimo – vadinasi, fe, ji populistinė. Ir tuo pačiu populizmu – „liaudies ir elitų supriešinimu“ – visai nenusikalsta ekspertų čia išsakoma nuostata, jog „liaudis“ yra neverta ir neįgali naudotis demokratinėmis teisėmis, kad jos pareiga – tylėti ir pasitikėti, užuot „triukšmavus“.
Nida Vasiliauskaitė

Nenusikalsta, nes formuluojama ne siekiant susikompromitavusį elitą pakeisti kitu, o iš paties šio elito pozicijų, idant jį apgintų. Jeigu kažkas sako, kad lyderis – ne(be)legitimus, ji/s yra „elitą“ ir „liaudį“ supriešinantis populistas; bet jei sako, kad „mums“ vis trukdo visokie „runkeliai“, „varguoliai“, „vatnikai“, kurie dabar dar ir aiškią kokybinę skirtį tarp savęs – apgailėtinų korumpuotų naftalininių politinių nesusipratimų – ir vienintelės naujo tipo vakarietiškų padorių žmonių partijos bando užginčyti – ne populistas jis, o blaivus objektyvus politikos ekspertas.

Po trumpo pokalbio su M. Jastramskiu dar paaiškėjo, kad taip suprastas „populizmas“ blogas tuo, kad (cituoju) „per dichotomiją elitas vs žmonės suprimityvina politinį diskursą ir apibrėžia save per priešą, o ne politinę programą“ (NB: dabar tarp „populistų“ stebuklingai nebepatenka minėti ekspertai, ką tik partijų programas ir visa Lietuvos politinę egzistenciją apibrėžinėję būtent per Priešą). Bet gal populizmui esmingiau „suprimityvinimas“ nei „priešas“? Jei taip, tai klaustina, kokiu būdu čia tas „suprimityvinimas“ nutinka: ar reikia manyti, jog iš tiesų skirties „elitas vs žmonės“ nėra (ja tiki tik naivuoliai, o apie ją kalba tik demagogai), o išsilavinusieji nepopulistai apeliuoja į kitą skirtį (pvz., „profesionalūs politikai vs masės“ arba „specialistai vs paprasti žmonės“, arba „pirmoji Lietuva vs antroji Lietuva“, arba „homosovietikai vs vakariečiai“) ir todėl turi teisę „populistus“ pagrįstai niekinti? O gal mintis, jog „liaudis“ (gerai: tauta, piliečiai) demokratijoje iš tiesų save pati valdo, kad parlamentarai – viso labo jos tarnai, kad „visi veikiam išvien“, yra subtili, sudėtinga, rafinuota, niekaip nepopulistinė, o štai jos „supriešinanti“ priešybė – primityvi kaip populizmas pats?
Išsprogdinti gali ir turi: antraip už politikos lieka didelė masė žmonių (jaunų išsilavinusių miestų gyventojų), kurie liberaluose matė vienintelę pakenčiamą, priimtiną – „normalią“ – politinę jėgą, už kurią įmanoma didelės gėdos nejaučiant balsuoti. Dabar pagrįstai nebegalės. Ir jokia kita esama partija jų balsų nesurinks.
Nida Vasiliauskaitė

Panašiai trečias ekspertas, dr. Lauras Bielinis, „TV Savaitėje“ (laikraštėlyje bei nternetei „liaudžiai“) moralizuoja „neskubėkime teisti“, ir laiko „skubėjimą teisti“ (taip profesionaliai jis vadina nusivylimą liberalais) iracionaliu emocijų ir gandų srautu, „masių sąmonės logika“. Kas numato: „demokratija“, kurios čia pasigendama, yra tam tikra jokiais realiais lyderiais nesančių „elitų“ primesta tvarka, įvedinėjama spjaudymais žemyn, ostrakizmu („Tu gal neišsilavinęs, kad nesupranti?“) ir bauginimais („Tu gal myli Putiną??“), kuri TUO demokratija, kad neturi ir privalo neturėti legitimumo, palaikymo visuomenėje. O dirbtinės, kontroliuojamos „diskusijos“ viešumoje – naujas, vakarietiškas vardas publikos sąmonės vadybai, anksčiau vadintai propaganda. Kai tik jos ima išreikšti kokį nors realų viešą interesą ar gresia pakrypti nenumatyta linkme – virsta pavojingu „triukšmu“, kuriam atpažinti ir laiku prigesinti (idant kartais neišsprogdintų nusistovėjusios politinės sistemos) reikalingi ekspertai.

O išsprogdinti gali ir turi: antraip už politikos lieka didelė masė žmonių (jaunų išsilavinusių miestų gyventojų), kurie liberaluose matė vienintelę pakenčiamą, priimtiną – „normalią“ – politinę jėgą, už kurią įmanoma didelės gėdos nejaučiant balsuoti. Dabar pagrįstai nebegalės. Ir jokia kita esama partija jų balsų nesurinks. Nes tie balsai daugeliu atvejų tektų tiems, kas pažadėtų atsikratyti šios „demokratija“ apsimetančios „sąmonės vadybos“, kas socialinei inžinerijai pasakytų: mes jus matome.