Buvo pasiekta tikrai gerų rezultatų. Daugeliu jų šiandien giriasi dabartinė Vyriausybė, per ketverius metus taip ir nesugebėjusi atlikti jokių rimtų darbų, kuriuos galėtų įvardinti kaip reikšmingus savo pasiekimus.
Tačiau kaip šiandien pamenu tas sunkias dienas po 2012 m. Seimo rinkimų. Nors TS-LKD rezultatas buvo geresnis nei daugelis tikėjosi, tačiau jau rinkimų naktį buvo aišku, kad artimiausius ketverius metus dirbsime opozicijoje.
Tuo metu, iki naujos kairiųjų-populistų Vyriausybės suformavimo, praleidome daug valandų premjero Andriaus Kubiliaus komandoje svarstydami, kas ir kodėl nutiko.
Kodėl TS-LKD laimėjo didžiuosiuose miestuose, bet pralaimėjo beveik visur kitur.
Po šių apmąstymų ir plačios mūsų partijos vidaus diskusijos, TS-LKD pirmą kartą oficialiai pripažino, jog egzistuoja dvi Lietuvos: didžiųjų miestų Lietuva ir regionų Lietuva.
Pirmoji – sparčiai auganti, einanti koja kojon su technologine pažanga, todėl suprantanti mūsų rinkimų žinutę, o antroji užstrigusi ir stagnuojanti, labiau veikiama emocijų ir „Vakaro žinių“, nei racionalių argumentų.
Šis problemos pripažinimas virto rimtais partijos vidaus svarstymais apie tai, ką reikia daryti, jog „dvi Lietuvos“ pagaliau susieitų į vieną. Svarbiausia priežastimi, kodėl šis atsiskyrimas įvyko, įvardijome netolygų šalies ekonominį vystymąsi.
Ir iš tikrųjų, kai pažvelgiame į skaičius, aiškiai matome, kad tiek tada, tiek, deja, ir dabar algos regionuose atsilieka daugiau nei dešimtadaliu, nedarbas regionuose gerokai viršija šalies vidurkį, o nedarbą statistikoje labiausiai mažina ne naujos darbo vietos, bet emigracija. Tai galiu paliudyti ir savo patirtimi Marijampolėje.
Kaip savivaldybės tarybos narys nuolatos lankau gyventojus jų namuose. Tiek daug tuščių namų ir butų, kaip per pastaruosius metus, senai neregėjau. Manau, tą šiandien regionuose jaučia daugelis.
Supratę problemą pradėjome siūlyti sprendimus. Pirmiausiai A. Kubiliaus galvoje gimė idėja naujai kuriamoje Šešėlinėje Vyriausybėje įsteigti šešėlinio regionų politikos ministro postą.
Po to kūrėme Naujosios regioninės politikos strategiją, kurią išvystėme į Vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepciją. Galiausiai, po ilgo šlifavimo ir diskusijų su ekspertais, visas Naujosios regioninės politikos priemonių paketas atgulė į „Naują Planą Lietuvai“.
Kalbu būtent apie regioninę politiką, nes manau, kad ši plano dalis yra autentiškiausia ir kaip vienas iš jos autorių nuoširdžiai tikiu, jog galima įgyvendinti visas tas priemones, prie kurių ilgai dirbome ir sudėjome į mūsų planą.
Tikiu visu planu, nes jis turi labai aiškia ekonominę filosofiją: mes nesiūlome revoliucijos ir nesiekiame sunaikinti viso to, kas yra pasiekta iki šiol.
Mes neieškome vienos „sidabrinės kulkos“ spendimo, bet siūlome strategiją ir sutelktą valstybės dėmesį su reikiamomis lėšomis, kaip investiciją į efektyviausiai bei greičiausiai žmonių gyvenimus regionuose keisti galinčias priemones.
Pabrėžiu – mes siūlome investiciją. Todėl tikime, kad valstybės į „Naujo Plano Lietuvai“ įgyvendinimo priemones sudėtos lėšos ir pastangos duos grąžą. Ir ši grąža bus ne tik juntama per žmonių gerovės augimą ar politinių takoskyrų regionuose pasikeitimus.
Ši grąža valstybei bus ir finansinė per sugrįžtančius mokesčius, grįžtančius žmones, kurie tuos mokesčius mokės, ir efektyvesnį viso valstybinio aparato veikimą, kad sutaupytumėme papildomų lėšų kitoms svarbioms sritims, kaip gynyba ar švietimas.
Mes siūlome valstybės investiciją į dešimt pramoninių regionų centrų, kuriuose sutelksime gamybines įmones ir užsienio investicijas, kuriančias naujas darbo vietas. Būtent naujos darbo vietos yra mūsų esminis tikslas, kuris parodys, jog planas veikia.
Kodėl vienu svarbiausių plano veikimo mato vienetų pasirinkome būtent naujas darbo vietas? Pirmiausiai todėl, kad darbas yra geriausia žmonių apsaugos nuo skurdo priemonė. Jokia valstybės pagalba, jokie „socialiniai modeliai“ ir pašalpos neišgelbės žmogaus nuo skurdo, jei jis neturės padorios darbo vietos.
O regionuose to trūksta labiausiai. Antra, darbo vietų stygius mažina konkurenciją dėl darbo jėgos. Kai šios konkurencijos nėra - darbdaviai neturi paskatų kelti algas.
Todėl tikime, kad būtent naujų darbo vietų kūrimasis, kurį paskatinsime pritraukdami naujus investuotojus ir suteikdami paramą jau esančio verslo plėtrai, leis spręsti svarbiausias ekonomines ir socialines regionų atsilikimo problemas.