Tačiau kas tiki tuo, kad tie 106 ar 250 tūkst. eurų buvo pirmieji liberalams? Kaip ir tuo, cituoju Eugenijų Gentvilą, „nėra duomenų, kad pas Eligijų Masiulį rasti pinigai galėjo būti skirti partijai“? Ech, tas gobšuolis savanaudis Eligijus – viską tik sau, ne partijai.
Klausimas, ar Liberalų sąjūdis apskritai buvo toks, kokį jį įsivaizdavome? Tiksliau, koks jo įvaizdis buvo suformuotas ir nuolat sąmoningai ar jau sporadiškai, iš inercijos palaikomas.
Kokio jo troško sėkmės ideologijos išaugintas auksinis Lietuvos jaunimas, nupirktas progresyvaus iš pirmo žvilgsnio įvaizdžio, neretai realiai nesigilinant į elitistinę liberalų programą, o tik susiviliojant blizgančiu, net glamūriniu liberalų įvaizdžiu.
Tačiau liberalų skaidrumu visada vertė abejoti vien dideli reklamos mastai (kaip, beje, ir konservatorių). Dėl korupcijos, žinoma, teisiškai kol kas – tik prielaidos, bet... kaip ir išlindo yla iš maišo. Sąsajos su stambiuoju verslu, ypač su alkoholio ir statybų pramonėmis.
Kol kas liberalų krizė atrodo įtartinai naudinga konservatoriams: pašalinamas anūko konkurentas, ir Gabrielius lieka neva vienintelis su „jaunimo vėliava“. Kitą rytą po E. Masiulio žlugimo jis tarsi staiga atsibudo, susizgribo ir skubotai paskelbė, kad išėjo iš Europos Parlamento (kai beveik niekas nebetikėjo, kad jis tai padarys).
Kita vertus, socdemai nuo pat pradžių apie Gabrielių Landsbergį sakė: naujos politinės žvaigždės per naktį ar net per dvejus metus nesukursi vien dėl to, kad esi Landsbergių dinastijos palikuonis. Jokie politiniai scenarijai ar režisūros, net jei jos yra, nepadės. Čia – ne serialas „Kortų namelis“.
Apie Antaną Guogą, jo praloštą politinį pokerį, poligrafą ar tai, jog jis vietoj to, kad toliau sėkmingai loštų pokerį ir užsiimtų labdara, turbūt kurs populistinį dešinįjį politinį judėjimą, pasakyta pakankamai.
Akivaizdu, kad vyruko, žinančio, kaip daryti didelius pinigus, ambicijos yra didesnės už jį patį (ta arogancija „ką noriu, tą darau“ labai gerai atsispindėjo ir jo šiaip ikoniniame fiasko interviu su Edmundu Jakilaičiu).
Beje, istorija su prezidentės patarėju Renaldu Vaisbrodu (kai A. Guoga norėjo, kad šis pakeistų liberalų atsakingąjį sekretorių) – irgi labai juokinga: čia kai sakai, kad turi antrą pusę, tačiau ta „antra pusė“ apie tai nieko nežino.
Vis dėlto, tai, kad esi puikus pokerio lošėjas, nereiškia, kad automatiškai esi puikiai apskaičiuojantis, strateguojantis ir žaidžiantis politikas (Arūno Valinsko, kaip pramogų pasaulio ryklio, atvejis analogiškas). Politikai reikia daugiau emocinio intelekto, patirties ir elementarios išminties. Be to, populizmas Lietuvoje atgyvena. Todėl ir A. Guogos politinė karjera bus kaip meteoras.
Beje, socdemai pernelyg lengvai neįsileidžia į savo lyderius visuomenėje itin populiarių, tačiau atsitiktinių (ir potencialiai nekontroliuojamų) žmonių (Virgilijaus Aleknos atvejis kitoks, tačiau sėkmės jam Liberalų sąjūdyje!). Todėl keista, kaip A. Guoga tapo liberalų pirmuoju vicepirmininku. Sako, pinigai...
