Lietuvos politika, pasaulio politikos pavyzdžiu, jau senokai nebėra piliečių interesus tenkinti ir atstovauti turinčia institucija. Tai savotiška šou forma, kuria naudojamasi dėl praktinių sumetimų pasiekti valdžią, ją įtvirtinti, arčiau neprileisti potencialių konkurentų.
Teisėsaugos institucijos, veikdamos prieš politikus Lietuvoje taip pat nevengia šou elementų. Turbūt daugelis dar prisimena neseniai televizorių ekranuose mirgėjusius specialiųjų tarnybų agentus su kaukėmis ant savo veidų ir antrankius ant išvedamo savivaldybės mero, vicemero ar administracijos direktoriaus rankų.
Matyt, supratus, kad kaukės neprideda pasitikėjimo teisėsaugos veiksmais, o daugeliui garsiai pradėtų bylų tyliai numirus, antrankiai ir kiti atributai sudėti į stalčius, bet šou tęsiasi. Su kone tiesioginiais sulaikymo ir kratų vaizdais internete, su ginkluotų policininkų apsauga.
Nesileidžiant į tokių „operacijų“ detales, bet kalbant apie esmę, akivaizdu, kad pastaruosius dešimt metų Lietuvoje nuosekliai ir sistemingai naikinamas pasitikėjimas politinėmis partijomis. Ir ne tik siekiant „kriminalizuoti“ jų veiklą, nusikaltimais apkaltinant atskirus jų narius, bet ir visą partiją. Ne vieniems rinkimams buvo sukurti atskiri nauji vienadieniai dariniai – kad tik kai kurios politinės jėgos gautų mažiau balsų.
Viena ranka partijų veikla griežtinama, minimalus partijos narių skaičius būtinas įregistravimui didinamas, užtat kita ranka savivaldos rinkimams įteisinami visuomeniniai komitetai, kuriems įsteigti užtenka keliasdešimties asmenų.
Nerimą turėtų kelti ir tai, kad pastaruoju metu bandoma „kriminalizuoti“ ir kai kurių šalyje gerai žinomų verslo žmonių veiklą.
Vardan ko visa tai daroma ir kam tai gali būti naudinga? Gal, kaip sako prancūzai, čia reikėtų ieškoti moters?
Ar tik nebus didžiausio Lietuvoje prekybos centro savininkas Nerijus Numavičius lietuviškasis Berezovskis, apdairiai ir laiku perkėlęs savo kapitalą į Londoną ir pats saugiai ten persikėlęs? Ar šou prieš kitus didelio kapitalo savininkus pasibaigs tik specialiųjų liudytojų statuso jiems suteikimu ar gerokai didesniais nemalonumais?
Tai anaiptol ne retoriniai klausimai. Atsakymai į juos turėtų išsklaidyti arba patvirtinti daugelio žmonių abejones dėl policinės valstybės pergalės prieš demokratinę Lietuvą. Kiek tos demokratijos čia dar likę ir kaip iš tiesų ta demokratija Lietuvoje suprantama?
Štai Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas groja kone solo partiją vieno ar kito Lietuvoje veikusio banko uždarymo istorijoje.
Prieš tai įgaliotas atstovauti kito Rusijos bankininko ir oligarcho interesus Lietuvoje, minimo tarptautinio žurnalistų konsorciumo atliekamame tyrime dėl taip vadinamo „Panama papers“ skandalo. Ar normalu, kad apie tokius dalykus tylima demokratine save laikančioje šalyje?
Mano supratimu, nelabai. Nelabai normalu ir tai, kad teismai turi kelis kartus raginti prokurorus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo korupcinio nusikaltimo, apie kurį prabilo pati Prezidentė – siūlymo kandidatei „išsipirkti“ Generalinio prokuroro postą. Nelabai normalu, kad demokratine save laikančioje valstybėje mojuojama įvairiomis pažymomis apie asmenis, su kurių turiniu pastarieji net negali susipažinti.
Kalbėdami apie demokratiją Lietuvoje, turėtume vadovautis mūsų filosofo Stasio Šalkausko apibrėžta jos samprata. Nes joje į pirmą planą iškeliamas asmuo, asmenybė, atskiras individas, o ne valstybė su savo represiniu aparatu, kuris anaiptol ne visada yra vienodai teisingas ir objektyvus.
Pagrindinis pilnutinės demokratijos principas yra asmuo. Tai reiškia, kad politinėje demokratijoje žmonės turi būti lygūs kaip piliečiai, turėti teisę rinkti ir būti renkamais.
Socialinėje demokratijoje tai reiškia asmens pirmenybę prieš ūkį, žmogaus orumą palaikančio ūkio sutvarkymą. Anaiptol ne palaidą liberalizmą.
Kultūrinėje demokratijoje asmens pirmenybė suponuoja, kad valstybė negali diktuoti žmogui jo įsitikinimų. Priešingu atveju tai reikštų totalitarinę valstybę, nes pasaulėžiūrinė sritis yra kiekvieno iš mūsų įsitikinimų sritis, todėl valstybės tiesioginis kišimasis į ją demokratijoje yra negalimas. Tai kertiniai pilnutinės demokratijos aspektai.
Tačiau ar nuo jų nenusisukama, ar parodomaisiais ikiteisminiais tyrimais būtent rinkimų metais tam tikros valstybės institucijos nesiekia sau naudinga linkme pakreipti žmogaus įsitikinimų, diktuoti jam dėl apsisprendimo, prikišamai parodyti, neleidžiant net suabejoti valdžios teisumu: štai tas yra geras, o šitas – blogas.
Jei taip ir toliau, ar tai reiškia, kad jau 2016 metų žiemą turėsime naują valdžios darinį ir jos vienintelę teisingą partiją „Vieninga Lietuva“?
Kam, jeigu ne šitam tikslui daromi mano paminėti politiniai šou su specialiaisiais vaizdo ir garso efektais? Ir ar po jų visuomenei dar gali būti įdomios politinių partijų programos, jų pasiūlymai spręsti šalies ekonomines ir socialines problemas?
Lietuva eina ne pilnutinės demokratijos keliu, bet spėriai stumiama link policinės valstybės ir autoritarinio valdymo. Negi vardan tokių dalykų siekėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?