Dėl tokio atsargumo socdemai dažnai kritikuojami, tačiau dabar ne tik liberalams akivaizdu, kad lazda visada turi du galus.
Verta pastebėti, kad liberalai (ne tik jaunoji liberalė Julija Mackevič, kuri, jei pati darė tą įrašą facebooke, labai taikliai apibūdino A. Guogą), bet ir jų lyderiai (E. Gentvilas, V. Grubliauskas), taip pat ir politologai bei žurnalistai (tas pats A. Tapinas) pripažįsta, kad per kelias A. Guogos vadovavimo partijai dienas Liberalų sąjūdžiui iškilo susinaikinimo grėsmė.
Pasirodo, taip lengvai galima išsprogdinti partiją, kuri buvo laikoma viena iš trijų tradicinių partijų Lietuvoje? Tai gali reikšti tik viena – liberalams visada trūko vidinės konsolidacijos.
Būtent socialdemokratams taip niekada neatsitiktų. Ir bent iš dalies – dėka dėl tų visų „senių“, dėl kurių LSDP nuolatos ketvirčiuoja ir karia politiniai oponentai, žurnalistai, politikos jaunuoliai ir taip toliau.
Kaip, pagal klasikines politikos mokslų teorijas ir daugybę praktinių pavyzdžių (ir Lietuvos, ir daugelio pokomunistinių ES valstybių narių), sėkmingas perėjimas iš autoritarinio režimo į demokratiją neįmanomas be senojo režimo nuosaikiojo politinio elito sparno palaikymo, taip ir vidinę politinių partijų konsolidaciją dažnai padeda išlaikyti būtent tas „blogas“ „senasis elitas“.
Tai, tarp kitko, ir yra viena priežastis, kodėl socdemai nepuolė it pametę galvas į eterį visais įmanomais kanalais, kaip A. Tapinas rašo, pasinaudoti gauta „karališka spalva“. Seni politikos vilkai žino, kad viskas ir taip susidėlios į savo vietas, o PR nėra visagalis dievas.
Pernelyg gerai jaučia politinio gyvenimo pulsą.
Todėl ir Ričardo Malinausko išėjimas iš LSDP netapo jokia tragedija socialdemokratams, o jo sugrįžimas, manau, yra visiškai įmanomas (Vijūnėlės skandalo statymai, palyginus su „MG Baltic“, yra niekis; be to, Druskininkų meras, kaip ir A. Guoga (tik ne pokeriu), jau buvo užsidirbęs pinigų, prieš ateidamas į politiką).
Grįžtant prie liberalų. Tai, kad praktiškai per naktį Liberalų sąjūdis transformavosi: iš progresyvumu ir perspektyvomis formuoti naujausią vyriausybę spindinčios partijos tapo ne tik stambia politine korupcija įtariama politine jėga, bet, „dėkui“ A. Guogai, populistine partija, – jau senos naujienos.
A. Guogos baubas nuo liberalų pasitraukė, bet ne nuo korupcijos įtarimų. A. Guogos šešėlio dabar labiausiai turėtų bijoti kiti analogiški politiniai gelbėtojai: valstiečiai – žalieji su Ramūnu Karbauskiu ir Sauliumi Skverneliu, kuris irgi ryškiai pervertino savo jėgas ir apsiskaičiavo, priešakyje.
Didysis liberalų nuopuolis – Lietuvos politinei sistemai ir demokratijai kaip ir nieko gero.
Tačiau turbūt atvirkščiai, (jei įtarimai pasitvirtins, turint galvoje, kad politinę korupciją įrodyti yra labai sunku ne tik Lietuvoje, bet ir senose demokratijose), tai gali būti didelis pasiekimas ir Lietuvos teisėsaugai, ir demokratijai, ir šalies politinėms partijoms.
Pastarosioms – kaip įspėjimas ir profilaktika, neišskiriant socialdemokratų.